ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) A 2020

Šventoji Dvasia yra viskas

Sekminių įvykį lėmė Kristaus mokinių ilgesingas pažado laukimas, vieninga malda ir neužtarnauta dangaus Dovana. Niekas net negalėjo įsivaizduoti, jog Šventosios Dvasios nužengimas ant apaštalų bus palydėtas ir smarkaus vėjo ūžesio, simbolizuojančio naują Dievo kūrybos proveržį, siekiant mūsų išganymo pilnatvės, ir ugnies liepsnelių švytėjimo, kurios, besileidžiančios ant jų, reiškė ypatingą Globėjo artumą bei būsiantį daugybės žmonių atsivertimą.

Be Dvasios priėmimo į savo širdis, vadovautumės „pasenusia raide“ (Rom 7, 6), kuri nepajėgi suteikti naujos gyvybės gyventi tikėjimu (žr. 2 Kor 5, 7). Be Dvasios veikimo neįmanomas mūsų žmogiškumo sukilninimas. Juk jei nėra dieviško šaltinio, iš kur atitekės gyvojo vandens srovė, gaivinanti išdžiūvusius mūsų širdžių šulinius? Pasak šv. Jono Marijos Vianėjo, „be Šventosios Dvasios mes – tarsi kelio akmenys. Paimkite į vieną ranką primirkusią vandens kempinę, o į kitą – žvirgždo akmenuką ir abu suspauskite. Iš akmenuko niekas nepasirodys, o iš kempinės gausiai išsisunks vanduo. Kempinė – Šventosios Dvasios pripildyta siela, akmenukas – šalta ir užkietėjusi širdis, kurioje negyvena Šventoji Dvasia“.

Sekminių dieną Dievo Dvasia dėl to ir buvo atsiųsta, kad ne tik ant apaštalų, bet ant visų Bažnyčios narių būtų išlieti gyvojo vandens šaltiniai ir mes, gyvendami tikėjimu, suvoktume, jog Kristus yra mistinio Kūno Galva, o mes – Jo garbingiausi nariai, nuolat vedami Dvasios per Jėzų į Tėvo Karalystę. Maldingai atsiverdami malonės veikimui, vis labiau būsime pripildyti Dvasios (Ef 5, 18), kuri mums dovanos Kristaus mokymo pažinimo šviesą bei stiprins pamaldumo įkarštį, kad iš tiesų norėtume ir įvairiomis madomis, ir gyvenimo būdo taisymu savo širdyse šlovinti Viešpatį (Ef 5, 19). Dėkoju Šventajai Dvasiai, kad per karantiną drąsiau leidausi Jos vedamas, ir, pasinaudodamas internetu, atradau kai kurias šlovinimo giesmes bei maldas, žadinančias troškimą vis dažniau prisiminti Dievą, kad Jį garbinčiau ir nuosekliau teikčiau Jam pirmumą mažesnės svarbos dalykuose…

Abatas šv. Bernardas Klervietis, komentuodamas Giesmių giesmę, byloja apie sužadėtinę ir mistinį bučinį, kai žmogus šaukiasi Šventosios Dvasios. Jis rašė: „Bučinio teikiamas pažinimas gaunamas meiliai, nes bučinys – meilės ženklas. (…) Dvasia yra išminties ir supratimo dvasia, panaši į bitę, kaupiančią vašką ir medų, visada įstengianti ir įžiebti pažinimo šviesą, ir suteikti malonės skonį“. Su Viešpačiu maldingas vienijimasis veda į didesnį troškimą Jo ieškoti ir Jam priklausyti, nes to labiausiai siekia mumyse gyvenanti Šventoji Dvasia. Kai apaštalai per Sekmines gavo Dvasios pilnumą, ėmė panašėti į kažkiek apsvaigusius žmones. Kai kurie juos matantieji šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“. Vienas autorius komentavo: „Jie buvo jau tapę naujais vynmaišiais ir atnaujinti šventumo malone, idant sklidini jauno vyno, tai yra Šventosios Dvasios, ugningai prabiltų visomis kalbomis ir šiuo tokiu akivaizdžiu stebuklu parodytų, kad Katalikų Bažnyčia pasklis po visas įvairiakalbes tautas“.

Popiežius Pranciškus 2014 metais susitikime su charizmatikais klausė, ar jie ir šiandien visur su savimi nešiojasi Bibliją? Tikintieji atsiliepė: „Taip“. „Nesu tuo toks tikras, – sakė popiežius, – Jei ne, grįžkite prie šios pirmosios meilės, visuomet rankinėje, krepšyje nešiotis Dievo Žodį! Ir paskaityti pastraipėlę…” Šventasis Tėvas  paminėjo ir „šventą girtumą“, kuris leidžia prabilti krikščioniškos meilės kalba tiems, kurie yra atsidūrę egoizmo valdžios pinklėse.

Šventosios Dvasios veikimas – kaip miško ošimas: regi linguojančias medžių viršūnes, tačiau nepastebi paties vėjo pūtimo. Kai atsiveriame Jos viską atnaujinančios meilės veikimui, patiriame ir „švento apsvaigimo“ maldoje akimirkų, kurios mus stipriau įkvėpia nebepriklausyti sau (žr. 1 Kor 6, 19). Tada Ji taip perkeičia mūsų vidų, kad mes, užuot vaikęsi žmogiškosios sėkmės miražų, tampame imlesni priimti Jos kvietimą gerti gyvąjį Kristaus mokymo vandenį, kuris per mus ilgainiui galėtų tekėti ir į kitų širdis…

Šventoji Dvasia, be Tavęs esame niekas, nes vėjais eina visi ant kryžiaus Jėzaus laimėtos kovos nuopelnai… Tu esi Švenčiausios Trejybės Asmuo, turinti dieviškos prigimties pilnatvę, kuri irgi priklauso ir Tėvui, ir Sūnui. Ateik į mūsų širdis ir gyvenimus! Savo meilės kaitra sudegink mūsų nuodėmių liekanas ir sutraukyk visas slaptų ambicijų grandines, įkalinusias mūsų tikrąją laisvę. Viešpatie Dvasia, taip apsvaigink mūsų protus ir širdis, kad mes trokštume Trejybę, save bei artimą, esančius Joje, labiau pažinti bei mylėti negu šį praeinantį pasaulį“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content