Švč. Trejybė pažįstama tik Ją mylint
Kai prabylame apie visur Esantįjį, kurio buvimas amžinai tęsiasi trijų Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios -paslaptingiausios meilės bendrystėje, norisi, užuot apie Dievą kalbėjus, melsti Jo malonės, kad Jis mus nuolat skatintų Jam už viską dėkoti… Mūsų gyvenimo įprasminimas – tikėti bei mylėti Dievą, o tik paskui apie Jį kalbėti. Nors mūsų antgamtinėje tapatybės kortelėje užrašyti žodžiai: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“ (2 Kor 4, 13), liudija, jog tikėjimas yra tiek vertas, kiek, mylėdami Dievą, darome gera artimui, bet visada pirmoji malonės iniciatyva kyla iš Jo, nes net mūsų išpažinimas: „Jėzus yra Viešpats“ neįmanomas, „jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3).
Tik tikėdami bei mylėdami Dievą vis geriau pažįstame Jo charakterį, kurio dorybės ryškiausiai nušvito per Dievo Sūnų – antrąjį Adomą. Dar prieš pirmajam Adomui nusidedant, Jėzus iš anksto žinojo, jog, norint ne tik sukurti naują Dievo bei žmonijos draugystės santykį, bet ir ją išgelbėti, teks palikti dangų, apsireikšti žemėje ir kopti į aukščiausio nusižeminimo – kenozės – Everestą. Ar gali būti didesnis įrodymas, jog Dievas kiekvieną žmogų myli milijonus kartų daugiau nei mes patys save, kai siuntė pas mus savo Sūnų, kad Jis, kenčiantis Dievo Tarnas, tarsi Pats taptų nusikaltimu (plg. 2 Kor 5, 21), nes visą nuodėmių pasaulį užnešė ant Kryžiaus?
Kaip Jonas Krikštytojas džiaugėsi, kad, atlikęs Kristaus pirmtako pašaukimą, savo širdyje norėjo vis mažėti, trokšdamas, kad visur jo ir kitų gyvenimuose viešpatautų Dievo Sūnus, taip ir mes kviečiami kaskart prisiminti Jėzaus palyginimą apie nuolankumo dorybės išskirtinumą (žr. Mt 11, 25 – 29), kuriuo vadovaujasi tikrieji Jo sekėjai, suvokdami, jog individo pasikliovimas vien savo jėgomis yra esminis dvasinio Jame augimo kliuvinys. Kaip nuolankiaširdis Dievo Sūnus vien dėl mūsų iki mirties nusižemindamas tapo klusnumo Tėvo valiai įsikūnijimu bei žėrinčio išaukštinimo viršūne Tėvo dešinėje (žr. Ef 1, 20), taip mums, kuriems neteks tiek išmėginimų, kiek jų patyrė Jėzus, raktas į Jo Širdies meilės gelmę – mūsų nuolatinės pastangos laikytis palaiminto nuolankumo krypties, taip atsiduodant Viešpačiui, kaip, pavyzdžiui, maldoje Jam atsidavė palaimintoji Trejybės Elzbieta: „O, mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man visiškai save pamiršti, kad, Tavo palaikoma, būčiau rami ir taiki, lyg mano siela jau būtų amžinybėje; niekas tenedrumsčia mano ramybės ir teneatskiria nuo Tavęs, o mano Nekintamoji, bet kiekvieną valandėlę tepanardina mane vis giliau Tavojon paslaptin!“ Taigi palaiminti visi, kurie dar gyvendami žemėje kasdien repetuoja nėrimo į Trejybės paslapties gelmę maldingus sielos judesius. Juk meilė – esminė Trejybės siekiamybės sąlyga.
Dievo Dvasia apreiškia Kristaus mokymą, kad, laikydamiesi Jo kelio, priimtume Jos meilę, jungiančia mus su Ja, Tėvu ir Sūnumi, ir suprastume, kad ta meilė, uždengdama mūsų klaidingų poelgių gausybę, mus pačius vis labiau tapatina su Trejybe. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Jo paveikslą (tiesa, Dievo akivaizdoje pagal Kūrėjo bei kūrinio mastelį yra tik dulkė ir ja visada liks) yra šaukiamas bendradarbiauti su Tuo, kuris trokšta mumyse savitai baigti tai, ką pradėjo, kai tapome gyvi.
Vysk. Diadochas Fotikietis pateikia iliustraciją: „Pažinojau vieną žmogų, kuris, nors apgailestavo nesugebąs mylėti Dievo taip, kaip norėtų, tačiau iš tiesų Dievą taip mylėjo, kad jo sielą buvo nuolat užvaldęs stiprus troškimas, idant jame apsireikštų Dievo garbė, o jis pats tarytum išnyktų. Toks žmogus net viešai pagirtas nepažįsta, kas esąs, nes, be galo trokšdamas nusižeminti, nemąsto apie savo vertę. (…) Ir mes turime šitaip elgtis: vengti bet kokios garbės dėl nuostabių meilės Dievui turtų. Dievui, kuris mus labai pamilo.
Kas iš visos širdies myli Dievą, tas yra Jo pažintas; mat kiek žmogus širdyje jaučia meilės Dievui, tiek Jį ir myli. Kas taip daro, tas karštai myli pažinimo šviesą, ir šis jausmas jį persmelkia iki kaulų. Jis nebežįsta savęs, nes yra visiškai perkeistas meilės“.
Tegul mūsų protas kaip kempinė sugeria visus Šventojo Rašto žodžius, kuriuos apmąstome, ir mūsų sąmonę per maldą užlieja tokia nauja aiškumo šviesa, kad galėtume pastebėti ir tas savo sielos kerteles, kurios per atgailą galutinai turi būti apvalytos. Tada tapsime dar laisvesni sekti Tą, kuris per malonę mūsų sielose kuria dangų.
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su mumis visais.
Kun. Vytenis Vaškelis