Grabnyčios – nuoroda į Atpirkimą
Vaikelio Kristaus paaukojimas šventykloje yra įžanga bei tiesioginė nuoroda į Jo pasiaukojimą ant Kryžiaus. Jėzus yra Įstatymo vykdytojas, kuris į savo visiško atsidavimo Tėvo valiai viršūnę iškėlė klusnumą Šventosios Dvasios vedimui, nes „raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Jėzus atėjo, kad, užuot teikdami pirmumą Mozės Įstatymui kaip priemonei šventumo siekti, būtume nuteisinti tikėjimu vadovaudamiesi didžiuoju Jo meilės įsakymu (žr. Mt 22, 38). Šv. Augustino žodžiai: „Mylėk ir daryk, ką nori“, suponuoja mintį: „Jei tikrai stengiesi mylėti Dievą, negali nemylėti ir Dekalogo“.
Grabnyčios – Meilės įsakymo vykdymo preliudija, nes Jėzaus klusnumas Tėvo valiai neturi ribų. Kai vasario 2 dieną minime pasaulinę Pašvęstojo gyvenimo dieną, prisimename vienuolius bei vienuoles, kurie, trokšdami radikaliau mylėti Dievą, tarnaudami artimui, laikosi skaistumo, neturto ir klusnumo įžadų. Jų pavyzdys liudija, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų – Jis pasišaukia tuos, kurie Jį nori laisvai sekti ir pasiryžta stengtis turėti nuolatinį nusistatymą Jam paklusti tiek mažuose, tiek svarbiuose dalykuose…
Kristus kviečia mus visus Jam pašvęsti visą savo gyvenimą ne tiek tą valandą, kai senelis Simeonas, paėmęs Kūdikėlį į rankas, iš džiaugsmo ima šlovinti Aukščiausiąjį, bet ypač tada, kai Jį matome dėl mūsų amžinosios laimės iškeltą ant kryžiaus medžio. Grabnyčios primena būsimųjų Atpirkimo įvykių pradžią, o Didžiojo Penktadienio drama mus įveda į Velykų išsipildymo kulminaciją, kai Prisikėlusysis mūsų klausia: „Dėl jūsų aš padariau daugiau, nei jūs galėjote tikėtis… Ar dėl manęs jus esate pajėgūs palikti pasaulio netikrumą, ir, ėmę dar radikaliau sekti manimi, galėtumėte manyje atrasti jums nuo amžių numatyto džiaugsmo pilnumą?“
Ne tik pašvęstojo gyvenimo asmenys, bet absoliučiai visi Kristaus krauju išgelbėtieji yra pašaukti konkrečiais veiksmais atsiliepti į Jo kvietimą: „Sek paskui mane“ (Mt 8, 22). Nors priklausyti didžiajam Kristaus sekėjų būriui yra neįkainuojama bei veltui mums teikiama pašaukimo dovana, bet viskas prasideda nuo esminio apsisprendimo išgirsti Gerąją Naujieną ir savitu būdu ją priimti į savo širdį… Yra daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų, nes kvietimas įeiti Dievo karalystę neišvengiamai kiekvieną skatina keisti savo gyvenimo būdą. Todėl kai kurie asmenys iš anksto manydami, kad dėl Jėzaus reikės atsisakyti savo netvarkingų įpročių, persipynusių su nepasotinamais konformizmo siekiais, kvietimui atsiversti tampa kurti (žr. Mt 22, 1 – 14).
Dar daugiau yra tokių tikinčiųjų, kurie, pasak Tomo Mertono, „mano, jog, jei kunigai, vienuoliai bei vienuolės privalo augti ir tobulėti, tai pasauliečiams tereikia išsaugoti malonės būseną ir, prilipus prie kunigo sutanos, leistis būti įtrauktiems į dangų specialistų, kurie vieninteliai yra pašaukti į „tobulumą“. „Prilipti“ reikia stengtis ne prie žmogaus, o prie vienintelio Viešpaties, kuris, užuot suvaržęs mūsų laisvę rinktis, jai suteiks tokių antgamtinių spalvų bei atspalvių, kad mes išdrįsime pripažinti: „Iš tiesų Dievo valia – visų mūsų šventėjimas“ (plg. 1 Tes 4, 3). Prisiminkime apaštalą Paulių, kuris ne kartą tikinčiųjų bendruomenę yra pavadinęs „pašauktais šventaisiais“, kuriuos malonė aplinkiniams skatino liudyti tikėjimą.
Aukso vertės nuosaikumo kelią, siekiant šventumo, nubrėžė šv. Chrizostomas. Jis sakė: „Dievas nesielgia su mumis (pasauliečiais ir pasaulietine dvasininkija) taip žiauriai, kad reikalautų iš mūsų vienuolinės askezės, kaip pareigos. Jis paliko visiems laisvę rinktis Jo patarimus. Reikia būti skaisčiam ir santuokoje, susivaldančiam valgant… Iš tavęs nereikalaujama atsisakyti savo nuosavybės. Dievas tik įsako nevogti ir dalytis savo turtu su tais, kurie stokoja“.
Kaip kiekvienas žmogus neegzistuoja be galutinio tikslo, taip nėra nė vieno žmogaus be jam Dievo numatyto pašaukimo. Savo pašaukimo atradimas ir su pasišventimu jo realizavimas, laikantis viso Jėzaus bei Bažnyčios mokymo, yra viso gyvenimo Dieve įprasminimas. Šis kelias skirtas visiems, nes, pagal šv. Chrizostomą, „Kristaus paskelbti palaiminimai negali būti tik skirti vienuoliams, nes tai būtų visatos sugriovimas“.
Leiskime malonei praplėsti savo širdis ir niekada net nedrįskime pagalvoti: „Krikščioniškas šventumas skirtas kitiems, bet tik ne man…“ Jei numosime ranka priimti iššūkį negailėti pastangų stengiantis panašėti net į patį dangiškąjį Tėvą (plg. Mt 5, 48), tada asmeniškai su tam tikru vidiniu skausmu turėsime sutikti su T. Mertono įžvalga: „Jeigu mes netampame šventaisiais, tai tik todėl, kad nepasinaudojame Jo dovana“.
Nors Simeono pranašystė taps kūnu, Motinos Marijos širdį pervers kančios kalavijas, ir mes su Ja turėsime savaip ištverti gyvenimo išbandymus, bet, jei savo tikėjimo darbais išliksime ištikimi Kristui, Jis leis ir amžinybėje būti šalia savęs (žr. Apr 3, 21).
Kun. Vytenis Vaškelis