XXX eilinis sekmadienis B 2021

Dvasios šauksmas

Jėzui keliaujant per miestelius bei kaimus ir skelbiant dievišką Žinią, lydimą stebuklingų ženklų galybės, žmonių gyvenimuose vyko neregėti pasikeitimai. Priėmę Evangeliją į savo širdis, jie atsiversdavo, ir tikėjimo malonė juos skatino sekti Mokytoju. Kai Jėzus su mokiniais, sekant gausiai miniai, ketino keliauti iš Jericho (Mk 10, 46), aklas elgeta Bartimiejus, sėdėjęs prie kelio, išgirdo, jog šiuo keliu eina Tas, kuris pasirengęs padėti visiems, ypač tiems, kurie ligų bei bėdų ištikti, su nuoširdžiu tikėjimu kreipiasi į Jį.

Galime tik iš dalies numanyti, kiek įvairių išbandymų patyrė   Bartimiejus iki susitikimo su Jėzumi. Juk elgetaujantį neregį, ne tik gyvenantį nuolatinėje tamsoje, bet ir neturintį pastogės bei visiškai priklausomą nuo aplinkinių geranoriškumo, duodančių jam išmaldą, kartais gali apimti neviltis, gundančiai šnabždanti, jog jis tapo liūdno likimo auka ir todėl nebeverta gyventi…

Tačiau ne taip mąstė Bartimiejus, kai sėdėjo kelkraštyje. Ačiū Dievui, kad jis jau buvo girdėjęs apie Mesiją, išgydantį ligonius, todėl galėjo iš anksto pasiryžti, jei tik susitiktų su Viešpačiu, nedelsiant imtų šaukti Jo pagalbos. Užuot pavydėjęs praeiviams,  kartais džiugiai klegiančiais balsais, besidalinančiais įspūdžiais tarpusavyje, vis dažniau,  malonei veikiant, pagalvodavo apie Tą, kurio besąlygiškas gerumas kitiems giliai buvo įsispaudęs į jo širdį.

Argi Jėzus atsitiktinai ėjo tuo keliu, prie kurio sėdėjo minėtas neregys? Argi Jis nežinojo, jog tas aklasis net du kartus garsiai maldaus pasigailėti, visiems liudydamas didį troškimą pasveikti, kurį jo širdyn kaip augalą įsodino Dievas? Tačiau Jėzus, iš anksto žinodamas, kas įvyks, neskubėjo jam padėti. “Tegul Bartimiejus dar garsiau ima šaukti, kad kuo daugiau žmonių išgirstų jo balsą, ir aplinkiniai visą savo dėmesį galėtų nukreipti į būsimą stebuklą, skirtą jų gyvenimo tikėjimu atnaujinimui”, – taip galėjo pagalvoti Viešpats, besiruošdamas daryti tai, ką nuo amžių buvo sumanęs.

Bartimiejaus elgesys yra pamokantis pavyzdys visiems – ir regintiesiems, ir tiems, kurie nors dėl negalios nemato dienos šviesos, bet vis tiek maldingo tikėjimo akimis pastebi viltingus Neregimojo veikimo ženklus asmeniniame gyvenime… Kaip Bartimiejus, prie savo gyvenimo kelkraščio sutikęs Kristų buvo visiškai išgydytas, nes Jis negalėjo praeiti pro jį jo nepasigailėjęs ir ir jam suteikęs nepalyginti daugiau nei išmaldą, taip ir mes, esame kasdien malonės veikiami savo asmeninį gyvenimo kelią pavesti Viešpačiui (Ps 37, 5), kad Jis, būdamas, tikrasis kelias, per tiesos pažinimą, vestų mus į savo gyvenimą (plg. Jn 14, 6).

Kai Jėzus Bartimiejui tarė: Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, jis ne tik bematant praregėjo, bet nusekė paskui Jėzų keliu. Išgelbėtas Bartimiejus tapo nauju Dievo kūriniu, kad savo dorybėmis paliudytų, kokių didžių dalykų Viešpats suteikia kiekvienam, kurio tikėjimas kaip lava iš vulkano prasiveržia iš širdies galingu šauksmu – nesustabdomu Šventosios Dvasios veikimu.

Nesibaigiančios pandemijos bei kitų įvairių iššūkių akivaizdoje pradėjome popiežiaus Pranciškaus paskelbtą Sinodinį kelią, nes, pasak Lietuvos vyskupų kreipimosi dėl minėto Kelio pradžios, tai – “visų pirma yra viltį sužadinantis dvasinis procesas, vedantis link savęs įvertinimo, pasidalijimo ir atsivertimo”.

Taigi viskas prasideda nuo savęs. Kiek asmeniškai norėsime ir pajėgsime iš naujo įvertinti savo galimybes bei suteiktas Dievo dovanas, kurios skirtos aplinkinių tarnystei, tiek, malonei vedant, dar plačiau atversime širdis Kristui, prašydami, kad Jis išgydytų vidines žaizdas, ypač tas, kurios tebėra kliuviniai bendrystei su Dievu, artimu bei savimi.

Tik tada su praregėjusio Bartimiejaus dvasiniu užsidegimu bus įmanoma uoliau sekti Jėzų, su dėkingumu prisimenant, kad Jis visada pasiruošęs mus išlaisvinti iš mūsų pačių ego, kad mumyse ir per mus į kitus galėtų laisviau veikti Šventoji Dvasia. Kai pirmiausia tyloje stengsimės dažniau maldingai lukterti bei vis įdėmiau klausytis, kokiomis į mus drąsinančiomis ir įkvepiančiomis mintimis Ji norėtų prabilti, tuomet Ji mus praturtins pačia savimi,  kad, susibūrę į sinodinio kelio parapijos grupeles, turėtume daugiau nuolankumo vieni kitus išgirsti, ir tuos išsakytus dvasiškai racionalius pasiūlymus bei panašius dalykus galėtume tinkamai ne tik savo pačių tikėjimo augimo labui pritaikyti, bet ir (asmenine dvasine patirtimi dalydamiesi) gebėtume ir kitus tikinčiuosius jais sudominti…

Kun. Vytenis Vaškelis  

Scroll to Top Skip to content