Pateptas Dvasia ir liepsnojantis meilės žaizdre
Kai anuomet Jonas Krikštytojas, įkvėptas Šventosios Dvasios, žmones karštai ragino iš nuodėmių tamsos gręžtis į dorybių šviesą ir juos krikštijo Jordano upėje, pas jį atėjo Jėzus. Nors Nekalčiausiasis kaip ir kiti pasinėrė į upės tėkmę, ir kai kurie žydai spėjo pagalvoti: „O, žiūrėkite, ir Dievo Avinėlis nusityrino!“, bet netrukus šiai minčiai buvo lemta pranykti kaip rūkui… Kai Dievas nusižemina, visada vyksta kažkas nepaprasto. Kai tik Jonas pakrikštijo Viešpatį Jordano upėje ir Jis išbrido iš vandens, iškart gyvojo vandens jūra – Šventoji Dvasia – išsiliejo ant Jėzaus ir “paskandino” Jį neribotos meilės susivienijime. O kur esti Sūnus ir Dvasia, ten yra ir Tėvas, kurio žodžiai it žaibo kalavijas pervėrė Išganytojo Širdį: “Nėra ir nebus labiau mylimo, nei Tu, mano Numylėtasis Sūnau!“ (plg. Mk 1, 11).
Pasaulio Gelbėtojo atsidūrimas vandenyje simbolizavo ne Jo absoliutaus nekaltumo iškėlimą, kaip dievišką pranašumą prieš nuodėmingus asmenis, bet tai buvo Jo solidarizavosi su žmonija manifestas: „Aš myliu jus, pasaulio gyventojai, ir už jus visus numirsiu, kad jūs suprastumėte, jog saugotis nuodėmių pinklių bei su malda širdyje daryti gera kiekvienam žmogui yra niekuo kitu nepakeičiamas gyvenimo tikėjimu įprasminimas ir antgamtinio bilieto „įsigijimas“, besiruošiant kelionei namo“.
Ne ant vieno žmogaus, išbridusio iš vandens, tarsi balandis nenužengė Dievo Dvasia, ir niekuo kitu taip nesižavėjo šlovingiausias Tėvas, išskyrus Šventąją Dvasią, bet tik Tuo, kuris tobulai pašlovins savo mylimiausiojo Tėčio valią. Jėzui išbridus iš upės, Trivienio Dievo visagalybės apsireiškimas liudijo, jog nors ant Kryžiaus turės mirti vienintelis Siųstasis, bet, įgyvendinant Atpirkimo planą, Dvasia ir Tėvas mus myli lygiai taip pat kaip ir Sūnus. Nei Tėvas, nei Dvasia negali mūsų mylėti mažiau už Sūnų, nes vienatinis Dievas kaip ir Jo meilė yra nepadalijama. Taigi Trejybės dieviškoji meilė visada liepsnoja savosios Širdies žaizdre – epicentre, iš kurio sklinda spinduliai visiems, kurie tik geba juos priimti…
Dievo Sūnus visiškai susitapatino su nuodėmės jungą velkančiu žmogumi ir radikaliai atsiribojo nuo jo daromų kalčių. Jis pats tapo įsikūnijusiu bejėgiškumu, tai yra kūdikiu, kurio geriausios dvasinės savybės yra lieptas, vedantis į Dievo Karalystę (plg. Mk 10, 15). Bet Jėzus gali tapti suklupimo akmeniu tiems, kurie nenori Jo priimti ir Jį pažinti. Žmogaus asmenybę luošinantys išankstiniai įsitikinimai: “Galiu ir be Dievo išsiversti. Iš Jo nieko konkretaus nesu gavęs; juk neprašydamas Jo pagalbos į darbo karjeros viršūnę pakilau vien savo kantriu pastangų triūsu. Taigi reikia tik pačiam savimi pasitikėti, stengtis viską daryti gerai, kad mūsų darbai virstų tarsi kvapniais maldų dūmais Dievui. Tada Jis savaime laimins mus, siųsdamas mums gerąją sėkmės fėją…”- yra perdėm pragmatiškai bei vienašališkai mąstančio asmens filosofija, neturinti išlikimo šaknų.
Kristus yra tobulai vientisas bei nedalomas, kurio buvimo pagrindo negali tinkamai apibūdinti visi Jo atlikti ir tebedaromi darbai. Jis (beje, kaip ir mes visi) pirmiausia būna, o tik paskui veikia. Šv. Grigalius Nazienzietis teigia: “Kas sako, kad Jėzus Kristus tapo vertas įsūnystės po to, kai pasidarė tobulas savo darbų dėka, arba po krikšto, arba po prisikėlimo iš numirusiųjų, tebūnie atskirtas. Iš tikrųjų tai, kas turi pradžią, rutuliojasi arba tobulėja, nėra Dievas”.
Kristaus krikšto šventė mums primena, kad mes, tikintieji, per Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų priėmimą buvome patepti Viešpaties Dvasia. Bet labai svarbu savęs klausti: „Koks dabar mano asmeninis santykis su gyvuoju Dievu? Ar dar manyje yra kliūčių, kurios trukdo veikti Dvasios malonėms? Ar aš noriu kaskart atsiduoti Viešpačiui, o gal remiuosi vien savimi? Ar meldžiuosi, kad mane visur lydėtų tikėjimo, vilties ir meilės Dvasia, kaip tai darė pats Jėzus (Lk, 3, 21)?
Viešpatie Tėve, po Jėzaus krikšto Tu iš Dangaus prabilai apie mums iki galo nesuvokiamą ir žodžiais nenusakomą meilę savo Sūnui. Vesk mus, savo vaikus, paskui Kristų, kad ir mes turėtume laimę tiesiogiai išgirsti iš Tavo lūpų, jog taip pat esame brangūs Tavo sūnūs ir dukros, kuriuos pamilai dar prieš pasaulio sukūrimą.
Kun. Vytenis Vaškelis