Kančios sekmadienis
Žydų švenčiamos Velykos – išėjimo iš Egipto vergijos paminėjimas – yra žmonijos Atpirkimo ant kryžiaus provaizdis. Tačiau Jėzus būtų miręs ir prisikėlęs veltui, jei neturėtų savo sekėjų. Vienas svarbiausių Velykų įvykio tikrumo įrodymų – kiekvienas tikintysis, drauge su apaštalu Pauliumi savo kasdienybėje išpažįstantis: Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Tai – prasmingiausias žmogaus egzistencijos Dieve įkūnijimas, nes mirtis tampa tramplinu viską lemiančiam šuoliui į Jo glėbį…
Kai, bręsdami tikėjime, pasiekiame tokį malonės lygį, jog, pasitikėdami Dievu, su tvirtu įsitikinimu galime tarti: „Nesvarbu, kaip mirsiu, kad tik savo gyvenimu pašlovinčiau Kristų“, – jau dabar stovime ant amžinojo Gyvenimo slenksčio… Tiesa, kol neatsidūrėme Ten, kur nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, pasitikime Golgotoje pralieto Kristaus kraujo galia, kuris apvalo mus nuo visų nuodėmių, kai per sakramentinę išpažintį bei kitais būdais sunaikinamos mūsų kaltės. Kaip šventykloje nuolanki muitininko malda: Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!, atvėrė jam kelią į dangų, nes jis grįžo į namus nuteisintas, taip ir mes, viską, net ir savo nuodėmes, su nuoširdžiu gailesčiu Viešpačiui atiduodami, atsisakome asmeninio teisumo, kad būtume Jame nuteisinti bei išaukštinti (žr. Rom 8, 30). Beje, pasak šveicarų mistikės Adrienės Speir (Adrienne von Speyr), „šventumo esmė – ne tai, kad žmogus viską atiduoda, o tai, kad Viešpats viską paima“.
Mūsų amžinųjų Velykų siekis – kelionė Namo, neįsivaizduojamas be tapatinimosi su Nukryžiuotuoju. Nekopijuojame Kristaus poelgių, bet užtat stengiamės panašėti į Jį, mokydamiesi dėkingai priimti šio laiko kentėjimus, kurie negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. Verbų sekmadienį atviromis akimis žvelgiame į Prikaltąjį ant dviejų skersinių, ir Jo skaudžios kančios apmąstymas tesuteikia dar tvirtesnį pasiryžimą būti pasirengus daryti tai, ko pati Meilė iš mūsų nori. Mūsų svarbiausias šio ir būsimojo gyvenimo Dieve įprasminimas glūdi apaštalo Pauliaus galatams laiško ištarmėje: Kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.
Neskubėkime sakyti, kad savęs kryžiavimas reiškia vien žmogaus jėgas alinantį, niūrų atsižadėjimo ir beatodairiškos askezės kelią… Šventieji, kurie noriai pasiryžę su Kristumi ir dėl Jo kantriai neša savo gyvenimo naštas, viską daro vedami Šventosios Dvasios. Ji ne tik primena Kristaus žodžius, bet taip sumaniai didina juose meilę Jam, kad artimui būtų tarnaujama, jei reikės, net iki kankinystės…. Kun. Kyrilas Martindale SJ (Cyril Martindale) šitaip apibūdina šventuosius: „Šventiesiems būdinga didžiulė įtaka kitiems žmonėms. (…) Jie neįrodinėjo: „Dievas myli žmoniją, todėl ir aš turėčiau taip daryti“. Bet turėdami tą protą, kuris taip pat buvo Jėzaus Kristaus, turėdami širdį, panašią į Jo Širdį, jie tiesiog myli; myli karštai; savo tarnyste jie pasiekia aukščiausiąją pasiaukojimo ribą ir ją pranoksta“.
Prisiminkime Dievo tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę. 1944 metų sausio 3 dienos vakare į Spirgevičių namą (Kaune) įsiveržė ginkluoti plėšikai ir puolė prie Elenos, kad ji sutiktų su begėdiškai nepadoriais jų ketinimais… Ji apsisprendė geriau mirti negu nusidėti. Atsisveikindama su namiškiais, palaimino juos kryžiaus ženklu ir tarė: „Aš mirsiu, o jūs gyvensite“. Už pasipriešinimą, vienas iš piktadarių ją nusivedė į kambarį ir tuoj pat pasigirdo šūvis… Iš tiesų Elena, trokšdama išsaugoti ypač Dievo akyse didžią skaistumo dorybės dovaną, paliudijo, kad kas miršta dėl Kristaus, tas iš karto po šio gyvenimo pabaigos laimi Jį (žr. Fil 3, 8). Trumpa kančia žemėje ir amžina garbė Prisikėlusiojo artumoje!
Skaudi ir persmelkta dramatiškos Kristaus meilės yra žmonijos išganymo atomazga. Kai Jis prisikels iš numirusių, didžiojo atpirkimo kryžiaus antrą kartą į Golgotą nebeneš, budelių patyčių nebegirdės, o skausmingiausios mirtinos agonijos valandėlės bus amžinai praėjusios. Bet kol Viešpats regimu žmogaus pavidalu buvo tarp savųjų, tol net į nuoširdžias žmonių liaupses skirtas Jam, kai Jis Verbų sekmadienį jojo ant prieraišiausio asilo, įsismelkia netikrumo ir neištikimybės dulkės. Negalima visiškai pasikliauti tais, kurie šaukia: „Osana aukštybėse!“, bet dar nėra tapę naujais kūriniais Kristuje. Jis tai žino, todėl tarp Verbų ir amžinųjų Velykų procesijų dalyvių džiaugsmo dar yra praraja.
Vienintelis Dievo Sūnus realiai iškentė neturinčią precedento mūsų beprotybę – didžiausias mūsų nuodėmių kalnas užgriuvo ant Jo ir sutraiškė Jo žmogiškos gyvybės rūmą. „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. (…) Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“ (1 Pt 2, 24 – 25).
Kun. Vytenis Vaškelis