XXV eilinis sekmadienis A 2020

Atlygis be pavydo kruopelės

Laikas ir šis gyvenimas įaustas į žmonių istoriją, kuri yra amžinybės audinio lemtingas fragmentas. Todėl Jėzus svarbiausią dalyką – Tėvo namų buveines – dažnai iliustruodavo palyginimais, kad žmonės palaipsniui suvoktų, jog jų paskirtis pranoksta asmeninius įsivaizdavimus… Ir kai Jis kalbėjo apie pasamdytų darbininkų atlygį (žr. Mt 20, 8), turėjo omenyje amžinąją Velykų šventę, kurios dalyviams jau visiškai neberūpi nei šlamantys banknotai, nei visos kitos praeinančios vertybės. Pasirodys, kad apgaulinga Mamona tebuvo tik priemonė, kad visi, kas tinkamai ja naudojosi, būtų priimti į amžinąsias padangtes. 

Žmogaus paskirtis – nenykstančio lobio siekis amžinybėje (žr. Lk 12, 33), kad visiems taptų aišku, jog net ir menkiausios mūsų pastangos, skirtos Kristaus garbei bei artimo gerovei, visuotinio Išganymo perspektyvoje esti neatskiriama neįkainuojamo lobyno dalelė… Vienos Bruklino parapijos tikintieji kreipėsi į verslininką, ar kaimynystėje gyvenantys vaikai galėtų žaisti jam priklausančioje, bet nenaudojamoje aikštelėje. Vyras leido naudotis aikštele su dviem sąlygomis: parapija turėjo sumokėti už draudimą ir sutvarkyti aikštelę. Tikintieji sutarė vieną šeštadienį susirinkti ir aikštelę išvalyti, iššluoti. Darbas buvo ne iš maloniųjų, nes šiukšlynas buvo baisus: buteliai, skardinės, net panaudotos narkomanų adatos. Pagaliau buvo nuspręsta: suaugusieji rinks šiukšles, o vaikai laikys maišus.

Dūsaudami jie pradėjo dirbti. Kelios šeimos vėlavo, tarp jų ir pora su dešimtmete dukrele. Dauguma savanorių stebėjosi, kodėl jie atsivežė mergaitę – juk ji vos paėjo. Bet ji pasirėmė ant ramentų ir, rankomis laikydama maišą bei plačiai šypsodamasi, laiminga žiūrėjo, kaip tėvai krauna šiukšles. Ji džiugiai šnekėjo apie tai, kaip aikštelėje sportuos ir žais vaikai. Jos entuziazmas užkrėtė kitus! Neįgali mergytė savo požiūriu įkvėpė visus talkininkus. Tiesa, vienas kitas nesuprato, kodėl ji taip džiaugiasi, neatrodė, kad ji galės naudotis aikštele. Ar ji galės? Kai jos pasiteiravo, ji karštai atsakė: „Aš skaičiuosiu rekordus, būsiu teisėja ir žiūrovė“.

Toji mergaitė turbūt nesuvokė, kad jos mažoje, bet plačioje širdelėje laisvai plakė Jėzaus Širdis, kviesdama mažylę į džiaugsmo kupiną nuotykį. Kaip ji galėjo nesidžiaugti, gyvenimu, žmonėmis, jų gerais darbais ir pačiu Dievu, kai jos atsilapojusi širdis buvo „pakerėta“ Jo veikiančios malonės? Altruistiškas jos džiaugsmas buvo jai pačiai kaip atlygis – šeimininko denaras, – nes kas kitas, jei ne Dievas jai suteikė šią malonę.

Jėzaus palyginime apie darbininkus, pasamdytus skirtingu dienos metu, tarsi iš gardaus alyvinio obuolio išlenda pavydo pūlių pritvinkusi kirmėlė. Kodėl darbininkai, susiderėję su šeimininku dėl atlygio ir po atlikto darbo jį visą gavę, murmėjo prieš jį, nes matė, kad ir kiti jų kolegos gavo tą patį atlyginimą – denarą, nors jie dirbo žymiai trumpiau? Širdies surambėjimas, nedėkojimas Dievui už tai, ką kasdien gaudavo, tapo tam tikru akstinu, kuris aptemdė jų protą ir jie, trumparegiškai lygindami savo atlyginimą su kitų, dėl sukilusio pavydo apjuodino savo viso atlikto darbo džiaugsmą.

Pavydintys savo kolegoms vynuogyno darbininkai norėjo už savo darbą gauti daugiau pinigų. Tai buvo jų vidinio nebrandumo elgesys. Tikėtina, kad šeimininko išmintingi žodžiai sugėdino tuos darbininkus, ir jie gavo proto nuolankumo pamoką, kuri padės savo kolegų bei kitų už darbą gaunamą atlygį vertinti tolerantiškiau…

Visi mes esame Kristaus vynuogyno darbininkai. Juk jei Jis vynmedis, o mes – Jo šakelės, tuomet turime ne tik žydėti, bet ir užmegzti gerųjų darbų vaisių, kuris ir bus tikrasis mūsų rodiklis, liudijantis, kiek mes į gyvenimo darbus įdėjome širdies ir kiek juos „atskiedėme“ puikybės, godulystės ir pavydo vandeniu. Visagalis Dievas visus mus nori padaryti laimingus ta laime, kuria Jis nuo amžių yra numatęs. Kai pavydime kitiems, mes apiplėšiame patys save, tai yra nedovanotinai menkiname savo laimės lobį, nes savindamiesi tai, kas mums nepriklauso, ir maištaudami, kodėl kitiems skiriama daugiau, o mums mažiau, savo konkrečiais veiksmais pirmiausia Dievui liudijame, ko dabar mes esame verti ir kas iš tiesų esame.

Mūsų neįkainuojamos vertės denaras yra pats Išganytojas, ir kas Jį stengiasi pažinti (žr. Jn 17, 3), tvirtai stovi ant Viešpaties malonės pamato (plg. 2 Tim 2, 19) ir turi dalį su tais, kurie danguje su Dievo arfomis gieda Avinėlio giesmę.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content