II SEKMADIENIS PO KALĖDŲ B 2021

Gyventi gręžiantis į Dievo Žodį

Verta, remiantis Dievo žodžiu, iškelti neblėstančią Dievo Žodžio šlovę. Pradžioje buvo Žodis(…), ir Žodis buvo Dievas.  Dar prieš įsikūnydamas Jėzus buvo visatos paveldėtoju, ir per Jį buvo sukurti pasauliai (žr. Žyd 1, 2). Todėl pripažinti, kad Dievas Sūnus yra ne tik visų egzistuojančių dalykų Kūrėjas, Įkvėpėjas ir Palaikytojas, nes, kaip skelbia šio sekmadienio Evangelija, „visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3), tai – tikėti, jog kiekvienas žmogus yra pašauktas gyventi ne sukdamasis aplink savo asmeninio teisumo orbitą, bet apie Jo. Kaip žemė juda aplink saulę, taip mūsų pastangos gyventi tolydžio gręžiantis į Jį reiškia, kad, dėl malonės skatinamo troškimo patikti Jam, vis fokusuotume savo dėmesį į Jį, ir, panašiai kaip Petras, galėtume eiti per įvairių gyvenimo rūpesčių bangas, nebijodami nuskęsti…

Vienatinio Tėvo Sūnaus gimimas turi du tikslus. Jėzus savuoju gyvenimu atskleidė mums savo Tėvo meilę, nes tapatinosi su Juo. Jis sakė: Aš ir Tėvas esame viena. Kas mato mane, mato ir Tėvą (plg. 14, 9). Antrasis tikslas: prieš Kristui apsireiškiant pasaulyje, žmonijos istorija judėjo link Jo įsikūnijimo. Po Jo atėjimo, mirties ir prisikėlimo žmonių galutinis tikslas – gyvenimas ten, kur „Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius“ (žr. Apr 22, 5). Taigi gyventi tikėjimu – būsimam amžinam gyvenimui teikti pirmumą, nes Kristus atėjo į žemę, kad mus nusivestų į dangų. Maldingai gyventi žemėje – kurti žydintį dorybių rojų savo širdyje ir gerumo sėklas berti į kitų širdžių žemę, neužmirštant, kad čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo. Kad kaip Jonas Krikštytojas galėtume liudyti apie šviesą ir vykdyti Kristaus visiems krikščionims numatytą gerųjų darbų šviesos skleidimo misiją, esame pašaukti tapti pasaulio šviesa.

Kad darytume tai, ko iš mūsų tikisi Dievas bei aplinkiniai, savo tikėjimą kaskart grindžiame įsitikinimu, jog Dievo Žodis yra Visagalis, o Jo ištarti žodžiai atliepia Jo nekintantį charakterį, nes dangus ir žemė praeis, bet Jo žodžiai nepraeis. Vis dėlto susiduriame su savo charakterio nepastovumu, nes, siekdami užsiangažuoti Kristumi ir nuolat laikytis Jo kelio, turime nuolat budėti… Juk dėl žmogiško silpnumo, matydami, kad vėl įpuolėme į netinkamų įpročių balą, turėtume su apaštalu Pauliumi pripažinti: „Vargšas aš žmogus!“ (Rom 7, 24). Tenka pripažinti vieno rašytojo įžvalgumą: „Mūsų išgyvenama kančia tėra mūsų širdies seklumo padarinys. Mes nenorime patikėti, nenorime leistis į plačiuosius vandenis, nes mums labiau patinka ir toliau nerimauti dėl savo problemų“.

Prisiminkime Jėzų, kuris, nugalėjęs mirtį, skendi Dangaus šlovėje ir ant Jo strėnų matome ne tik užrašytą vardą: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ (Apr 19, 16), bet Jis yra apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir Jo vardas – Dievo Žodis. Taigi Išganytojas yra ir nesugriaunamas Visagalis, ir Tas, kurio pralietas Kraujas mums visada primins, už kokią kainą esame išgelbėti ir, kad mes visi turime neišnaudotų dvasinių resursų, grumiantis su nuodėme.

Visko pradžia ir pilnuma yra Žodis (Jn, 1 – 1), kuris iš beribio gerumo pašaukė iš nieko į buvimą daiktus (plg. Rom 4, 17), o žmonėms suteikė kilniausių savojo panašumo savybių (plg. Pr 1, 27). Jis atidavė mums save, kad mes per Jo žodžių priėmimą galėtume į savo širdis įsileisti ir Patį jų Autorių, mus panardinantį į savo gyvojo vandens šaltinį… Ne veltui popiežius Pranciškus sakė: „Mums reikia klausytis Dievo žodžio! Tai – gyvybės klausimas!“

 Skaityti Bibliją ar jos klausytis be maldingo nusiteikimo – stigti Dievo meilės, kuri auga tada, kai, apmąstydami Jo žodį, imame suvokti, kad tai, ką skaitome bei priimame tampa mūsų sielos savastimi. Argi Dievo žodį suvoktume pagal Dievo valią, jei grynai savo racionaliu protu ieškotume vien pažintinės kad ir teologinės informacijos, nesistengdami jos pritaikyti kasdienybėje, net savyje didžiuotumės, kad įgijome daugiau žinių? Kas iš to, kad mūsų protas žinių gausa plėstųsi, o dvasia savaip merdėtų, nes jos visos prieigos būtų užkimštos perdėtos savikliovos smėliu? Juk pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo. „Jei kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti. Bet kas myli Dievą, tas yra Jo pažintas“ (1 Kor 8, 2 – 3).

Per pranašą Jeremiją Dievas bylojo: „Ar mano žodis nėra kaip ugnis? (…), kaip trupinantis uolą kūjis?“ Jėzau, šiais Naujaisiais metais padėk mums vis giliau pažįstant Tavo žodžių šviesą, dar labiau pamilti Tave. Savo žodžių galybės kūju Tu mums padėsi sutrupinti mūsų sielas alinančias problemas! Tvirtai tikime, kad negali neišklausyti šios maldos, nes tai – tikriausias Tavyje ramybės užutekio atradimo džiaugsmas!

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content