III Velykų sekmadienis A 2020

 Kristus prisikėlė ne savo paties išganymui

Praėjus dviem savaitėms po Šv. Velykų, vėl mintimis ir širdimi sugrįžtame į „tą pačią dieną“ (Lk 24, 13), kai Dievo Sūnus savo prisikėlimu iš numirusių įvykdė Atpirkimo darbą, milijonus kartų svarbesnį už visus praeinančius dalykus. Juk, vadovaujantis tikėjimu, ne tik Tėvo prikeltasis Kristus esti išaukštintas Jo dešinėje (žr. Ef 1, 20), bet Dievo akyse ir mes esame prikelti ir pasodinti danguje su Viešpačiu Jėzumi (žr. Ef 2, 6). Dabar Švč. Trejybė į mus žiūri ir mūsų gyvenimą vertina tik per Golgotoje pralieto Kristaus kraujo (Ef 2, 13) prizmę. Todėl pasvarstykime kokia buvo pirmoji Jėzaus mokinių reakcija, Jam prisikėlus.

Prie tuščio kapo, liudijusio, jog Nemirtingojo kūnas negalėjo ilgai būti sukaustytas mirties grandinių, pirmi atbėgo ne apaštalai, per kuriuos Šventoji Dvasia uždegs pasaulį neužgesinama evangelizacijos liepsna, bet atskubėjo kelios moterys, kurioms meilė Mirusiajam buvo didesnė už meilę sau… Veikli Dievo meilė visada stipresnė už racionalų protą, nes tas, kas Jį myli, įgyja išminties, pasireiškiančios mąstymo klusnumu objektyviai tiesai ir tikėjimo veiksmų nesustabdomu veržlumu, pranokstančiu prigimtinį žmogaus ribotumą. Tam tikra prasme moterų vaidmuo mūsų Išgelbėjimo istorijoje yra svarbesnis už vyrų. Kaip Rojuje per pirmosios moters Ievos sąmoningą pritarimą nuodėmei ilgainiui blogio lavina užliejo žmoniją, taip per antrąją Ievą – Mariją – pas mus atėjo Tas, be kurio pasaulyje būtų negrįžtamai suirusi gėrio ir blogio jėgų pusiausvyra.

Jėzus gimė, mirė bei prisikėlė dieviškojo laikrodžio tikslumu. Žmonija buvo atpirkta ne ankstinant įvykių (matyt, ir dėl Dievo Gimdytojos, kuri turėjo gyventi žemėje tuo laiku, kuriuo gyveno). Apie vėluojantį Išganytojo atėjimą nekalbame, nes, veikiant šėtonui ir nuodėmei, žmonių širdžių moralinio sugedimo klaikuma galėjo tapti identiška tai daliai angelų danguje, kurie, galutinai atsižadėdami Kūrėjo malonės, savo iškreiptos meilės smaigalį amžinai nukreipė vien į save… Tai – katastrofa, nes tas, kas myli tik save, palaipsniui nekęs savęs ir visų.

Pirmąją Velykų dieną du Jėzaus mokiniai, keliavę į Emauso kaimą, nesidžiaugė Jo prisikėlimu, nes su liūdesiu kalbėjosi tik apie Jo netektį… Jų elgesys liudijo apie saviizoliaciją netikėjimo kalėjime. Žmogus negali prisiversti apie Kristų manyti kitaip, kol Geroji Žinia netaps jo gyvenimo atrama. Matyti Nukryžiuotojo sceną, bet netikėti į mirtį Nugalėjusįjį – nesuprasti, kas yra gyvenimo prasmė bei esmė. Gyvas tikėjimas pažadinamas tik tada, kai asmuo išgirsta ne dalį tiesos, bet visą. Visumai priklauso viskas. Nukankintas Dievas Sūnus – tik viena tiesos medalio pusė.  Mirusysis plius Prisikėlusysis – nedaloma Visumos pilnatvė. Tokio Dievo neįmanoma nepriimti, nes tikėjimas į Jį, visą žmogaus būtį kilniausiai sudievina. Tada iš tiesų Dievo akivaizdoje žmogus nori būti mažas kaip vaikas, nes žino, kad nuolankumo dorybė padeda siekti dangaus, o puikybė veda į apgailėtiną asmenybės destrukciją. Taigi Emauso mokiniai, įsileidę į širdis liūdesio dvasią, tapo fragmentuoto tikėjimo liudytojais… Jų nusiminimas blokavo atmintį, užkietino širdis ir neleido suvokti, jog Jėzaus atėjimas atpirkti žmonijos ir Jo neprisikėlimas iš numirusių yra labiausiai vienas kitam prieštaraujantys dalykai pasaulyje.

Jėzus mus visada myli labiau nei mes Jį ir dėl to pasirodo minėtiems mokiniams, kad, su jais bendraudamas bei atskleisdamas Rašto vietas, bylojančias apie Mesiją, vėliau prie stalo laužytų duoną, atvertų jų aptemusias sielos akis, ir jie atsiverstų… Kai, klausant Dievo žodžio bei jaučiant Emanuelio artumą, malonė įsiskverbė į jų širdis, tuoj pat viską palikę, išskubėjo pas savo draugus apaštalus, kad, drauge džiaugdamiesi Prisikėlusiojo pasirodymais, iš tiesų, kad ir sudelsę, pradėtų švęsti naują gyvenimą Jame.

Tiesa, gyvenimo Velykų dvasia labiau nei ištroškusiai elnei vandens reikia mums, o ne Jėzui. Jis ne savo paties išganymo džiaugsmui prisikėlė, nes ne Jam reikėjo save iš nuodėmių išgelbėti, bet mus. Didysis Jo širdies džiaugsmas, perfrazuojant vieną autorių, matyti, kaip Jo sekėjai pilnėja nuo Evangelijos kaulų smegenų bei riebalų, kad sukauptų jėgų ir visas jas galėtų skirti tarnauti Viešpačiui.

Su Emauso mokiniais pakilkime nuo vaišių stalo, simbolizuojančio altorių ir Eucharistiją, ir eikime su Prisikėlusiuoju ten, kur Dievo Dvasia ir pareigos mus veda, kur malonu matyti bendraminčius, laisvai bei džiugiai visu gyvenimu bylojančius visišką ištikimybę Jėzui.

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content