IV Velykų sekmadienis A 2020

Su Motina Marija – pro Jėzaus vartus

Kiekvienam skirta žengti pro tam tikrus penkerius vartus – Kūrėjo širdies, Jėzaus išganymo, savo motinos įsčių, mirties ir ateinančio gyvenimo. Pirmi treji nuo mūsų nepriklausė, bet kiti dveji netolimoje ateityje lems esminius mūsų egzistencijos virsmus. Kai Dievas iš nebūties per mūsų motinas mus pašaukė į buvimą, o Kristus paaukojo save už visus žmones, čia mūsų asmeninio nuopelno nebuvo ir negalėjo būti, nes gimėme bejėgiais kūdikiais, „įvyniotais“ į nuolatinio gimdytojų mumis rūpinimosi „vystyklus“.

Bėgant metams, formavosi mūsų sąmonė, ir, tikėjimo apšviesti, suvokėme, kad mūsų pašaukimas – viskuo panašėti į Tą, kuris yra vieninteliai vartai, pro kuriuos mums skirta eiti… Tačiau žengti pro siaurus Kristaus vartus galime tik kasdien „plonėdami“ – tirpdydami dažnai nuo kitų akių kruopščiai slepiamus savo dvasinio gyvenimo trūkumų riebalus. Jo vartai – apmirimo sau vartai, kai atsisakydami rafinuotų prieraišumų ir netikrumo beprasmybei skirtų net ir mažų neklusnumo Dievo valiai apraiškų, nors kartais ir nelengvu būdu, bet vis tiek rinktumės tiesą.

Ar visada klausome savo Ganytojo balso, kai Jis mus kviečia vardais (žr. Jn 10, 3)?  Beje, Jo balsas švelnus, ramus, įtaigus, ir šio balso gražiausios intonacijų dvasinės subtilybės išgirstamos maldingoje tyloje, nes, nutilus pasaulio skleidžiamam chaoso triukšmui, virpina, pakelia bei uždega klausančiųjų bei Jam paklūstančiųjų širdis…

Kartą išminčius pakvietė gubernatorių į meditacijos pamokas, o šis teisinosi esąs labai užsiėmęs. Tai išgirdęs senolis tarė: „Jūs man primenate žmogų, kuris užrištomis akimis vaikščioja po džiungles ir neranda laiko nusirišti raištį“. Gubernatoriui nesiliaujant skųstis išminčius pridūrė: „Klaidinga manyti, kad nemedituojame dėl laiko stokos. Tikroji priežastis – proto sumaištis“.

Kai pernelyg susifokusuojame į materialius dalykus, mūsų regėjimo laukas taip susiaurėja, kad pradeda blokuoti vidinį žvilgsnį, per kurį malonė galėtų atskleisti neregimųjų vertybių prasmę ir padėtų apsispręsti joms suteikti esminį prioritetą. Geriausias proto sumaišties priešnuodis yra susikaupimas.

Anzelmas Griunas rašė: „Jėzus apie save sako, kad Jis yra durys. Savo būtimi Jis įgyvendina tai, ką patiria susikaupęs žmogus, žengdamas pro duris: durys mane įleidžia į mano sielos buveinę, į vidinę mano širdies erdvę. Gyvenime perlipu per daugybę slenksčių. (…) Kai po darbo susikaupęs žengiu pro darbovietės pastato duris, sąmoningai jas uždarau, kad atverčiau duris į šeimą, kad vos tik parėjęs namo visiškai į ją įsiliečiau. Tačiau daugelis grįžta namo su darbo problemomis. Jie vis dar yra kažkur kitur. Sąmoningai žengti pro duris reiškia viską palikti už savęs ir visiškai įžengti į erdvę, kuri pasirodys durims atsivėrus“.

Motinos dienos šventė neįsivaizduojama be Tos, kuri sutiko leistis į nepaprasto žmonijoje įvykio išsipildymą – mus perkeičiantį Dievo Sūnaus apsireiškimą. Kukli žydų mergaitė netikėtai atsidūrė prie žemės vaikų išganymo ištakų, ir savuoju fiat tapo žemiškoji Jėzaus Gimdytoja. Ji nesiekdama garbės būti ir vadintis Dievo Sūnaus Motina, bet, stovėdama prie Jo kryžiaus ir nelinkėdama savo Sūnaus žudikams nieko blogo, dargi už juos aukodama maldą ir širdį plėšiantį skausmą, iš Merdinčiojo išgirdo, kad Ji nuo šiol priklauso apaštalui Jonui ir jis, jo asmenyje ir visi Bažnyčios nariai – Jai.

Mielosios mamos, Motinos dieną jautrūs vieno buvusio sūnaus palaidūno – šv. Augustino – žodžiai tebus jums dovana. Jis rašė: „Pirmiausia mano motinos nuopelnu laikau tai, kad gyvenu… Dieve, Tu ištiesei iš aukštybių savo ranką ir ištraukei mano sielą iš gilios tamsos, kai mano motina, ištikima Tavo tarnaitė, verkė dėl manęs Tavo akivaizdoje labiau, nei motinos apverkia savo mirusius vaikus. Tikėjimo ir dvasios, kurią gavo iš Tavęs, dėka ji matė mano mirtį, ir Tu išgirdai ją, Viešpatie, ir nepaniekinai jos ašarų, kurios liejosi į žemę visur, kur ji meldėsi: Tu išgirdai ją“.

Tad būkite mūsų Motinos Marijos palaimintos ypač tos mamos, kurioms ne tik tenka su širdžių skausmu matyti, kaip jūsų vaikai, išklydę iš tiesos kelio, pataikauja vien savo įgeidžiams, bet, kai jūs, dirbdamos įvairiose gydymo įstaigose, nepažįstamiems ligoniams (tarp jų ir Covid-19 virusu užsikrėtusiems) taip stengiatės profesionaliai pagelbėti bei patarnauti, tarsi jie būtų jums artimiausi sūnūs ir dukros.

Ne tik Motinos dienos proga tesikreipia mamos į Mariją, motinų Motiną, kuri ištvėrusi visus išbandymus, kaskart vis iš naujo mokys jas visus širdies skausmus aukoti savo vaikų bei vyrų vidiniam keitimuisi. Ji užtaria ir globoja, užjaučia ir guodžia, laimina ir saugiai į amžinybės uostą trokšta palydėti visas motinas, tėvus bei vaikus.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content