VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2022

Šeštinės su Sekminių potekste

Nors Jėzui kylant į dangų, Jo laiminančios rankos pranyko aukštybių tolyje, bet Jis – visuomet su mumis. Veiksmo eiga visada yra daugiau už jo dalį. Jei Viešpats Šeštinių dieną, trumpai palaiminęs apaštalus ir pamaldžiai sudėjęs rankas, būtų ėmęs kilti aukštyn, visą dėmesį sutelkęs tik ten, kur Jo ilgesingai laukė Tėvas, tokiam reginiui būtų stigę mokinius ir Mokytoją meile vienijančio neužmirštamo atsisveikinimo akordo…

Jėzaus grįžimas Namo buvo tobulai išbaigtas, patvirtinantis Jo žodžių: Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos bei Jo veiksmų neišskiriamą vienovę. Nors ir traukiamas stipresnės jėgos, įveikiančios žemės trauką, Jis pamažėle tolo nuo savųjų, bet Jo ištiestos laiminančios rankos buvo ne tik išrinktiems apaštalams apsaugos bei globos ženklas, bet jos simbolizuoja Jo beribio gailestingumo malonių lietų, skirtą visiems Bažnyčios nariams, ypač toms sieloms, kurios Jo žodžių duonos vis alksta ir su Juo nuolatinės bendrystės vandens tebetrokšta.

„Nužengusysis yra tas pats, kuris žengė aukščiau visų dangų, idant visa pripildytų“ (Ef 4, 10). Kristus yra neirstančio gyvenimo pilnatvė ir amžinybė, ir Jam, prisikėlus iš numirusių, visa egzistencija tapo atnaujinta iš šaknų. Juk neveltui Sėdintysis soste sako: Štai aš visa darau nauja! Taigi, keliaudami į pažadėtąją vakaro sutemų nepažįstančią „naująją Jeruzalę“ (Apr 21, 2), „esame išlaisvinti iš Įstatymo, mirę tam, kurio buvome varžomi, idant tarnautume nauja Dvasia, o ne pasenusia raide“ (Rom 7, 6).

Gamtoje mirtis yra gyvybės sunykimas, o malonės aukštumoje – Neregimojo atradimas. Tai – į dirvožemį įsiskverbusio pusiau mirusio kviečio grūdo metafora, liudijanti: kai apmirštame nuodėmei, atgimstame dorybių praktikai; kai egoizmas mažėja, o Dievo Dvasios vedimas auga; kai mažiau pataikaujame sau ir labiau stengiamės patikti Jai. Nors Mozės Įstatymas iš principo yra gėris, bet vien jo paraidžiui laikymasis mūsų neišgelbėja. Tik Prisikėlusysis dovanoja naują gyvenimą, kuriame glūdi mūsų prisikėlimo dalis Jame, kai noriai ir su dėkingumu priimame Jo duodamą gyvenimo kryžių, kuris, užuot mus prispaudęs, išlaisvina, nes visas naštas nešame ne vienui vieni, bet su Juo. Mano jungas švelnus, mano našta lengva, – sakė Mokytojas.

Kai imame ant savo pečių švelnų Jo išlaisvinantį jungą, prieš tai savo klaidų, problemų, rūpesčių ir kitas naštas atidavę Jam, suvokiame, jog tai truks iki paskutinio mūsų atodūsio žemėje. Mes vis Jam patikėsime savo sunkumus, išbandymus, save, artimuosius bei visus žmones, o Jis bus ištikimiausias mūsų gyvenimo Bendražygis, trokštantis, kad kartą atsiplėšę nuo nuodėmingos žemiškos traukos ir su Viešpačiu pakilę į aukštesnio dvasinio gyvenimo lygį, stovėtume tvirtai ir nesiduotume vėl įkinkomi į vergystės jungą.

Kristus į dangų žengė, kad plačiai atvertų mums Tėvo namų duris, ir mes netrukdomai galėtume įžengti į Dievo nuo amžių numatytą Karalystę. Jėzus paskutinio pasirodymo metu, prieš atsiskirdamas nuo apaštalų, kalbėjo apie Globėjo atsiuntimą, kai jie bus „apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Be Šventosios Dvasios atėjimo ir troškimo, kad Ji, primindama Biblijos žodžius, vadovautų mūsų gyvenimo kelionėje namo, tebebūtume aklavietėje. Be Jos pagalbos niekada su Kristumi neįžengtume į mums skirtą Laimės šalį.

Juk kur yra Dievo Dvasia, ten ir Dievo Sūnus. Ir kur Sūnus, ten ir Ji. 2000 metais Vatikano tikėjimo doktrinos kongregacija išleido dokumentą „Dominus Iesus“, kur pabrėžiamas Jėzaus Atpirkimo darbas. Vienas iš punktų byloja: „Nėra skirtumo tarp amžinojo Logos ir Jėzaus iš Nazareto. Tarsi Logos galiotų visai žmonijai – ir už Bažnyčios ribų, o istorinis Kristus – tik katalikams. Taigi įsikūnijęs antrasis Trejybės Asmuo veikia per istorinį Jėzų. Tai – vienas ir tas pats. Ir Šventoji Dvasia suprantama kaip ne tik esanti šalia Kristaus, bet veikianti per Jį, su Juo ir Jame“.

Švenčiausioji Trejybė trokšta išvysti visą žmoniją ir kiekvieną jos narį Danguje. Ne veltui Tėvas siuntė Sūnų ir Dvasią mūsų išganyti. Kas svarbiausia ir priklauso nuo Dievo, – įvykdyta. Mūsų Ateitis tarsi mūsų pačių rankose. Kvieskime Dievo Dvasią į savo širdis ir sakykime: Vesk mane, Dvasia, ten, kur nori… Paklusti Tau – tai žengti su Kristumi pas Tėvą. O būti amžinai mylimu Dievo Tėvo vaiku yra didžiausia kūrinio privilegija!

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content