XXIII eilinis sekmadienis B 2021

Klausydami įtikėjome ir prakalbome

Kai beribiu Dievo gerumu žydinčiame Rojaus sode įvyko tragedija, pirmieji žmonės paliovė klausytis savo sąžinės balso ir pražūtingu neklusnumo nuopuoliu sugriovė visus dieviškos bendrystės tiltus su Tuo, nuo kurio absoliučiai priklausė jų visuotinė gerovė. Jie dvasine prasme tapo akli bei kurti, panašūs į bejėgius kačiukus, kurie ką tik gimę nemato bei negirdi, bet gali šliaužioti… Adomas ir Ieva, užuot iš karto maldavę Kūrėją atleidimo, beviltiškai nuo Viešpaties Dievo veido mėgino pasislėpti tarp Sodo medžių (Pr 3, 8).

Gimtosios nuodėmės begėdystė juos iš karto atskyrė nuo Gyvojo malonės ir jie patys amžiams atitrūko nuo tikrosios savo tapatybės šaknų Jame. Juos ir mus išgelbėjo didžiojo Viešpaties pažado išsipildymas, kai laikų pilnatvėje į žemę atėjo Kristus žmonijos nebe į Edeno sodą sugrąžinti, bet į palaimingesnius Dievo Tėvo namus nusivesti… Kai į savo širdis tikėjimu priėmėme Jėzų bei Jo skelbiamą Naujieną, įtikėjome ir prakalbome (2 Kor 4, 13). Buvome išvaduoti iš dvasinio nebylumo, kad savo gyvenimo būdą formuotume, remdamiesi Jėzaus mokymu.

Evangelija byloja apie Dekapolio krašte Kristaus padarytą stebuklą – kurčio nebylio išgydymą (Mk 7, 35), kuris buvo ne tik Jo dieviškos pasiuntinybės įrodymo ženklas, bet tikėtina, kad išgydytasis atgimė ir iš aukštybių. Spinduliuodamas džiaugsmu bei dėkingumu savo Geradariui, jis pradėjo kitaip girdėti bei suvokti Jo žodžių išlaisvinančią tiesą, kuri kardinaliai pakeitė jo vidinį pasaulį ir įkvėpė sekti Kristumi labiau nei savimi.

Vis prisimindamas, kaip Jėzus jo pasigailėjo, jis negalėjo tylėti ir, nebepaisydamas Mokytojo draudimo (beje, Kristus galėjo tik džiaugtis tokiu naujo mokinio uolumu, nes jį vedė Dvasia), ėmė drąsiai visiems kalbėti apie Jį (Mk 7, 36). Jo gyvas liudijimas taip stipriai paveikė aplinkinius, kad „atsirišo“ jų liežuviai bei nukrito nuo akių netikėjimo žvynai ir jie patys tapo Jėzaus išpažinėjais: Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba. Toks Jo darbų išaukštinimas – aiškiausias jų širdyse vidinio virsmo ženklas ir nestokojanti tikrumo paraiška pradėti savo gyvenimą, kreipiant jį link Išganytojo…

Nebylio išgydymas – taip pat ir mums paskata savęs paklausti, ar maldos metu esame girdėję Viešpaties mums tariamą žodį, kuris galbūt kvietė drąsiau bei plačiau savo širdį atlapoti neblėstančios Jo malonės augimui? O gal turime išankstinę nuomonę klaidingai manyti, jog su pačiu Dievu kalbėtis ir gebėti Jį savaip išgirsti yra tik šventiesiems teikiama privilegija? Ar tokiu būdu neužveriame savo širdies durų Dievui, kuris iš tiesų net labai norėtų į mus prabilti?.. Viešpatie, mūsų širdžių Valdove, išgydyk mūsų vidinį kurtumą ir suteik troškimą į Tave kreiptis kad ir tokiais pranašo Samuelio žodžiais, kurie neliko be atsako: Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso.

Paprašius, kad prabiltų čia ir visur Esantysis, svarbu ramiai nusiteikus skirti laiko klausytis… Tikėjimo bei pamaldumo persunktos Dievo balso klausymosi pratybos duos vaisių: mūsų vidinė klausa taps jautresnė, ir Jis mums atitinkamai bylos, ypač kai apmąstysime Jo mums apreikštą žodį. Tiesa, Jam savaip prakalbus, turėtume iš anksto pasiruošti daryti tai, ko Jis pageidaus, nors kartais Jo įkvepiantis paliepimas ir nelabai mums patiktų… Dar kartą maldoje apsvarstę, kad tai, ką išgirdome, reikia vykdyti, melsime išmintingos drąsos nedelsiant tinkamai veikti. Darydami tai, kas atitinka Aukščiausiojo planus bei Jo įkvėpimus, skinsime klusnumo vaisius, nes Jis savo ištikimiems sekėjams atlygina… (Sir 35, 10; Mt 6, 6).

Dvasininkas Osvaldas Čambersas (Oswald Shambers) dalijosi dvasine patirtimi: „Jei esu susivienijęs su Jėzumi Kristumi, visada Dievą girdžiu, nes visuomet klausausi. Dievo žinią man gali perduoti gėlė, medis ar Dievo tarnas. Ją išgirsti man kliudo tai, kad savo dėmesį esu sutelkęs į kitką. Tai nereiškia, kad nenoriu Dievo girdėti, tačiau nesu pasirengęs Jo klausytis visur ir visada. (…) Dievo vaiko nusistatymas visuomet turėtų būti toks: „Kalbėk, tavo tarnas klauso“. Jei nesu išlavinęs šio įpročio klausytis, Dievo balsą išgirsiu tik retkarčiais, o kitu laiku tampu Jam kurčias, nes mano dėmesys prikaustytas prie kitų dalykų. Dievo vaikas taip neturėtų gyventi. Ar šiandien girdėjai Dievo balsą?“

Atsakykime šiais ar panašiais žodžiais: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad kaskart išgydai mano dvasinį kurtumą, kai maldos metu dėmesingai atsiduodu tik Tau, Vieninteliam, kuris visada mane pirmas užkalbini ir kvieti nuolat tęsti draugystę su Tavimi, man įdėmiai klausant Tavojo balso ir visada dėkojant už jį…“

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content