XXVII eilinis sekmadienis B 2021

Šeima Dievo šviesoje

Jėzus nenuilstamai keliavo iš vienos vietovės į kitą ir tęsė savo pasiuntinybę gelbėti pražuvusių Izraelio namų avių (Mt 15, 24). Atvykęs į Judėją, Jis mokė daugybę žmonių, trokštančių išgirsti, ką skelbia Tas, kuris Gerosios Naujienos tiesas patvirtina stebuklingais ženklais. Viešpačiui kiekvieno žmogaus širdis – atversta knyga, kurioje surašyti geri bei blogi darbai… Todėl Jis žinojo, jog labiausiai išlaisvinimo reikėjo tiems fariziejams, kurie jau ne pirmą kartą atėjo pas Jį, ne atsivertimo kelio ieškodami, bet ketindami Jam paspęsti pinkles (Mk 9, 10).

Kai jie klausė Jį, ar galima atleisti žmoną, aplinkiniams šio klausimo iškėlimas atrodė logiškas, nes iš tiesų Mozė buvo leidęs skyrybas. Beje, žydų mokytojai dažnai ginčydavosi, dėl kokios priežasties galima skirtis. Senojo Testamento laikais Mozės įstatymas, leidžiantis vyrui atleisti savo žmoną, buvo užmaunamas ant savavališko sprendimo priėmimo kurpalio. Nors vyras, prieš atleisdamas žmoną, turėdavo surašyti skyrybų raštą, kuriuo moteriai suteikiama laisvė, bet yra žinoma, kad vieni fariziejai leisdavo skirtis net dėl bet kokio vyrui nepatikusio žmonos elgesio… Kiti skyryboms reikalaudavo rimtesnio pagrindo – dorovinio nusižengimo kaip, pavyzdžiui, neištikimybė.

Jėzaus atsakymo tiesa, bylojanti apie Mozės duotą skyrybų nuostatą (Mk 10, 5), ne tik demaskavo dvasinį žydų širdžių sugedimą, bet ir atskleidė didįjį Kūrėjo sumanymą, liudijantį, jog, kai vyras glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu, jie taps intymiausios visokeriopos meilės, iš dalies atspindinčios Švč. Trejybės Asmenų tarpusavyje bendravimo slėpinį, dalyviais. Popiežius Pranciškus „Amoris leatitia“ (apie meilę šeimoje) paraginime rašė: „Santuokinis susivienijimas išreiškiamas ne tik savo lytiniu bei kūniniu aspektu, bet ir kaip savanoriškas dovanojimasis mylint. Tokio susivienijimo vaisius yra „tapti vienu kūnu“ ir fiziškai susiglaudžiant, ir suvienijant savo širdis bei gyvenimus, ir galiausiai iš dviejų gimsiančiame vaike, kuris savyje ir genetiškai, ir dvasiškai turės abu „kūnus“.

Egzistuojame tik todėl, kad Dievui trokštant bei tiesiogiai veikiant per mūsų gimdytojus, atėjome į pasaulį, kad pasiektume dangų. Kristaus įvykdytas Atpirkimas – tobulas Jo gyvenimo žemėje įprasminimas, kai, iki paskutinio ant Kryžiaus pralieto kraujo lašo, save atidavė už mus. Ne veltui Antanas Maceina rašė: „Santuokoje asmuo tampa ir tobulėja vieno asmens visišku atsidavimu antrajam“. Tik tikėjimo malonės apšviesti bei Dievo Dvasios vedami, krikščionys suvokia, kad jų kasdienė tarnystė artimui yra savęs dovanojimas jiems ir Dievui. Tačiau tik tiek pajėgsime nesavanaudiškai save dovanodami tarnauti kitiems, kiek, Dievui laiminant, pirmiausia per kasdien ugdomą dvasinį gyvenimą, vienysimės su Juo.

Ne veltui sakoma: Nėra šeimos be dūmų. Žinome, kad dėl nuodėmių įtakų, šeimyniškiai neišvengia moralinių nuopuolių… Neretai nejučiomis vyro ar žmonos viduje užsimezgęs godulys pradeda ardyti jų bendrystės ryšį. Kai, laiku pastebėję pavojų galimam šeimos subyrėjimui, jei įmanoma, tarpusavyje atvirai išsikalba, idant surastų savo pašlijusių santykių problemos šaknį bei nuspręstų, kaip ją reikia šalinti, – ačiū Dievui, jie jau susitaikymo kelyje. O kai po nuoširdžios išpažinties, vyras ir žmona per šv. Mišias su dėkingumu jungiasi su Eucharistiniu Jėzumi, palaipsniui į sutuoktinių širdis sugrįžta taika bei pasitikėjimas vienas kitu…

Kai vyrai savo žmonas priima kaip lygiaverčius asmenis, ir taip stengiasi joms liudyti nesavanaudišką paslaugumą, kaip tai darė Kristus iš meilės guldydamas galvą už Bažnyčią (Ef 5, 25), tada neišvengiamai vyksta altruistinis savęs dovanojimas šeimos nariams bei aplinkiniams. Dėl Jo savo laiką, dėmesingumą, pastangas padėti, patarti ir panašius dalykus skirdami savo artimiausiesiems bei kitiems liudijame, kad tolydžio kopiame į mums nuo amžių numatyto gyvenimo viršukalnę, kurioje (atitinkanti mūsų širdies slapčiausius troškimus) plazda vėliava su užrašu: Kristaus meilė valdo mus!  

Tikintiesiems šeimos kūrimo modelis yra vienintelis: vyras, žmona bei vaikai. Tuos, kurie turi kitokią nuomonę, gerbiame, bet jiems nepritariame. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „kai jau nesvarbu, kad sutuoktinių porą, šeimą sudaro vyras ir moteris, ir kai homoseksualumas prilyginamas šiam ryšiui, pažeidžiamas pagrindinis žmogystės struktūros tipas. Ilgainiui tokiai visuomenei kils daug problemų. Jei klausoma Dievo žodžio, pirmiausia reikia leisti jam apšviesti protą ir suvokti, kad vyro, moters ir vaikų sambūvis yra šventas. O teisinga visuomenės forma sukuriama tada, kai šeimą, taigi Dievo palaimintą ryšio formą, visuomenė vertina kaip tikrąją lytiškumo tvarkos formą“.

Taigi krikščionys laikosi nekvestionuojamo tiesos principo: Dievo bei Bažnyčios palaiminta vyro ir moters santuoka yra svarbiausia bei vienintelė visuomenės išlikimo garantija ir niekuo kitu nepakeičiama amžinąją gyvybę – nepakartojamą naujagimio džiaugsmingą krykštavimą, skirtą žemei bei dangui, – teikianti ląstelė.

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content