Atrasti perlą savyje
Ką matome, girdime ir protu priimame mums lengvai suprantamus dalykus, visuomet už jų glūdi gilesnė neregimoji tikrovė, kurią ne iš karto suvokiame… Pavyzdžiui, didžiulį ąžuolą išlaiko ne jo kamienas, bet nuo mūsų žvilgsnių po žeme pasislėpusios ir plačiai išsikerojusios tvirtos šaknys, kuriomis teka viso medžio gyvybingumą palaikantys syvai. Tikroji išmanaus telefono vertė priklauso ne nuo iš karto mūsų dėmesį traukiančio dailaus dizaino, bet nuo sudėtingiausių technologinių mikroschemų, kurių nematome, nes jas dengia korpusas… Nors minėto aparato pagaminimas reikalauja aukščiausios kvalifikacijos specialistų, bet be visagalio Dievo pagalbos, nuolatos savo meile palaikančio mūsų intelekto ir kitas sielos galias, nieko negalėtume sukurti ir nieko neturėtume. Kaip žmogaus neregimos sielos raiška yra nepalyginamai vertesnė už jo kūno judesius, taip slėpiningas Viešpaties veikimas daugybę kartų pranoksta Jo visų protingų kūrinių darbus.
Nenuostabu, kad ir brangiausias pasaulyje perlas yra nematomas, nes yra užprogramuotas ieškojimui, neišvengiamai reikalaujančiam visų mūsų dvasinių pastangų. Šio brangakmenio ieškojimas – ne pirštu bedimas į žemėlapį, rodant, kurioje vietoje turėtų būti užkastas tas neįkainuojamas lobis, bet, atsivertus Bibliją, su malda ir tikėjimu kasdienis širdies kėlimas į Tą, kuris kaskart mus kviečia ateiti pas Jį, kad iš naujo Jį atrastume savo širdies bedugnėje (žr. Ps 64, 7). Taigi nuolatinės mūsų pastangos, vis trokštant Kristų pažinti ir laikytis Jo meilės įsakymų, kad su Juo drauge žengtume artimo tarnystės keliu, – nieku kitu nepakeičiamos bendrystės su Juo deimantas, kurio nereikia ieškoti atokiose pasaulio vietose, nes Jis artimesnis mums negu mes patys sau.
Kas atrado Jėzų ne tik kaip savo Viešpatį, kurio rankose esti kiekvieno iš mūsų gyvybės siūlas, bet ir kaip Draugą, su kuriuo norisi nuolatos būti, Jam net už mažus dalykus dėkoti ir už viską Jį garbinti, iš tiesų atrado gražiausią gyvenimo briliantą, nes nebegali atitraukti širdies akių nuo jo, kurio nežemiško gerumo žėrėjimui nėra ir nebus lygių.
Kai didis anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras rašė: „Nebylūs deimantai dažnai moters protą paveikia stipriau už bet kokį gražbyliavimą“, matyt, turėjo mintyje užburiantį tų „akmenukų“ vaivorykštės spalvomis žvilgėjimą, kuris gali sužadinti tokį nevaldomą norą juos įsigyti, kad ne tik kai kurios moterys, bet ir vyrai pradeda manyti, jog kasdienis grožėjimasis jais būtų didžiausia sielos šventė. Toks kad ir prie labai gražaus daikto netvarkingas prieraišumas liudija individo tikėjimo Emanueliu stoką, nes Jį pažįstančiam tikinčiajam nėra gražesnio atvaizdo už kančios paženklintą Kristaus veidą, kuriame spindi begalinė meilė kiekvienam atpirktajam…
Kas yra svarbiau: ar visa esybe trokšti tik dirvos, simbolizuojančios pasaulį bei jo gėrybes ir net nemėginti ieškoti joje kažkur paslėpto lobio, galvojant, kad jei turiu žemės plotą, turiu viską, ko reikia žmogaus egzistencijai, ar, išgirdus Gerąją Žinią apie Dangaus Karalystę, pradėti ieškoti Jėzaus, prieš tai nuo savo sielos veido nuplėšiant visas savimeilę slepiančias kaukes, kurios reiškia atsiribojimą nuo netikrojo „aš“ dėl Kristaus? Parduoti viską, ką turime, nereiškia, kad turime atsižadėti privačios nuosavybės, išskyrus atvejus, kai Jėzus kai kuriuos asmenis kviečia eiti pašvęstojo gyvenimo keliu… Parduoti visa, kad įsigytoje dirvoje atrastume paslėptą lobį – Kristų, – mūsų pašaukimas ir tikslas. „Parsiduoti“ Jam – tapti Jo nuosavybe, savo protą bei širdį kaskart nugręžiant nuo rafinuotais būdais mus viliojančios pasaulio tuštybių mugės ir gyventi veidu atsigręžus į Jį.
Apie nuolatinio Viešpačiui atsidavimo kelią bylojo Diadochas Fotikietis, gyvenęs V amžiuje. Jis rašė: „Kuomet, prisimindami Dievą, savo protui uždarome visus minties išėjimus, protas būtinai iš mūsų reikalauja kokios nors naudingos veiklos, kuri atitiktų jo įgūdžius. Tuomet kaip vienintelę veiklą, pilnai atitinkančią jo tikslą, protui reikia duoti „Viešpaties Jėzaus maldą“. Ji tokia: „Viešpatie, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)“.
Tik Kristuje pasaulis įgyja tikrą vertę ir kaip deimantas ima atspindėti antgamtinę šviesą. Be Kristaus pasaulis yra mažiau negu niekas, nes tada jo galutinė pabaiga – Jo Krauju neatpirktos žmonijos neatšaukiama pražūtis… Pasaulis, kurį iš pagrindų savo Auka perkeitė Jėzus, yra Jo kasdienis pažinimas, peraugantis į neturinčią ribų meilę, susitapatinant su pačia Meile…
Tai – niekam neprilygstantis Švč. Trejybės buvimas bei gyvenimas mažoje žmogaus širdyje, kuri yra perkeista malonės, nes leidžiasi užvaldoma Šventosios Dvasios vedimo bei vadovavimo. Iš tiesų, tik atradus Kristų Dievo Dvasioje, atrandame ir tikruosius savo bei Dievo Tėvo namus – Jo meile liepsnojančią Širdį, kuri skirta kiekvienam dar šiame pasaulyje gyvenančiam vaikui.
Kun. Vytenis Vaškelis