Neišmatuojama našlės širdies auka
Evangelijoje našlės aukojamų dviejų pinigėlių moralinė vertė gali simbolizuoti būsimosios Jėzaus aukos neaprėpiamą ant kryžiaus mastą. Tos dvi mažytės monetos – tarsi dvi išganymo plane dalyvaujančios figūros: Dievo Sūnus, atiduodantis už mus save, ir tikintieji, kurie besąlygiškai priima Jį, ir, sekdami Jo pavyzdžiu, savo gyvenimu atsiliepia į malonių pilną kvietimą. Naujame Pauliaus laiškų vertime rašoma: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, atnašauti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui mielą auką – tai jūsų protinga tarnystė“ (Rom 12, 1).
Anuomet du pinigėliai sudarė vieną skatiką, už kurį buvo galima nupirkti tik 100 gramų duonos. Našlės metamo skatiko maža valiutinė vertė – nuoroda į neišmatuojamą jos širdies gerumą bei kilnumą. „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 44). Vertinant tikėjimo požiūriu, suvargusi našlė širdies dosnumu pranokdama daugelį Rašto aiškintojų, kurie Dievui aukojo tik savo pinigų pertekliaus dalį, įrodė, jog ne vien teorinis Biblijos pažinimas lemia moralinę asmens vertę. Galima ištisai cituoti Šventąjį Raštą, bet ir ignoruoti jo mokymo pritaikymą asmeniniame gyvenime. Argi įmanoma suderinti nesuderinamus dalykus – mylėti dangaus Tėvą ir iš neapykantos bei pavydo trokšti (taip elgėsi kai kurie fariziejai) nužudyti Jo siųstą žmonijos gelbėti Sūnų? Tačiau negali nedžiuginti tie krikščionys, kurie ir Dievo žodį pažįsta, ir jo išmintį savo bei aplinkinių gyvenimų pašventinimui stengiasi sumaniai pritaikyti…
Jėzus įspėjo, jog reikia saugotis tų Rašto aiškintojų, kurie dangstydamiesi ilga malda, suryja našlių namus. Tai – širdžių dvasinio sugedimo viršūnė, kai, užuot stengdamiesi finansiškai paremti vienišas, stokojančias našles, jie dažnai lankydavosi tų moterų namuose, ir, naudodamiesi jų svetingumu bei patiklumu, ilgai ten melsdavosi, tikėdamiesi tam tikro materialaus atlygio, net jų asmeninės nuosavybės… Beje, Juozapas Flavijus – I amžiaus romėnų – žydų istorikas, gimęs Jeruzalėje, rašė, jog anuomet moterys buvo visiškai pavaldžios fariziejams…
Grįžkime prie tos išskirtinai dosnios širdies beturtės našlės, kuri vienu rankos judesiu atiduodama visus savo išteklius, kita ranka tarytum atidengė savo tikėjimo bei meilės dorybių uždangą. Žmogaus Sūnus, tai matydamas, ištarė žodžius, kurie įrodė, kad jos auka visada bus įkvepiančiu pavyzdžiu tiems, kurie viską darydami didesnei Dievo garbei ir artimo labui dar labiau praturtina save.
Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Tenesio gyventojas (Jungtinėse Valstijose) Smitas kiekvieną darbo dienos rytą skubėdavo į vieną Viktorijos laikų pastatą, kuriame buvo įsikūrusi neįgalių žmonių asociacija. Jis ten dirbo su vaikais, kurie dėl protinių sutrikimų negalėjo lankyti normalios mokyklos. Vienintelis jo atlyginimas buvo vaikų tėvų žodžiai: „ačiū“ ar „telaimina jus Dievas“. Smitas vaikams davė daug, bet dar daugiau gaudavo atgal. O ponia Smit plušėjo Komercijos paslaugų biure. Ji be atlygio padėdavo tvarkyti korespondenciją ir atlikdavo kitus smulkius, bet labai reikalingus darbus. Ji atiduodavo visas jėgas ir daug gaudavo atgal – jos širdis pulsavo džiaugsmu. Vaikai nuėjo tėvų pėdomis. Jų sūnus buvo buhalteris. Jis kiekvieną šeštadienio rytą pagyvenusių žmonių centre nemokamai konsultuodavo lankytojus. Jo žmona dirbo savanore pradinėje mokykloje. O mažasis jos sūnus globojo šuniuką šunų prieglaudoje. Jų dukra penkias dienas per savaitę padėdavo mažoje miesto ligoninėje… Jie turėjo gerą įprotį daryti gera.
Šių žmonių altruistiniai darbai – auksinės monetos, krintančios į Viešpaties širdies didžiosios meilės skrynią. Nelieka neįvertintas nė mažiausias žmogaus gerumo judesys – Visagalis viską mato, žino ir atlygina šimteriopai bei tūkstanteriopai. Neskaičiuojame, kiek ir kam už gerus tikėjimo darbus atlyginama čia ir amžinybėje. Dabar nepalyginamai svarbiau praplėsti savo širdis (plg. Kor 6, 13) ir pradėti labiau trokšti visur bei visada daryti gera. Rašytojas C. S. Lewis linki užauginti savo troškimams sparnus: „Jeigu dauguma šiuolaikinių žmonių mano, jog trokšti sau gero ir nuoširdžiai tuo geru džiaugtis yra blogas dalykas, tuomet aš teigiu, kad tokia nuomonė nėra krikščioniškojo tikėjimo dalis. Iš tiesų, turint omenyje, apie kokį stulbinantį atpildą kalba Evangelijų pažadai, panašu, kad Viešpačiui mūsų troškimai veikiausiai ne per dideli, o per maži“.
Kai mūsų kilniausi troškimai nepaliaujamai plėsis ir, įsikūnys konkrečiuose darbuose, kuriuos paremsime kasdiene malda, tada, perfrazuojant vieną Biblijos ištrauką, mums suteiktų malonių puodynė neištuštės, ir Dvasios aliejaus ąsotis neišseks, kol Viešpats mus pasiims nuo žemės paviršiaus ir nusives ten, kur amžinai trykšta gyvojo vandens šaltiniai…
Kun. Vytenis Vaškelis