Dievo planų toliaregiškumas
Kai Jėzus Nazareto sinagogoje paskelbė Gerąją Naujieną, Jis tarė: Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai. Niekas nesuprato, kad Jis kalbėjo apie save. Nors jau „atėjo įvykdymo metas, ir Dievo Karalystė čia pat!“ (Mk 1, 15), tačiau nazaretiečiai Jėzų tebelaikė tik Juozapo sūnumi, nes, stokodami malonės, nepajėgė Jame matyti dieviškos pasiuntinybės ženklų… Tiesa, jie geidė išvysti Jo daromus stebuklus, bet vien tam, kad patenkintų savo žmogišką smalsumą, neturintį jokių perspektyvų Dieve. Žiūrėti į Jėzų tik kaip į profesionalų stebukladarį, atskleidžiantį savo paslaptingas galias, – nepateisinamai savo subjektyvią nuomonę iškelti aukščiau tobulo Mesijo išganymo plano ir paniekinti savo, kaip Dievo mylimo kūrinio, orumą, užsispyrusiai pasiliekant save įkalinančioje fragmentinio mąstymo belangėje…
Kristus minėtoje sinagogoje priminė žydams žinomą patarlę: Gydytojau, pats pasigydyk, kuria Jis atskleidė dvasinį jų širdžių sugedimą. Pasak jos, kaip gydytojas, prieš pradėdamas gydyti kitus, pirmiausia savo gebėjimus turi pademonstruoti gydydamas pats save, taip ir Jis, jei iš tiesų yra Mesijas, turėtų tai įrodyti, padarydamas tokių ženklų ir savo tėviškėje, kokių jie girdėjo buvus Kafarnaume. Jie tarsi bylojo: „Jėzau, jei nori, kad mes užmirštume Tavo beveik 30 metų trukusį perdėm kuklų gyvenimą Nazarete, padėk pats sau, – padaryk ypatingą ženklą, kuris mus paskatintų patikėti, jog iš tiesų Tu – Dievo Siųstasis. Tada Tu beregint būsi išaukštintas mūsų akyse!“
Jėzus – suverenus Dievas; Jis netenkins savo kūrinių užgaidų, nepataikaus jų savimeilei, bet eis tiesiai į mirtimi alsuojančio konflikto vidurį, iš anksto žinodamas, kad niekas prieš Jį negalės smurtauti, kol neišmuš Tėvo numatyta valanda… Todėl neatsitiktinai, sinagogoje esantiems, Jėzus pradėjo kalbėti apie pagoniškos kilmės žmones, primindamas, jog Elijas buvo siųstas pas našlę Sareptoje, o pranašas Eliziejus išgydė raupsuotą sirą. Viešpats nei vienu žodžiu neužsiminė apie hebrajus, pavyzdžiui, apie įkvėptą Psalmyno autorių Dovydą, kai jis šaukėsi Dievo pagalbos ir buvo išgydytas (žr. Ps 30, 3). Nors Jėzus žinojo, kad netrukus užsitrauks sinagogoje buvusiųjų įniršį, bet specialiai į viešumą iškėlė tuos du minėtus pagonijos atstovus, norėdamas pabrėžti savo pasiuntinybės pasaulio tautoms visuotinumo pobūdį…
Kodėl žydai ant Jėzaus labai užsirūstino? Jis tam tikra prasme net norėjo, kad jie dėl Jo ištartų žodžių iš neapykantos imtų ant Jo griežti dantimis. Kaip kitaip galėjo atsiverti dvasinio žmonių sugedimo bedugnė, jei ne atvirai nuo jų širdžių nuplėšiant rafinuoto melo uždangą? Jis geriausiai iš visų žinojo, kada, kur ir ką reikia sakyti, kad klausytojai (jei ne dabar, tuomet vėliau), galėtų užuosti iš savo širdžių sklindantį bei šleikštulį keliantį nuodėmės dvoką. Kiekvieno žmogaus atsivertimo pradžia – dvasinis praregėjimas, kai jis gauna šviesos iš Aukštybės, pamato visus savo nusižengimus, ir tada liaujasi bodėjęsis Tiesa, Jos iš visų jėgų ima ieškoti; atgailauja ir, Dvasios veikiamas, kardinaliai keičia gyvenimo kryptį…
Kai žydai, užvaldyti rūstybės demono, spontaniškai ryžosi beprotiškam veiksmui – ketino nuo kalno Kristų nustumti žemyn, Jis ramiai praėjo tarp jų ir pasišalino. Neįmanoma užmušti Dievo, kai Jis nori gyventi dėl mūsų ir su mumis. Niekas nė pirštu Jam negalėjo net gnybtelėti, jei Jis nenorėjo, kad prie Jo prisiliestų šalta kaip ledas nuodėmės ranka… Už tuos, kurie neseniai ir pagarbiai klausėsi Mokytojo skaitytos ištraukos iš pranašo Izaijo knygos, o netrukus ėmė šėlti, trokšdami su Juo susidoroti, Viešpats meldėsi. Jis matė, kad dvasiškai sugedusių pasaulio vaikų širdis iš pašaknų gali pakeisti tik įvykdytas Atpirkimas. Aukštyn Iškeltasis prie savęs iki šiolei traukia daugybę širdžių…
Prisikėlusysis niekada nesišalina nuo mūsų. Jis nori, kad mes Jį labiau pažintume, pamiltume ir Jo klausytume, nes tada išvengsime nebūtinų, Dievo nenumatytų, bet Jo leistų išmėginimų, bėdų bei kentėjimų… Juk tie, kurie ryžosi gėdingiausiam žingsniui – nustumti Viešpatį nuo kalno, – ar vėliau galėjo nejausti sąžinės priekaištų, suvokdami, jog ta nemotyvuoto įtūžio banga, užliejusi jų blaivų mąstymą, buvo tas suklupimo akmuo, padėjęs jiems dvasia praregėti bei atsitiesti, kad neliktų amžinai sugėdinti? (žr. Joelio 2, 26) Tačiau kol žmogus savo širdyje nešiojasi neišpažintą Dievui per sakramentinę išpažintį nuodėmę, tol jis yra jos vergas, ir jos našta apkartina jo gyvenimą…
Dievo suverenumo tiesa mus moko, jog Jis nė vienam iš mūsų nėra skolingas, ir todėl Jis elgiasi absoliučiai tobulai, numatydamas tolimiausias pasekmes. Tad leiskime Jam ir toliau mumyse vis laisviau veikti, nes viskas išeina į gera mylintiems Dievą.
Kun. Vytenis Vaškelis