Kertinis akmuo Spalvinga metaforų kalba Senasis Testamentas byloja apie Dievo ir Jo išrinktosios tautos artumą bei jos neištikimybę Jam: „Viešpaties mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse“ (Iz 5, 1). Dievas tikėjosi, kad bus auginamos teisumo vynuogės, bet pradėjo augti izraelitų neklusnumo rūgštuogės. Nors galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, ir Jis pagrįstai iš jų laukė
Kai sprendimui „nenoriu“ lemta tapti „noriu“ Evangelijoje minimi dviejų brolių skirtingi sprendimai (Mt 21, 28 – 30) simbolizuoja gėrio bei blogio sankirtą. Tėvas savo sūnums, prašydamas padirbėti vynuogyne, nesuteikia trečios galimybės rinktis. Yra du keliai: paklusti savo tėvui ir atlikti jo užduotį arba atsisakyti dirbti… Iš pažiūros darbas vynuogyne, matyt, nebuvo įdomus, o gal ir
Atlygis be pavydo kruopelės Laikas ir šis gyvenimas įaustas į žmonių istoriją, kuri yra amžinybės audinio lemtingas fragmentas. Todėl Jėzus svarbiausią dalyką – Tėvo namų buveines – dažnai iliustruodavo palyginimais, kad žmonės palaipsniui suvoktų, jog jų paskirtis pranoksta asmeninius įsivaizdavimus… Ir kai Jis kalbėjo apie pasamdytų darbininkų atlygį (žr. Mt 20, 8), turėjo omenyje amžinąją
Esame atleidimo mokykloje Kai Jėzus mokė Petrą ir davė mums pamoką, kad visiems, kas mus įžeidžia, reikia atleisti milijonus kartų, nes tiek ir daugiau kartų reiškia Jo žodžiai: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22), primena savo begalinį atlaidumą tiems, kurie, pasmerkdami Jį mirčiai ant kryžiaus, nežinojo, kad
Akių, minčių ir širdžių akistata Kai kartą Jėzus glaustai mokė sakydamas: „Jei tavo brolis nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių“ (Mt 18, 15), norėjo, kad, užuot vienu ar kitu būdu mus įžeidusiajam reikšdami savo „teisėtą“ nepasitenkinimą ar net ant jo pykdami, ieškotume su juo dialogo, vedančio į visišką susitaikymą. Kad taip įvyktų, tam
Nebijoti atsižadėti dėl Kristaus Mes, tikintieji, suvokiame, jog be Jėzaus kančios ir mirties ant kryžiaus nebūtų įvykęs žmonijos Atpirkimas. Nemariam Dievo Sūnui būtinai reikėjo numirti, kad Jo prisikėlime iš numirusių kiekvienas galėtume turėti Viešpaties iš anksto mums numatytą amžinųjų Velykų dalį. Kai Mokytojas savo mokiniams pradėjo kalbėti, kad turi „būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“
Kas Aš esu tau? Dar mes nebuvome gimę, o Viešpats, viską vertindamas amžinybės požiūriu ir mus kiaurai permatydamas, jau iš anksto vadino gyvojo Dievo vaikais, nes dėl Kristaus įvykdyto Atpirkimo „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). Aukščiausiojo akyse jau dabar esame tapę amžinojo gyvenimo paveldėtojais, kuriuos
Viską nugalintis pasitikėjimas Jėzaus misionierystei neprilygsta niekas, nes joks žmogus pas mus negalėjo ateiti iš dangaus, išskyrus Dievą. Atlikęs viską, kam buvo siųstas, turėjo grįžti pas savo Tėvą. Aukštai iškėlęs Evangelijos vėliavą, ėjo per visus miestus ir kaimus… Jėzus lankėsi ir pagoniškose Tyro ir Sidono apylinkėse (dabartinio Libano vietovės); iš ten anuomet pas Jį atskubėjo
Išklausytas šauksmas Kai Jėzus stebuklingai padauginta duona pasotino didžiulę minią, „tuojau pat prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią“ (Mt 14, 22). Kodėl Jėzus net įsakmiai mokiniams liepė kuo greičiau atsiskirti nuo minios? Matyt, kad jų slapti troškimai galėjo sutapti su minios, kuri rengėsi pasigriebti Jį
Sielų pasotinimas Kai Jėzus sužinojo apie Jono Krikštytojo mirtį ir palaidojimą, „laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą“ (Mt 14, 13). Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, I amžiuje nedideliame Galilėjos krašte buvo 204 miestai bei kaimai ir kiekviename iš jų gyveno daugiau nei 15.000 žmonių. Tankiai gyvenamoje Galilėjoje atitolti nuo žmonių ir surasti nuošalią vietą vienumai
Atrasti perlą savyje Ką matome, girdime ir protu priimame mums lengvai suprantamus dalykus, visuomet už jų glūdi gilesnė neregimoji tikrovė, kurią ne iš karto suvokiame… Pavyzdžiui, didžiulį ąžuolą išlaiko ne jo kamienas, bet nuo mūsų žvilgsnių po žeme pasislėpusios ir plačiai išsikerojusios tvirtos šaknys, kuriomis teka viso medžio gyvybingumą palaikantys syvai. Tikroji išmanaus telefono vertė
Ką bendra turi gėris ir blogis? Jėzus – dangaus pasiuntinys. Jis iš amžinos patirties geriau už mus visus žino, kad šis laikinasis gyvenimas pasaulyje nė iš tolo negali prilygti Dievo Karalystei, į kurią pateks visi, kas jos bus verti. Dievo Sūnus dėl to ir prisiėmė žmogaus prigimtį, kad solidarizuotųsi su žmonija, tapdamas kelrode žvaigžde į
Mūsų lemtis – įsišaknyti Jame Neilgai Jėzus dienos metu galėdavo pabūti vienas, nes Jo su galia skelbiamas Dievo žodis bei daromi stebuklingi ženklai, žmones traukė kaip bites prie pavasariu kvepiančių žiedų. Viešpats dar prieš ateidamas prie ežero žinojo, kad ne tik galės trumpą poilsio valandėlę grožėtis savo rankomis sukurtu tyvuliuojančiu vandens telkinio vaizdu, bet prie
Mažiau manęs – daugiau Jo manyje Jėzus šlovina Tėvą už dieviškus dalykus, kuriuos Jis apreiškia ne pasaulio išmintimi besivadovaujantiems apsukriems asmenims (Mt 11, 25), bet tiems, kurie, kaip šv. Jonas Krikštytojas, trokšta dėl Kristaus mažėti (Jn 3, 30). Mažėti – ne savo žmogišką orumą prarasti, bet atvirkščiai – siekti savo žmogiškumo sukilninimo aukštumų Dieve. Kas,
Nenumaldomas troškimas – vis labiau mylėti Jį Kas myli savo namiškius labiau už Jėzų, nesupranta, kad be Jo jų meilė yra niekas. Kas iš to, jei tėvai iš prigimtinės meilės vaikams, jei galėtų, net viso pasaulio gėrybes atiduotų, bet vis tiek nuo mirties jų nepajėgs išgelbėti ir Išganymo nesuteiks… Mylėti šeimyniškius labiau už Jėzų, –
Pasitikėjimas Dievu – mūsų gyvenimo credo Kai Jėzus drąsino apaštalus nebijoti žmonių (Mt 10, 26), kalbėjo apie neišvengiamus persekiojimus dėl Jo vardo (Mt 10, 22). Jokia baimė neturėtų sustabdyti Gerosios Naujienos skelbimo, nes pats Dievo Sūnus ją skelbė ir dėl jos įkūnijimo gyvybę paaukojo, kad ji taptų mūsų Išganymo duona. Jėzaus žodžiai apie būsimą atodangą,
„Atnašauju…“ Nors pasaulis skirtas žmogui, bet žmogaus gyvenimo tikslas – Dievas. Net gimtoji pirmųjų tėvų kaltė nepajėgė Dievo atskirti nuo mūsų, nors mes per ją šviesmečiais buvome nutolę nuo Jo. Kadangi Jo meilė mums apsireiškė aukščiausiu lygmeniu kaip Tėvo Sūnui (žr. Jn 17, 21 – 26), užuot, sulaukę skaudaus, bet teisingo sprendimo, Viešpats Jėzus padarė
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2020 Skaityti daugiau »
Švč. Trejybė pažįstama tik Ją mylint Kai prabylame apie visur Esantįjį, kurio buvimas amžinai tęsiasi trijų Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios -paslaptingiausios meilės bendrystėje, norisi, užuot apie Dievą kalbėjus, melsti Jo malonės, kad Jis mus nuolat skatintų Jam už viską dėkoti… Mūsų gyvenimo įprasminimas – tikėti bei mylėti Dievą, o tik paskui apie
Šventoji Dvasia yra viskas Sekminių įvykį lėmė Kristaus mokinių ilgesingas pažado laukimas, vieninga malda ir neužtarnauta dangaus Dovana. Niekas net negalėjo įsivaizduoti, jog Šventosios Dvasios nužengimas ant apaštalų bus palydėtas ir smarkaus vėjo ūžesio, simbolizuojančio naują Dievo kūrybos proveržį, siekiant mūsų išganymo pilnatvės, ir ugnies liepsnelių švytėjimo, kurios, besileidžiančios ant jų, reiškė ypatingą Globėjo artumą
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) A 2020 Skaityti daugiau »
Mažiausiame iš mūsų gyvena Dangus Kaip laikų pilnatvės valandai išmušus, Kristus atėjo pas mus iš ten, kur geriau niekur nebūna, taip Jis turėjo sugrįžti namo, nes šis pasaulis, net ir norėdamas atsidėkoti už Atpirkimą, nebuvo pajėgus Jam pasiūlyti sosto, esančio Tėvo dešinėje. Nors, prieš žengdamas į Dangų, Jėzus daug kartų savo mokiniams kalbėjo apie Dievo
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) A 2020 Skaityti daugiau »
Su Jėzumi vienijimosi garantija Meilė – panašėjimas į tai, į ką nukreipiamas mūsų dėmesys ir širdis. Kristus sako, kad, kai krausite nenykstantį lobį danguje, ten bus ir jūsų širdis (žr. Lk 12, 33-34). Kaip galime siekti lobio, jo nepažindami ir netrokšdami? Taigi mūsų dvasinio ar materialaus turto ištakos slypi ten, kur pasireiškia širdies troškimai. Jei
Karantinas – naujo proveržio galimybė Tebūna drąsios jūsų širdys (plg. Jn 14, 1), tada neišsigąs jos neišvengiamų išbandymų, kurių ramus priėmimas ir kantrus ištvėrimas yra besąlygiškas Jėzumi pasitikėjimo įrodymas. Ne tuomet esame palaiminti, kai skylėtoje dvasinio drungnumo valtyje plaukiame pasroviui, perdėm pasikliaudami savimi, bet kai tarp Jo ir Dievo dedame lygybės ženklą ir sakome: „Viešpatie,
Su Motina Marija – pro Jėzaus vartus Kiekvienam skirta žengti pro tam tikrus penkerius vartus – Kūrėjo širdies, Jėzaus išganymo, savo motinos įsčių, mirties ir ateinančio gyvenimo. Pirmi treji nuo mūsų nepriklausė, bet kiti dveji netolimoje ateityje lems esminius mūsų egzistencijos virsmus. Kai Dievas iš nebūties per mūsų motinas mus pašaukė į buvimą, o Kristus
Kristus prisikėlė ne savo paties išganymui Praėjus dviem savaitėms po Šv. Velykų, vėl mintimis ir širdimi sugrįžtame į „tą pačią dieną“ (Lk 24, 13), kai Dievo Sūnus savo prisikėlimu iš numirusių įvykdė Atpirkimo darbą, milijonus kartų svarbesnį už visus praeinančius dalykus. Juk, vadovaujantis tikėjimu, ne tik Tėvo prikeltasis Kristus esti išaukštintas Jo dešinėje (žr. Ef
Pasirodymai – Prisikėlusiojo nemirtingumo įrodymai Kai Nukryžiuotasis mirė, į Jo mokinių širdis ir mintis buvo giliai įsiskverbusi merdėjimo scena, nustelbusi esminę žinią, bylojančią, jog Dievo Sūnus buvo kalbėjęs apie prisikėlimą iš numirusių, nes negalėjo kape supūti (žr. Apd 13, 35). Liūdesys dėl Mokytojo netekties tapo nuolatiniu jų palydovu, nes į viską buvo žiūrima pernelyg žmogiškai
II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (Dievo Gailestingumo šventė) A 2020 Skaityti daugiau »
Šv. Velykos su ypatingu ženklu Didžiausia šventė kitokia – be eucharistinės procesijos bažnyčiose bei šventoriuose, ne tik garbinančios Prisikėlusįjį, bet ir vaizduojančios visų mūsų žemiškąjį keliavimą Dievo link. Ilgiau būdami savo namuose, suvokiame, kad vis tiek mūsų gyvenimo kelionė tęsiasi kiek kitu būdu… Kiekvienas turėsime susitikti su savo Kūrėju ir Atpirkėju. Šv. Velykos yra ir
Skylanti koronaviruso karūna Etimologinė lotyniško žodžio „corona“ prasmė – vainikas, kuris turi atitikmenį – karūna. Taigi koronavirusą tarsi puošia pergalių karūna. Bet neilgai… Nors mūsuose Covid-19 dar vis „plaukia“ ant besididžiuojančios savimi plėtimosi bangos, bet jo fiasko saulėtekis artėja, nes kas turi pradžią, neišvengs ir pabaigos. Koronaviruso augimo mastai dabar grynai priklauso nuo mūsų disciplinuoto
Atsimainymas Kristuje – ištikimybės įprasminimas Po šešių dienų Jėzus su artimiausiais savo mokiniais Petru, Jokūbu ir Jonu įkopė į aukštą kalną, kad nuo jo viršūnės antgamtiniai Atsimainančiojo spinduliai ne tik persmelktų trijų apaštalų širdis, bet ir viltingai apšviestų kiekvieną šalia besistiebiantį aukštyn augalėlį, simbolizuojantį florą bei fauną – visą kūriniją, kuriai, laiko pilnatvei atėjus, yra
Grįžti prie šaltinio Jėzaus liepimas mylėti ne tik artimą, bet ir priešus (Mt 5, 44) – kvietimas visuotine Jo meile apjuosti visą gimtosios nuodėmės sužeistą pasaulį. Neįmanoma keisti save ir leisti per savo gyvenimo būdą Dievo malonei prisiliesti prie aplinkinių širdžių, jei mūsų širdyse Dievui bus per ankšta. Kai žmonių mintis bei širdis užvaldo netvarkingi
Grabnyčios – nuoroda į Atpirkimą Vaikelio Kristaus paaukojimas šventykloje yra įžanga bei tiesioginė nuoroda į Jo pasiaukojimą ant Kryžiaus. Jėzus yra Įstatymo vykdytojas, kuris į savo visiško atsidavimo Tėvo valiai viršūnę iškėlė klusnumą Šventosios Dvasios vedimui, nes „raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Jėzus atėjo, kad, užuot teikdami pirmumą Mozės Įstatymui
Tu myli labiau, nei įsivaizduojame Šv. Jonai Krikštytojau, kai buvai įmestas į kalėjimą, tavo, kaip tiesos šauklio misija, pasiekė viršūnę, nes, parodęs pasauliui Dievo Avinėlį, netrukus būsi pagerbtas nežemiškai spindinčio kankinio karūna. Tau išeinant atėjo Kristus, skelbiantis Dangaus Karalystę, kaip nieku kitu nepakeičiamą vertybę. Viešpatie Jėzau, kad Tavo skelbimo Žinia, lydima stebuklingų ženklų, žmonių širdyse
Sugrįžti prie meilės Dievui karščio Dievo Avinėlis, pateptas Šventąja Dvasia, savo sekėjus krikštija ne tik ant jų išliedamas Dievo Dvasią, bet juos panardindamas ir į Jos apvalančią ugnį (žr. Mt 3, 11). Kad tikinčiųjų gyvenime savaip aiškiau pasireikštų Parakleto malonės (pasak teologų, kaip Sūnus pagal mūsų Tikėjimo išpažinimą yra „šviesos šviesa“, taip Dvasia – Parakletas
Pateptas Dvasia ir liepsnojantis meilės žaizdre Kai anuomet Jonas Krikštytojas, įkvėptas Šventosios Dvasios, žmones karštai ragino iš nuodėmių tamsos gręžtis į dorybių šviesą ir juos krikštijo Jordano upėje, pas jį atėjo Jėzus. Nors Nekalčiausiasis kaip ir kiti pasinėrė į upės tėkmę, ir kai kurie žydai spėjo pagalvoti: „O, žiūrėkite, ir Dievo Avinėlis nusityrino!“, bet netrukus
Dievo Žodis – galybė ir širdį glostanti šiluma Viskas, kas turi pradžią, sulaukia ir pabaigos. Tik amžinai Esantysis, kuriam absoliučiai yra pavaldūs laikas ir amžinybė, niekada nesikeičia, nes visados esti aukščiausiame savo kuriančiosios meilės taške. Kiekvienas asmuo yra apdovanotas nemariąja siela, liudijančią tiesioginį panašumą į patį Dievą, nes yra pašauktas (drauge su angelais) sąmoningai Jo
Dėmesingumas Kristui išskleidžia sielos sparnus Kai šv. Jonas Krikštytojas kalėjime klausė savo mokinių apie Kristaus daromus darbus, troško Gerosios Žinios patvirtinimo, kad galėtų į savo širdį, įsileisti šviežią Šventosios Dvasios vilties bei ramybės oro gūsį. Be vilties kentėti kalėjime – tiesiausias kelias į desperaciją… Tačiau žinojimas, jog Dievo Sūnus mus myli negalinčia silpnėti savo meile
Advento prasmė – Kalėdų šviesa širdyje Kai Jonas Krikštytojas – Kristaus Karalystės šauklys – Judėjos dykumoje pradėjo visus kviesti atsiversti, žmonės tarsi bitės, užuodusios saldų nektarą, ėmė būriais rinktis iš Judėjos ir iš visos Pajordanės pas jį (Mt 3, 5). Iš Dievo malonėmis perpildytos Jono širdies aukštyn kilo Šventosios Dvasios galia, pasiekė jo lūpas, ir
Gyvenkime atvėrę savo širdis Kristui! Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelija primena šį Jėzaus palyginimą: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mt 24, 37). Čia Jėzus savo antrąjį atėjimą sugretino su Lamecho sūnumi Nojumi, kuris gyveno Artimųjų Rytų II laikotarpiu prieš Kristus, arba apie 1056 metus po pasaulio sukūrimo. Kai anuomet tvanas
Meilė gali būti revoliucija? Žinome, kad revoliucija yra radikalus ir prievartinis visuomenės struktūros perversmas… Ar gali būti krikščioniškas tikėjimas, susijęs su žmogaus radikaliu vidinio gyvenimo perversmu? Kai į ieškančiojo širdį įsiveržia dieviškoji Gerosios Naujienos žinia, jis iš nuodėmės tamsos gręžiasi į tiesos saulę. Toks kardinalus žmogaus pasikeitimas yra dvasinis atsivertimas. Buvęs nuodėmės vergu dabar jis
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2017 Skaityti daugiau »
Mažuose dalykuose – Didingumo galia Kai šeimininkas giria pavaldinius, kurie tinkamai investavo jo duotus talentus (plg. Mt 25, 21), jis tai daro žvelgdamas per Ateities prizmę. Čia šeimininkas – ne eilinės šeimos galva, o žmonijos istorijos Vairininkas, trokštantis, kad kiekvienas individas visus savo gebėjimus panaudotų Dievo garbei bei kitų labui, nes tai – mūsų būsimojo
Homo sapiens ir išmintis Protingi žmonės ne visada esti išmintingi. Mums neužtenka protingai vien plušėti po saule (plg. Mok 1, 3)… Žmonijos paskirtis yra atrasti ir turėti Tikslą – Dievą. Mes mąstymo galia iš kūrinių pažįstame Kūrėją, o iš Biblijos puslapių – Atpirkėją, kurio didžiausias troškimas, kad nepasikliautume vien protu, nes „pažinimas išpučia“ (1 Kor
Pirma mūsų išėjusieji Šalia miestų esančios kapinės – tarsi mirusiųjų didmiesčiai, primenantys, kad visi, į šį gyvenimą atėjusieji, privalės viską, kas yra materialu, palikti ir išeiti… Kapavietės akivaizdžiai liudija, kokie minimalūs pasidaro mirusiųjų kūnų poreikiai, – artimiesiems tereikia tik vieną kartą pasistengti, kad jų namiškių palaikai tinkamai atsidurtų po žeme. Ne tik prieš Vėlines, bet
Aktualusis imperatyvas Pasaulio sukūrimo pradžioje pirmieji tėvai prieš savo nuopuolį džiaugėsi betarpiška draugyste su Dievu, ir jų širdys buvo sklidinos meile Jam, nes jie ne tik matė Jo geradarybes, bet tiesiogiai jautė Jo dieviško artumo palaimą. Jie už viską Jį mylėjo ir Jam dėkojo. Tada nereikėjo įsakmaus kvietimo „mylėk“ (Mt 22, 37), nes paprasčiausiai jie
Dievui priklauso viskas Nors mes esame Dievo rankų darbas (Iz 64, 7), bet pirmųjų žmonių neadekvatus troškimas būti kaip Dievas (Pr 3, 5) ne tik šį darbą sudergė, bet Jam atvėrė galimybę dėl šių nuostabių kūrinių amžinosios gerovės siųsti vienintelį savo Sūnų, kad visi matytų ir suprastų: Dievas visus žmones iš tiesų myli begaline meile,
Žmogus yra trapus ir didis Kai dėl žmonių trumpalaikio pelno vaikymosi padarinių gamtoje suardoma Kūrėjo sukurta protinga gamtos jėgų pusiausvyra, pavyzdžiui, Antarktidoje tirpstantys ledynai virsta vandeniu, kuris, garuodamas tampa pertekliniais lietaus lašais, skandinančiais ne tik mūsų gimtinės žemės dirvas, tai – ženklas, liudijantis, jog daugelio žmonių širdys „apledėjo“, nes jų troškimas turėti kuo daugiau daiktų
Ištvermė – daugiau, nei manome „Turime nuolat ugdyti savo ištvermę. Ji mums suteiks bemaž viską“, – teigė Ciceronas ir neklydo. Pirmiausia ji suteikia ramybę, kad teisingai elgiamės – ir džiaugsmą, nes ištvermės dorybė įprasmina ir apvainikuoja visą žmogaus gyvenimą. Ji palydės mus į anapusybę… Neužtenka tikėti ir pripažinti, kad Kristus yra mūsų kertinis akmuo, kurį
Malda – pasitikintis Dievu atkaklumas Neužtenka vien tikėti į Dievą, nes ir demonai drebėdami tiki (Jok 2, 19), kai prisiminę savo egzistencijos Palaikytoją žino, jog neišvengiamai jų laukia pražūtis. Visiškai atsižadėję Dievo, jie nebegali melstis ir keisti savo likimą, todėl niekada nebesugrįš į pirmykštę palaimintų angelų būklę. Neapykanta Kūrėjui ir žmonėms piktąsias dvasias veda į
Žvelgti per tikėjimo prizmę Dievo šviesoje gebame tinkamai suvokti savo galutinę paskirtį, pašaukimą ir neįkainuojamą dvasinę vertę. Jis mus iškėlė į savo garbingiausios kūrinijos viršūnes, nes tik angelams ir žmonėms duota išskirtinė privilegija suprasti, kas esame ir kam priklausome. Jei Aukščiausiajam dėkosime už sukūrimą, įvykdytą Atpirkimą ir nuolatinį mūsų egzistencijos palaikymą, neprotingai nesididžiuosime, nes žinome,
Tikslas Nr. 1 – patikti Jam Šio sekmadienio Evangelijoje iš pirmo žvilgsnio ne iš karto pastebime, kad kanaanietė, maldaudama Jėzų, kad Jis išgydytų jos dukrą (Mt 15, 22), visa esybe patinka Viešpačiui, nes vykdo Jo iš anksto numatytą planą. Truputį jai priekaištaudamas Jėzus išbando jos tikėjimą, kuris, užuot prigesęs, prasiveržia nesustabdomu ryžtu siekti tikslo, užvaldžiusio
Malonės dvelksmas – geros minties įsikūnijimas Kokia žmogui nauda, jei jis iš prigimties turi aukštą intelekto koeficientą (IQ), bet elgiasi taip, tarsi elementarūs moraliniai mąstymo bei elgesio principai, Kūrėjo įrašyti jo sąžinės plokštėje, neegzistuotų? Kai asmuo protu iš kūrinių egzistavimo pripažįsta Aukščiausiojo buvimą bei veikimą, tačiau Jo kaip Dievo negarbina ir Jam už visas geradarybes
Ką bendra turi gėris ir blogis? Iš tikrųjų žmogus keičiasi tik tada, kai iš savo sielos šalina ydų piktžoles bei jų atžalas ir į jos išpurentą žemę sodina dorybių daigus. ,,Aukščiausia laisvės forma yra tapti savo valios šeimininku”, – taip įžvalgiai rašė Bažnyčios Tėvas šv. Grigalius Nysietis. Begalinės laisvės pavyzdį mums paliko pats Išganytojas, kai
Jis tebelaukia Kai užeiname į bažnyčią pasimelsti, atsinaujina mūsų neregimoji bendrystė su Tuo, kuris ir dieną, ir naktį čia esti. Jis nori su mumis bendrauti labiau nei mes su Juo. Jis yra iniciatorius, kviečiantis mus nurimti, kad galėtume įsiklausyti ir tyloje bei savo širdyje išgirstume tokius ar panašius žodžius: „Brangus žmogau, jei, būdamas mano artumoje,
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2017 Skaityti daugiau »
Nusigręžti nuo visko, kas atitraukia nuo Jo Visada įsižiebia viltis, kai pašnekovas, turintis priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų, yra pasiryžęs keisti savo gyvenimo būdą, atlieka išpažintį ir prašo, kad už jį pasimelstų. Ne kartą teko matyti, kaip tas pasiryžėlis dėl silpnos valios ir stiprios priklausomybės dažnai vėl įkrisdavo į priklausomybės duobę, bet jo neblėstantis noras
Vedami Šventosios Dvasios „Turiu atimti iš jūsų savo veidą, kad (…) jūsų širdys gautų mano širdį, kad jūsų sielos gautų mano sielą ir Dvasią, kuri pakartos, ką išgirdo“, – Sekminių himne rašė poetas Paulis Klaudelis (Paul Claudel). Kai, Jėzui žengiant aukštyn, atrodė, visko Šaltinis, nuo mūsų nesustabdomai toldamas, palieka mus tik savikliovai, kuri be Jo
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) A 2017 Skaityti daugiau »
Koks žmogaus sukūrimo tikslas? Visi gyvūnai, išskyrus žmogų, egzistuoja nesuvokdami, koks jų buvimo žemėje tikslas. Aiškėja, kad tik žmogaus siela, turinti protą, pajėgia reflektuoti, valingai priimti teisingus sprendimus ir nerviniais impulsais, siekdama atitinkamo tikslo, iš karto skatina kryptingai judėti rankai, kojoms… Kai tik gilinamės į Viešpaties kūrybos procesus, nuščiūvame: Jis žmogų – vieną iš savo
Esminis Velykų dėmuo? Viešpats, išsirinkdamas dvylika apaštalų ir jiems suteikdamas savosios tarnystės galių bei malonių, juos padarė artimiausiais mokiniais. Tačiau, įdiegdamas Marijai Magdalietei ir kitai Marijai troškimą auštant skubiai eiti prie Jo tuščio kapo, bylojo, kad svarbiausio žmonijos įvykio pirmieji liudytojai bus ne Jo mylimi apaštalai, kurie pernelyg giliai į savo širdis įsileido Mokytojo netekties
Kenozė – ne pabaiga Jėzaus Kančios sekmadienis prasideda nuo Judo Iskarijoto išdavystės, kai už trisdešimt sidabrinių jis „pardavė“ Jėzų aukštiesiems žydų dvasininkams. Dievo iškeitimas į pinigus – neekvivalentiški mainai, nes, kas kartą prarado Jo malonę, net už visus pasaulio bankų indėlius jos nesusigrąžins. Judas, išsižadėjęs Jėzaus, gavo tai, ko nesitikėjo: jį apsėdo varginantys sąžinės priekaištai,
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS A 2017 Skaityti daugiau »
Stulbinanti dovana bičiuliui Kartais mus netikėtai užklumpantys ir sujaukiantys mūsų įprastą ramybę įvykiai, pavyzdžiui, mūsuose įvykdyti rezonansiniai nusikaltimai ar paskelbta žinia apie šalia mūsų gimtinės sienų vyksiančias neproporcingai didelio masto karines „Zapad 2017“ pratybas, negali užgožti Jėzaus prisikėlimo iš numirusių šventei ruošimosi ir jos šventimo, nes absoliučiai viskas, kas įvyksta žemėje turi sąsajų su amžinybe.
Gyvojo vandens tėkmė Nors Jėzų, atėjusį į Samarijos miestą, lydėjo kaitri Izraelio saulė ir Jis jautė fizinį nuovargį, bet Jo dvasia buvo žvali, pasirengusi priimti bet kokį gyvenimo netikėtumą. Jis atsisėdo prie Jokūbo šulinio, kurio keli vandens gurkšniai būtų bent iš dalies sumažinę troškulį. Bet Jėzus užmiršo savo poreikius, nes visą dėmesį sutelkė į atėjusią
Atsimainymas Kaip Dievo sukurta saulė apšviečia žemę ir žadina gamtą pakilti gyventi, taip iš atsimainiusio Jėzaus sklindanti šviesa simbolizuoja, kad kai Jis bus pakeltas ant kryžiaus, visus patrauks prie savęs. Su tikėjimu žiūrėti į Nukryžiuotąjį, tolygu matyti tikrąją Jo atsimainymo esmę – nužudytąjį Avinėlį, kuris, kaip apmiręs kviečio grūdas, prasmegs žemės įsčiose ir trečiąją dieną
Be gundymų nėra išganymo Gyvenimas be gundymų – ne gyvenimas, o vegetavimas, nes nesuteikia žmogui galimybių, įrodančių, ko jis iš tiesų yra vertas. Kas, atsainiai numodamas ranka į elementarių moralės principų laikymąsi, į pirmą vietą iškelia visų gyvenimo malonumų siekį ir sako: „Aš pagundų neturiu, nes, ką noriu, tai ir darau“, vadovaujasi iš viso Biblijos
Kam teikiame pirmumą? Dėl Dievo Karalystės yra verta kaskart iš naujo apsispręsti, paklusti Jėzaus mokymui, kad, vis labiau atsiribodami nuo savo ego, galėtume Jame atrasti tikrąją savo vertę, kūrybinių gebėjimų tikslingą pritaikymą, ramybę, poilsį… Jis toliaregiškai mus perspėja, kad žmogus negali suderinti tarnystės dviem skirtingiems šeimininkams. Jis brėžia egzistencinę takoskyrą tarp tarnavimo Jam ir turtui
Viskas išsipildo atsiduodant Dvasios vedimui Jėzus atėjo į žemę, kad dieviškasis Apreiškimas taptų kūnu. Jo maistas buvo vykdyti Tėvo valią, ir Jis tai darė skatinamas nuolatinės Šventosios Dvasios patepimo inspiracijos (Lk 4, 18). Nors žmonijos išganyme Dievo Sūnaus atperkančioji auka yra aukščiausios meilės esminė dovana, bet visų ir kiekvieno žmogaus išgelbėjimas buvo trijų vienintelio Dievo
Esame druska ir šviesa? Jėzus sako: „Jūs – žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13 – 14). Druska saugo mėsą nuo sugedimo, o jos dvasinis sūrumas žmones – nuo apgaulingo nuodėmių saldumo pinklių. Koks mūsų širdžių druskos sūrumas? Prisimindami medikų rekomendacijas, valgydami druskos vengiame, nes jos pakankamai (kartais net ir per daug) žmogaus
Gyventi atsivertimu Atsivertimas – širdies ir mąstymo kardinalus pasikeitimas veikiant malonei. Neįmanoma įvykdyti Kristaus kvietimą „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17) vadovaujantis vien savo asmeninėmis pastangomis. Jei žmogus iš tiesų nori paklusti Jėzui, tada jau šis noras keistis yra liudijimas, kad ne jis pats yra šio vidinio dvasinio atsivertimo autorius, bet Tas,
Jis – visada daugiau, nei manome Kristus – genialus Architektas, nes, dar prieš ateidamas į pasaulį, numatė visus Jo Apsireiškimo Betliejuje dalyvius, skyrė jiems atitinkamas užduotis, iš anksto žinojo Įsikūnijimo laiką ir jo padarinius žmonijos istorijos raidai bei jos pabaigai. Tai nebuvo Jo fatališkas veikimas, taip suvaržantis skirtingų žmonių apsisprendimus, kad jie nebūtų galėję rinktis:
KRISTAUS APSIREIŠKIMAS (TRYS KARALIAI) A 2017 Skaityti daugiau »
Į Naujuosius metus – su iškiliuoju kankiniu Laiko tėkmė paradoksali. Kai pagalvojame, kiek mes jau turime metų ir kiek trumpai gali gyventi tas kūdikėlis, kurio gyvybė dėl gimimo komplikacijų kabo ant plauko, tada pradedame giliau suvokti Dievo žodį, bylojantį, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“
Leiskime užgimti Kristui Kartais Dievas taip pasinaudoja valdančiųjų leidžiamais įstatymais, kad galėtų tiesiogiai įvykdyti savo planus. Antai dėl ciesoriaus Augusto išleisto įsakymo surašyti visus valstybės gyventojus, Juozapas su savo nėščia sužadėtine Marija keliavo iš Nazareto į Betliejų. Kai Jai atėjo laikas gimdyti, jie nebuvo įleisti net į Betliejaus užeigą, todėl jų priebėga buvo tvartas su
Su Marija įsileidžiame Kristų Viešpats niekada nenaudoja prievartos, kad atimtų žmonėms laisvę rinktis, ir jie būtų priversti elgtis prieš savo valią. Dievas tik duoda švelnų „niuksą“ – geriausią siūlymą – ir todėl nuo pačių žmonių apsisprendimo priklauso, kokiu keliu jie pasuks… Evangelija pagal Luką plačiausiai praveria Kalėdų paslapties uždangą, nes aiškiai liudija, jog tik Mergelei
Atsiduoti Jėzui Šventojoje Dvasioje Vienas iš neužmirštamų Jėzaus gyvenimo poelgių – paskutinę žemiško gyvenimo valandėlę savo dvasios atidavimas Viešpačiui (Lk 23, 46). Kai Atpirkėjo kūną, kybantį ant kryžiaus, baigė „draskyti“ perpildytos priešų neapykantos pliūpsniai, Jo siela, tiesiogiai veikiant Šventajai Dvasiai, buvo perduota į Tėvo rankas. Tai – pavyzdys mums, kad paskutinį savo atodūsį žemėje galėtume
Lemtingi atėjimai: Jo du, o mūsų – vienas Pirmąjį Advento sekmadienį pradedame ruoštis didžiajai Kalėdų šventei, bet mums bažnyčiose skaitoma Evangelija, užuot bent su užuomina bylojusi apie būsimą Ateinančiojo apsireiškimą tvartelyje, prabyla apie Jo antrąjį atėjimą, kuris nepasirengusius susitikti su Sugrįžtančiuoju sukrės iki širdies gelmių (Mt 24, 30). „Žmonės džius iš baimės“ (Lk 21,
Kito tokio Karaliaus nebus Kai šį sekmadienį Kristaus Karaliaus šventės proga pagalvoji, kad Viešpats Jėzus yra Dievo Sūnus, kuriam pavaldūs dangiškoji Jeruzalė, žvaigždynai, žemė ir visa, kas joje yra, tuomet nulenki prieš Atpirkėją galvą ir sakai: „Jėzau, visa širdimi garbinu Tave ir šlovinu, nes Tu, būdamas Aukščiausiasis, savo nenusakomą meilę, skiriamą kiekvienam žmogui, apvainikavai merdėdamas
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2014 Skaityti daugiau »
Gailestingumo visuma Kaip gailestingumas be tikėjimo neturi egzistencinio pamato, taip ir tikėjimas be gailestingumo darbų yra nulis. Kodėl reikėtų stengtis daryti gera, jei nebūtų Prisikėlusiojo? Jei Kristus neprisikėlė iš numirusiųjų, iščiulpkime visus egoizmo syvus (plg. 1 Kor 15, 32), nes po mirties mumis domėsis tik žemėje gyvenantys pilkšvos spalvos kirminai… Bet Viešpats kaip feniksas pakilo
Gyvenimo prasmė – Šventosios Dvasios vedimas Kai tikintysis atvirai į savo širdį įsileidžia Šventąją Dvasią, ir Jos veikimas savaip užvaldo jį, tada stengiasi vis tvirčiau laikytis Kristaus kelio ir, Dievo Motinos užtariamas, kaip nenustygstantis piligrimas artėja link gerojo Tėvo namų… Neseniai šventėme Visų Šventųjų bei Vėlinių šventes ir mąstėme, jog kanonizuoti šventieji ir viešai neiškelti
Meilei būdinga duoti Dievo meilė yra kiekvieno žmogaus egzistencijos pamatas. Iš mums nesuvokiamos savo meilės gausumo Jis mus sukūrė, o kai nusidėjome (žr. Rom 5, 12), nepasmerkė, bet savo gailestingos meilės kartelę kilstelėjo iki „beprotybės”, nes dėl maištingo kūrinio išgelbėjimo siuntė į žemę Mylimąjį (Ef 1, 6), ir Jam pavaldūs yra visi, turintieji nors mažiausią
Rūpinimasis šeima Vatikane artėjantis link pabaigos Vyskupų Sinodas gilinosi į globaliame ir sekuliarizuotame pasaulyje iškilusius sudėtingus šeimoms iššūkius ir diskusijų metu atvirai kėlė plataus spektro klausimus bei siūlymus, kurie bus baigti formuluoti 2015 spalį, kai vyskupai dalyvaus Sinodo asamblėjoje. Sinodo Tėvai didelį dėmesį skyrė šeimoms, kurios nors dabar dėl įvairių priežasčių negali ar neturi motyvacijos
Ką žmogus įsileidžia į savo vidų? Neseniai viename portale skaičiau apie penkias abiturientes, kurios mažame miestelyje kvietė dvasią, kad iš jos sužinotų apie savo ateitį. Nevertėtų gaišti laiko šiam rašymui, jei tų merginų žaidimas su adata bei siūlu būtų tiesiog nevykusi išdaiga, ir jos visam laikui į šį „nekaltą” užsiėmimą būtų numojusios ranka. Bet, deja,
Kristus – nesuskaldomas akmuo Spalvinga metaforų kalba Senasis Testamentas byloja apie Dievo ir Jo išrinktosios tautos artumą: „Viešpaties mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. (…) Dievas pagrįstai tikėjosi, kad bus auginamos vynuogės, bet išaugo rūgštuogės. (…) Galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai (…). Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo liejimas! Jis laukė teisumo, ir štai
Kopimas į savas aukštikalnes Šio sekmadienio Evangelijos palyginime apie du sūnus Jėzus sakė, kad vienas sūnus pažadėjo darbuotis tėvo vynuogyne, bet nupėdino savais keliais, o kitas, nors dėl įvairių priežasčių nenorėjo dirbti, bet vėliau apsigalvojo ir ėmė triūsti (plg. Mt 21, 28 – 30). Viešpats į dienos šviesą iškėlė buvusių laisvo elgesio moterų pavyzdį, kurios
Vidinis dėmesingumas Kodėl šio sekmadienio Evangelijoje minimi darbininkai, kuriuos vynuogyno šeimininkas buvo pasamdęs anksti rytą, o atėjus vakarui, užuot jam padėkoję už gautą teisingą suderėtą užmokestį – denarą, į jį žvelgė iš padilbų ir su piktu nepatiklumu priekaištavo, esą jis juos nuskriaudė, nes tiems, kurie trumpiau dirbo, davė irgi denarą? Šis šeimininkas ir pasamdyti darbininkai
Išbandymuose slypi laimėjimai „Mums kažkas bloga palinkėjo, nes mūsų šeimą persekioja įvairios nesėkmės ir ligos“, – neretai girdime tokius ar panašius žmonių nusiskundimus, kurių priežastys dažniausiai neturi tiesioginio ryšio su kito asmens neatsakingai kažkada išsprūdusiais žodžiais (tiesa, pasitaiko, kad blogi žodžiai virsta lemtingais prakeikimais, tačiau tai gali būti kito rašinio tema). Kai sekuliarios visuomenės nariai
Dievo rankose – viskas Stebimės Viešpaties Dievo kūrybos galybe, pasitikime Juo, šloviname Jį giesmėmis (plg. 1 Kr 16, 8 – 11), ir tada net mus užklupusiose negandose Jis padeda išlaikyti ramybę. Į viską mokydamiesi žvelgti per malonės prizmę, drauge su tikėjimo karžygiu Jobu galime tarti: „Dievas kuria gėrį, leidžia kerotis ir blogiui, todėl nejau iš
Kas man yra Kristus? Žinome, jog neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams (plg. Mt 6, 24), nes kas tai daro, laikosi dvigubais standartais grindžiamos netvarkingos meilės, kuri asmenį iki ausų klampina dvasinės savigriovos pelkėje. Su apaštalu Pauliumi pripažįstame, kad nors Dievo įstatymas yra teisingas, bet, dėl mumyse veikiančių ir mažiausių gimtosios kaltės padarinių, neįstengiame jo visada laikytis
Saule apsiausta Kaip Mergelės Marijos širdies sodas buvo laistomas Šventosios Dvasios lietaus lašais ir todėl Jos gyvenimo upelis tapo upe, ir Jos dorybių srovė įsiliejo į Viešpaties jūrą (plg. Sir 24, 31), taip kiekvienas žmogus, vis labiau ieškodamas tiesos įprasminimo gyvenime, nesustabdomai veržiasi į dvasinės brandos aukštumas, kol atranda savąjį laimikį aukštybėse (plg. Fil 3,
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) A 2014 Skaityti daugiau »
Egzorcizmo svarba nemenksta Kai birželio viduryje Vatikano Dvasininkų kongregacija Tarptautinei egzorcistų asociacijai suteikė juridinio asmens statusą ir patvirtino įstatus, dabartinis Egzorcistų asociacijos prezidentas kun. Francesco Bamonte laiške rašė, jog “šis oficialus pripažinimas yra nepaprastai reikšmingas. Juk per visą ilgametę Bažnyčios istoriją dar niekada nebuvo įkurta Tarptautinė Egzorcistų Asociacija. Tai yra vienas iš laiko ženklų! Šventoji
Ką priimame, tai ir sėjame Neseniai popiežius Pranciškus susitiko su trimis vyrais ir trijomis moterimis, kurie prieš kelis dešimtmečius buvo tapę kai kurių dvasininkų lytinio išnaudojimo aukomis. “Dievo ir Jo tautos akivaizdoje esu giliai įskaudintas dėl nuodėmių ir sunkių lytinio išnaudojimo nusikaltimų, kuriuos jūsų atžvilgiu padarė dvasininkai, ir nuolankiai prašau atleidimo. Prašau atleidimo ir už
Per tiesą – į šviesą Kai mūsų vidinis gyvenimas kasdien stiprinamas krikščioniškų knygų, straipsnių, ypač Šventojo Rašto, skaitymu, mąstymu bei pasiryžimu pažintas tiesas vykdyti, tada nejučiomis formuojasi tvirta mūsų motyvacijos kryptis – visa, kas mums pučia bet kokį melo burbulą, nedvejojant atmesti, o tai, kas veda į tiesą, palaikyti bei puoselėti. Jei savo intelektą stimuliuosime
„Degantys“ apaštalai Petras ir Paulius Ne veltui sakoma, kad tikrieji evangelizatoriai yra šventieji, kurie nėra „įtalpinti“ meniškame vitraže, bet patys yra kaip vitražas. Jų širdys yra skaidrios, ir per jas netrukdomai, tarsi per saulės šviesoje mirguliuojančio vitražo stiklo gabalėlius, prasiskverbia kito pasaulio spinduliai, kurie pasiekia aplinkinius. Vieni iš jų, kaip antai Filipų kolonijos pamaldi gyventoja
Mažoje Ostijoje – meilės jūra Gerai, kai bendraudami su Dievu sau priskiriame mažumą, o Jam – visagališkumą, nes tada tolydžio aplaužomi mūsų nelemtos puikybės sparnai, ir mumyse labiau „įrūgsta“ dorybingo nuolankumo „tešla“, iš kurios Jis savo nuožiūra mus taip „minko“, kad taptume Jo gerumo šedevru – nuo amžių numatyto kūrybingiausio plano dalyviais… Dabar Viešpats Tėvas
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2014 Skaityti daugiau »
Dievo Dvasia, panardink mus savyje! Visai netikėtas Jėzaus pasirodymas mokiniams buvo viena didžiausių staigmenų jų gyvenime. Jėzaus mirties fakto akivaizdumas apaštalus taip pribloškė, kad jie išgyveno vienišumo liūdesio skausmą, ir žmogiškoji prigimtis kiekvienam iš jų šnibždėjo: „Dabar tu esi našlaitis, palaidojęs savo motiną ir tėvą“. Reikėjo ypatingos malonės, kad Jo mokiniai būtų išlaisvinti iš baimės,
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) A 2014 Skaityti daugiau »
Žengimas į dangų ir Tėvo diena Pagrindinė Kristaus mokymo ašis yra dangus, iš kurio Jis pirmą kartą į žemę buvo atėjęs, kad, prisikėlęs iš numirusių, po 40 dienų žengtų į dieviškąją šlovę, kuri buvo tarsi trumpai pritemusi, kol Dievo Sūnus žemėje vykdė žmonijos išgelbėjimo pasiuntinybę. Toji neblėstanti šlovė, pasak popiežiaus Benedikto XVI, yra dangus, kuris
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) A 2014 Skaityti daugiau »
Tiesos Dvasia, alsuok mumyse! Dievas savo buvimu, artumu ir įvairiomis malonėmis pripildo žmogų. Jis niekada neslopina žmogiškosios prigimties, bet, ateidamas į Jo ieškančiojo širdį, ją taip sukilnina, kad joje prasiveržia maldaujančio šauksmo upokšnis. „Alsuok many, Šventoji Dvasia, kad aš galvočiau, kas šventa! Uždek mane, Šventoji Dvasia, kad aš mylėčiau, kas šventa! Paremk mane, Šventoji Dvasia,
Dievo valios tūkstančiai sąskambių Neužmirštami Jėzaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Jei tie, kurie geros valios inspiruojami ieško gyvenimo prasmės ir stengiasi pažinti Jo tiesą, jiems palaipsniui atsiveria tikros antgamtinio gyvenimo laisvės kelias, ir laimingi tie, kurie iki paskutinio atodūsio savojo pažinto ir pamilto egzistencinio kelio – Kristaus – neišmaino
Einame pro Jo duris Sustok akimirka žavinga, kuri ateini ir nebesugrįžti! Apaštalas Petras, būdamas ant Taboro kalno ir išvydęs nežemiška šviesa spindintį Jėzų ir patirdamas nepaprastą Jo dievystės šlovės spinduliavimo palaimą, visa esybe užsigeidė tą antgamtinę malonę izoliuoti trijų palapinių viduje. Nors jis klydo, bet, trokšdamas kaip vaikas tinkleliu pagauti dangiškos malonės drugelį, išreiškė milijardų
Visų Motina Viskas prasidėjo nuo įvykio, kuris patvirtino logikos nekintamą dėsnį: visada mintis gimdo žodį, o paskui veiksmą. Kuo mintis kilnesnė, tuo didingesnis jos brandinamas vaisiaus gėris. Dievo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (žr. Jn 1, 14). Įsikūnijimo paslapties raktas slypi gyvojo vandens perpildytoje Dievo širdyje, iš kurios įsižiebė tokia Jo minties kibirkštis,
Jo beribis gailestingumas Ne tuščias kapas, o Viešpaties pasirodymai mokiniams yra svarbiausi Jo prisikėlimo iš numirusių liudijimai. Kape Kristaus kūno neradimas – tik mirties despotizmo nugalėjimo ir didžiojo žmonijos širdžių perkeitimo aušra. Prisikėlusiojo pasirodymai – esminio pasaulio istorijos lūžio patvirtinimas Jo prisikėlimo antspaudu – nuo šiol kiekvieno tikinčiojo gyvybė, net atsidūrusi mirties glėbyje, yra neįveikiama,
II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (Dievo Gailestingumo šventė) A 2014 Skaityti daugiau »
Prisikėlusysis yra tapatus Nukryžiuotajam Kai tariame žodžius: „Šįmet Velykos yra savaip kitokios”, tarsi savo pašnekovo klausiame: „Ar tu matai kokį nors šio pasikeitimo skirtumą?” Kiekvieną mąstantįjį Rusijos smogikų klastingi veiksmai Ukrainos pietryčiuose skatina ne tik logiškai samprotauti: „Jei šio karinio konflikto ugnis tarsi giltinė įžengtų per mūsų gimtinės slenkstį, dideli mus ištiktų išbandymai”, bet Kristaus
Karui sakome „ne” Kai žmogus laikosi dvigubų mąstymo ir elgesio standartų, yra ne tik viduje suskilęs, bet tampa pavojingas kitiems. Jis, būdamas šventovėje, per stačiatikių Velykų apeigas gali vienoje rankoje pagarbiai laikyti degančią žvakutę, bet kita ranka gali būti suspausta į kietą kumštį, kuris, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėmis, gali „pavirsti” brutalaus karo simboliu, vykdančiu nežmonišką komandą
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS A 2014 Skaityti daugiau »
Askezė – klusnumo Viešpatyje šventė Kai dažnam postmodernios visuomenės nariui žodis „askezė“ neretai asocijuojasi su asmens laisvę ir iniciatyvas drausminančiu botagu, tiems, kurie nejučiomis klausia: „Kaip mano vietoje pasielgtų Kristus?“, asmeninės savitvardos motyvacijos daigai kyla iš subtilių Šventosios Dvasios inspiracijų, kurias atgena Jos nenuspėjamo malonės vėjo gūsis (žr. Jn 3, 8). Herberto Vorgrimlerio „Naujajame teologijos
Raidė užmuša – dvasia gaivina Neseniai įvykęs įtakingo Švedijos „Gyvenimo žodžio“ bažnyčios pastoriaus Ulfo Ekmano ir jo žmonos Brigitos perėjimas į Katalikų Bažnyčią (beje, jų sunūs Bendžaminas, 7 metus dirbęs „Gyvenimo žodžio“ bendrijos žurnalo redaktoriumi į katalikybę buvo priimtas 2013 metais), vertas krikščioniško apmąstymo. Pastebėtina, kad U. Ekmano idėjomis buvo „apsikrėtę“ ir jaunieji Lietuvos sekmininkai,
Žodžio prasmė glūdi veiksme Kai mintis ir žodis tampa konkrečiu veiksmu, dvasinis pradas įgyja materialaus dalyko formas. Tobuliausia būtybė – Dievas Žodis – tapo kūnu (Jn 1, 14), ir šis Jo sprendimas pranoko visus žmonijos lūkesčius, nes Jėzaus Apsireiškimo šlovės aušra nušvito Kūdikio lopšyje, paskui pasiekė viršūnę, kai Jis, prikaltas ant kryžiaus, visus pradėjo traukti