II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (Dievo Gailestingumo šventė) A 2020

Pasirodymai – Prisikėlusiojo nemirtingumo įrodymai

Kai Nukryžiuotasis mirė, į Jo mokinių širdis ir mintis buvo giliai įsiskverbusi merdėjimo scena, nustelbusi esminę žinią, bylojančią, jog Dievo Sūnus buvo kalbėjęs apie prisikėlimą iš numirusių, nes negalėjo kape supūti (žr. Apd 13, 35). Liūdesys dėl Mokytojo netekties tapo nuolatiniu jų palydovu, nes į viską buvo žiūrima pernelyg žmogiškai – per nusiminimo bei baimės prizmę. Reikėjo tam tikro dvasinio sukrėtimo, kad apaštalai būtų išlaisvinti iš netikėjimo ir savigailos žabangų.

Netikėtas Prisikėlusiojo pasirodymas – geriausias įrodymas, kad dangus ir žemė praeina, bet Jo žodžiai nepraeis, jie išsipildys (plg. Mk 13, 31). Kai mokiniai išvydo Jėzų, suprato, kad Jis tas pats Mesijas, kurį pagimdė Mergelė Marija, bet Jo kūnas jau kitoks – apvilktas negendamybe bei nemarybe (1 Kor 15, 53). Jo žaizdų randai bylojo apie naują tikrovę – Prisikėlusysis nebetaps skausmų Vyru, nes Jo ištartas žodis „Atlikta!“ reiškia negrįžtamai praėjusį laiką. Bet mums, dar tik artėjantiems prie amžinybės slenksčio, minėto žodžio prasmės gelmė turi tapti visos egzistencijos apvainikavimu, nors galbūt dėl ligos ar kitų aplinkybių paskutinio atodūsio metu savo lūpomis jo ir nepajėgsime ištarti…

Kai Jėzus prisikėlęs iš numirusių pasirodė apaštalams, norėdamas pabrėžti savo nesugriaunamą dievišką prigimtį, galėjo tarti: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18).  Bet Jo pirmų žodžių galia glūdėjo linkėjime: „Ramybė jums!“, parodant jiems tas pačias rankas ir šoną, iš kurių neseniai tekėjo kraujo lašai tarsi iš dangaus ant žemės kritę išganymo rubinai…

Prisikėlusysis – džiaugsmo nešėjas, nes Meilė veja baimę šalin (plg. 1 Jn 4, 18). Nors mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį, bet, jei Jėzus būtų tylėjęs, netrukus būtų vėl ėmę virpėti iš išgąsčio, nes tarėsi matą dvasią (Lk 24, 37). Kartojimas yra mokymosi motina. Jėzus kantrus ir nuovokus. Jis dar kartą jiems linki ramybės ir primena svarbiausią jų gyvenimo pašaukimą: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Šios pasiuntinybės sąvoką galėtume išplėsti kad ir šiais žodžiais: „Neužmirškite, kokiam tikslui Dievas jus pašaukė! Jūs esate mano rankos ir širdys, per kurias Bažnyčia suklestės visame pasaulyje, ir pragaro jėgos jos nenugalės!“

Dieve, Šventoji Dvasia, ar įmanoma neprisiminti esminio Tavo išganomojo vaidmens, ypač kai Kristus jau bus įžengęs į Dangų? Išmušė Sekminių pradžios valanda, nes Dievo Sūnus kvėpė į apaštalus, tardamas: „Imkite Šventąją Dvasią“, ir, suteikęs jiems galią atleisti nuodėmes, įsteigė Susitaikymo sakramentą. Žmogaus gyvenime atgailos vaisiai tokie svarbūs, kad, pasak šv. Pranciškaus Salezo, „Dievas ir velniams atleistų nuodėmes, jei tik jie galėtų gailėtis“.

Šviežias Dievo Dvasios alsavimas krikščionių širdyse atsinaujina ne tik tada, kai jie nusidėję, jaučia poreikį keistis; žadina kuo nuoširdesnį gailestį bei pasiryžta taisytis, ir esant galimybėms, atlieka sakramentinę išpažintį, bet kai ir karantino sąlygomis laikosi savo vienintelio Mokytojo žodžių: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Nors tikintieji dar negali būdami bažnyčioje dalyvauti šv. Mišiose, bet su malda širdyje stebėdami jas per TV ar klausydami per radiją vienijasi su Eucharistiniu Jėzumi taip artimai, kaip tik pajėgia Jo trokšti… Tai – antgamtinių nuopelnų laikas, kai stengiamės vykdyti Dievo valią, priimdami tam tikrus saviizoliacijos iššūkius ir, be abejo, kasdien melžiamės, kad toji pandemija imtų nykti kaip pavasarį tirpstančios snaigės…

Mokiniai Prisikėlusįjį pirmiau pamatė, o paskui Jį įtikėjo. Jėzaus pasirodymai – akivaizdžiausi Jo prisikėlimo liudijimo faktai, skirti visiems žmonėms. Galima, turint išankstinių ketinimų, skelbti, kad Jėzus neprisikėlė iš numirusių, nes apaštalai Jo kūną „išvogė“ (Mt 28, 13), bet netikėti Jo prisikėlimu, žinant, kad Jo mokiniai savo gyvybę atidavė dėl ištikimybės Kristui, tai – atmesti objektyvią tikrovę. Gyventi tikėjimu – tą tikrovę kilniausiai Jame įprasminti…

Viešpatie, kai Tu kvietei apaštalus, kad jie Tave paliestų, sakei, kad „dvasia gi neturi nei kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Lk 24, 39). Bet mes Tave tikime ne tik dėl to, kad per jų tikėjimą ir mūsų tikėjimas auga… Kai asmeniškai prisimename Tavo darbus ir veikimą savo gyvenimuose, liudijame: Tu tikrai su mumis buvai, esi ir būsi. Su Tavimi bei Tavyje buvimas pasieks viršūnę, kai gyvensime su angelais kaip angelai, nes atsivers neregėtos galimybės Tave mylėti bei Tavo vardą aukštinti… Amžinai džiaugsimės Tavo mirties ir prisikėlimo malonėmis… Argi tai neskatina Tau, Jėzau, atsiduoti ir Tau tarnauti?

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content