XVI eilinis sekmadienis A 2020

Ką bendra turi gėris ir blogis?

Jėzus – dangaus pasiuntinys. Jis iš amžinos patirties geriau už mus visus žino, kad šis laikinasis gyvenimas pasaulyje nė iš tolo negali prilygti Dievo Karalystei, į kurią pateks visi, kas jos bus verti. Dievo Sūnus dėl to ir prisiėmė žmogaus prigimtį, kad solidarizuotųsi su žmonija, tapdamas kelrode žvaigžde į tikrąją mūsų Tėvynę. Jėzus yra dieviškos Karalystės šauklys ir vieninteliai vartai, pro kuriuos mums skirta keliauti ten, iš kur nė vienas nebenori grįžti atgal, nes kiekvienas, peržengęs Dievo Tėvo namų slenkstį, nedvejodamas galėtų tarti: „Kai čia kūriniui yra suteikiama malonė akis į akį gėrėtis savo Kūrėju bei Atpirkėju, tada žemė eschatologinėje vertybių skalėje – tik Dievo kojoms suolelis (žr. Iz 66, 1)“.

Vis dėlto, kol gyvename mūsų planetoje, su Kristumi čia ir dabar savo širdyse kuriame dangų, nes Jo didysis Širdies troškimas: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49) – reiškia ne tik Gerosios Naujienos skelbimą, bet ir Dangaus Karalystės plėtimąsi, kai tikintieji, malonės ugnies paliesti, ir dvasiškai skaistinami, yra Dvasios vedami į juos palaipsniui kilninantį šventumą…

Jėzaus palyginimas apie sėjėją – Žmogaus Sūnų – ir dirvoje pasėtą gerą sėklą, į kurią vėliau šėtonas klastingai prisėjo raugių, – mūsų gyvenimo tikrovė, liudijanti, jog ne tik tarp mūsų esti piktavalių žmonių, kuriems reikia atsiversti, bet neretai ir patys, kai dėl žmogiško silpnumo nusidedame, panašėjame į tuos, kuriuos galbūt mintyse neseniai peikėme… Viskas paaiškės amžinosios pjūties metu, nes tebegalioja Jėzaus įspėjimas: „Daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi“ (Mk 10, 31). Čia iš paskutiniųjų tapę pirmaisiais tyra tie, kurie, pamilę Kristų, iš šaknų pasikeitė ir visa esybe suvokė, kad būti paskutiniu dėl Jo – panašėti į Tą, kurio tarnystė neturi lygių (žr. Mk 10, 45).

Iš pažiūros nereikšminga Jėzaus pasakyta aplinkybė, kad bloga velnio sėkla buvo pasėta, kai geri žmonės miegojo (beje, poilsio juk visiems reikia), įgavo dramatišką pobūdį, nes šiuo atveju  miegojimas tapo priešo pinklių pražiopsojimu. Šv. Chosemarija Eskriva komentuoja: “Raugės pasirodo todėl, kad nebuvo atsakymo, kad žmonės – ypač krikščionys – užmigo ir leido priešui prisiartinti.

(…) Mes, krikščionys, kurie privalėjome būti budrūs, kad visa tai, ką Kūrėjas pasėjo gera pasaulyje, vystytųsi ir tarnautų tiesai ir gėriui, mes užmigome – liūdnas aptingimas yra šis miegas! – o priešas ir visi jam tarnaujantys skubiai veikė be atvangos. Pažvelkite dabar, kaip raugės užaugo, koks gausus derlius iš visų pusių“.

Argi ne tokia rafinuotai įkyri velnio mąstymo bei veikimo strategija: trūkti ar plyšti, bet būtinai savo tikslą pasiekti, kiek įmanoma daugiau, žmogui – didžiausiam priešui – pakenkti. Žinoma, piktojo veikimas nėra fatališkas, nes ne jis, o Visagalis kontroliuoja kiekvieną gyvenimo situaciją. Bet jei žmogus ir Dievo malonę priima, ir nuodėmei savo širdį laisvai atveria, jo širdies žemė padalyta į du sklypus: vienoje kviečiai auga, o kitoje – raugės. Šv. Cezarijus Arlietis rašė: “Jeigu tu įdirbi savo žemę, bet nepuoselėji savo sielos, tu nori sutvarkyti savo sodybą, o tuo tarpu Dievo nuosavybę palikti apleistą. Nejaugi tai teisinga, broliai? Nejaugi Dievas nusipelno, kad mes apleistume savo sielą, kurią Jis taip labai myli?” Ką bendra turi gėris ir blogis? Viešpats dėl to įspėjo savo tarnus, kad jie nepultų ravėti raugių, kad su jomis neišrautų ir kviečių. Tik Jis žino tikslų laiką, kai išmuš lemtinga valanda ir taps visiškai aišku, kas ko yra vertas.

Kas Sėjėjo žodžio grūdus priima į paruoštą dygti savo širdies žemę, tampa Dievo Karalystės vaiku, ir amžinai džiaugsis savo tikėjimo darbų pjūties vaisiais. Kas nepriima Jo žodžio sėklos, tolsta nuo Kristaus, sudarko savo tikrąjį tapatybės atvaizdą, sukurtą pagal Jo panašumą ir klaidingai mano, jog tik tas geriausiai pasinaudoja savo laisve ir tampa savo valios šeimininku, kai daro tik tai, ko užsigeidžia.

 Mūsų dvasinis budrumas priklauso nuo kasdienio su tikėjimu bei malda Biblijos apmąstymo ir bendrystės su Emanueliu augimo. Tai – dieviškų malonių grūdai, krintantys į mūsų išpurentą sielų žemę, kai prieš tai iš jos per atgailą išravėjome ypač tas savo ydų piktžoles bei jų atžalas, kurios, ėmusios kerotis bei plėstis, būtų nustelbusios pradėjusius dygti gležnus dorybių daigus. Taigi nuolatinis dvasinio gyvenimo puoselėjimas, darant tikėjimo darbus Viešpaties garbei, – efektyviausias ne tik bet kurios nuodėmės priešnuodis, bet ir tinkamiausias ruošimasis amžinybės pjūčiai, kai ją pasitiksime drauge su Jėzumi, kurį kasdien stengiamės kviesti ir džiaugsmo, ir išbandymų valandomis…

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content