XII eilinis sekmadienis A 2020

Pasitikėjimas Dievu – mūsų gyvenimo credo

Kai Jėzus drąsino apaštalus nebijoti žmonių (Mt 10, 26), kalbėjo apie neišvengiamus persekiojimus dėl Jo vardo (Mt 10, 22). Jokia baimė neturėtų sustabdyti Gerosios Naujienos skelbimo, nes pats Dievo Sūnus ją skelbė ir dėl jos įkūnijimo gyvybę paaukojo, kad ji taptų mūsų Išganymo duona. Jėzaus žodžiai apie būsimą atodangą, kai didžioji Jo Kryžiaus paslaptis nušvis pasauliui, reiškia, kad galutinai triumfuos tiesa, o ne melas. Todėl tikintieji, patirdami įvairius išmėginimus dėl ištikimybės tikėjimui, turėtų niekada neužmiršti, kad išauš diena, kai atsidavimas Viešpačiui bei visiškas Juo pasitikėjimas turės tokią neįkainuojamą vertę, jog dabar neįmanoma tų būsimų malonių masto net įsivaizduoti (plg. 1 Kor 2, 9). Tai – stiprina bei guodžia ir tuos krikščionis, kurie, nors nepatirdami varginančių persekiojimų dėl Jėzaus, vis tiek bus didžiai pagerbti, nes ir mažiausias veiksmas, atliktas Jo vardu, turi antgamtinio lobio dalelę (plg. Mk 9, 41).

Prisiminkime šv. Joną Paulių II, kuris, skelbdamas Kristų ir Jį liudydamas, padarė įtaką šimtams milijonų žmonių gyvenimų. Jis kaip alter Christus norėjo aprėpti pasaulį; buvo apskaičiuota, kad apie 60 kartų apskriejo Žemę, nes lankėsi net 129 valstybėse. Jo mėgstamas posakis: „Nieko nebijokite“, tapo kūnu, kai jis gyvenimo saulėlydyje tapo Nukryžiuotojo atvaizdu, nes iki paskutinio atodūsio nešė sunkų ligų kryžių… Čia ryškiausiai pasireiškė jo herojiškų dorybių grožis, kuris, anot popiežiaus Benedikto XVI, „giliau sujaudino žmonių širdis negu tai, ką galima nuveikti darbuojantis“. Karolis Vojtyla įrodė, kad kas iš tiesų myli Jėzų, nėra nieko, kas galėtų net kančioje atskirti nuo Jo.

Nors Viešpats primena, jog žmogaus siela nesunaikinama (Mt 10, 28), bet jei žmogus leidžiasi pavergiamas nuodėmės, ji „gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28). Užduokime sau klausimą: „Ar tikiu, kad visas dangaus Siųstojo – Viešpaties Jėzaus mokymas be išimties yra teisingas, nes Dievas negali klysti ir kitų neklaidina?“ Jei mes Jėzų priimame su minėta nuostata ir įsitikinimu, tada nedrįsime atmesti ir tų Biblijos tiesų, kurios nors sunkiau suprantamos, bet priklauso nekintančio dieviško mokymo esmei. Iš labiausiai kitus Mylinčiojo širdies gelmių sklido ne tik žodžiai, žadinantys ieškoti Dievo Karalystės, bet ir lemtingi perspėjimai nusidėjėliams, kuriuos ištiks begalinė dvasinės tamsos atskirtis nuo gyvojo Dievo ir neužgesinama ugnis (plg. Mt 25, 41; Mk 9, 48; Lk 16, 28), jei jie nesitaisys…

Stulbinamai didi ir iki galo nesuvokiama laisvės dovana žmogui, kai jis gali rinktis užsisklęsti savo nepasotinamų egoistinių troškimų pasaulėlyje ir gyventi jame, piktnaudžiaudamas laisve iki mirties. Pasak rašytojo fon Fiugelio, „pražuvusių sielų pagrindinis bruožas – atmetimas visko, kas nėra jos pačios“. Taigi žmogaus didžiausias savyje Trejybės paveikslo bei panašumo paniekinimas – užuot siekus šventumo, rinktis nuodėmės kelią ir eiti juo iki galo, sakant: „Netarnausiu niekam, išskyrus sau“.

Filosofijos profesorius Piteris Kryftas (Peter Kreeft) rašė: „Nors pasmerktieji nemyli Dievo, Dievas myli juos, o tai jiems yra kančia. Tos pačios Pragaro liepsnos yra sukurtos iš Dievo meilės! Meilė, gaunama to, kuris nori tik nekęsti ir kovoti, prieštarauja didžiausiam jo norui, todėl yra kančia. Jei Dievas nustotų mylėti pasmerktuosius, Pragaras liautųsi buvęs grynu kankinimu. (…) Bet greičiau jau saulė liausis švietusi, nei Dievas liausis buvęs Dievu“.

Dievas, negalėdamas nemylėti, negali panaikinti kančių tiems, kurie patys save užspendė į kampą, nes mirė su galutiniu apsisprendimu: „Myliu tik save ir noriu taip elgtis anapusybėje“. Tačiau tokia meilė yra iškrypusi meilė, nuodėmės pjūklu nupjovusi savo būties šaknis ir neturinti ateities Dievo gailestingume. Beje, malonės pražuvusieji net nenori, nes jų esatis liepsnoja neapykantos ugnimi visiems, kurie myli Dievą ir Jį mylės amžinai…

J.M. Garigueso (Jean-Miguel Garrigues) knygos, „Mūsų mirties valandą. Priimti amžinąjį gyvenimą“, išleistos 2019 metais „Vox altera“ leidyklos, įžangos pabaigoje tėvas Grigalius OSB, rašydamas apie pragarą, sukėlė tam tikrą teologinę abejonę, skaitytojams suteikdamas galimybę manyti, jog ten šalia piktųjų dvasių žmonijos narių, vertų pasmerkimo, nėra. Jis rašė: „Nors ir būtina baimintis pasmerkties, įmanoma puoselėti viltį, jog nė vienas žmonių giminės narys niekada nebuvo ar niekada nebus amžinai pasmerktas, greta šėtono ir jo nupuolusių angelų, bet, galbūt perėjęs nuskaistinimo etapą skaistykloje, įžengs į palaimingą Dievo regėjimą angelų ir šventųjų draugėje, ir to dera melsti“. Iš tiesų dera melsti nusidėjėliams atsivertimo ir patiems taip stengtis gyventi, kad kasdien artėtume prie dangaus ir toltume nuo pragaro. Tačiau tenka priminti, jog Bažnyčia moko, kad „sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias“. Šios ištarmės pagrindas – Biblija ir ypač Jėzaus mokymas…

Teologas Staplesas Levisas (Staples Lewis), aiškindamas apie mirusiuosius, kurie dėl savo nuodėmių sunkumo yra verti amžino pasmerkimo, klausė ir atsakė: „Ko jūs norėtumėte iš Dievo? Nuplauti visas buvusias nuodėmes ir bet kokia kaina leisti žmonėms pradėti iš naujo, sumenkinant visus jų laukiančius ir siūlant stebuklingą pagalbą? Bet Jis jau tai padarė Kalvarijoje. Atleisti jiems? Jie nenori atleidimo. Palikti juos jų pačių valiai? Deja, deja, būtent tai Jis ir daro“.

Mūsų vertė Dieve neišsitenka žvirblių (plg. Mt 10, 31) vertumo palyginimo rėmuose. Dievas į mūsų gyvenimo būdo pakeitimą „investavo“ visą savo Širdį – dėl mūsų išgelbėjimo paaukojo savo Sūnų. Todėl mūsų egzistencija žemėje turi pateisinti visus Tėvo lūkesčius. Juk Jis į mus visados žvelgia kaip į savo vaikus, vertus tik Jo amžinųjų buveinių…

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content