Homo sapiens ir išmintis

Protingi žmonės ne visada esti išmintingi. Mums neužtenka protingai vien plušėti po saule (plg. Mok 1, 3)… Žmonijos paskirtis yra atrasti ir turėti Tikslą – Dievą. Mes mąstymo galia iš kūrinių pažįstame Kūrėją, o iš Biblijos puslapių – Atpirkėją, kurio didžiausias troškimas, kad nepasikliautume vien protu, nes „pažinimas išpučia“ (1 Kor 8, 1), bet kad širdimi tikėtume, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių (žr. Rom 8, 9) ir gyventume taip, kad taptume verti Jo veidą akis į akį regėti amžinybėje. Tai – tikrosios išminties kelias.

Žmonės, kurie, pasinaudodami savo genialiais talentais, kuria išskirtinius meno kūrinius ar, pavyzdžiui, šachmatininkai, sėdėdami prie šachmatų lentos, iš karto geba įžvalgiai suplanuoti daug tikslių ėjimų į priekį, ir, savo širdyje didžiuodamiesi šiomis  išskirtinomis duotybėmis, save vertina labiau nei aplinkinius, nėra išmintingi Kristuje. Nors iš pažiūros kiekvienas protingas žmogaus veiksmas atspindi jame įkūnyto Aukščiausiojo panašumo dalį, bet, kai asmuo jam suteikto mąstymo bei kitų gebėjimų dovanas perdėm savinasi, ilgainiui jo gyvenimo būdas tampa lemtinga parodija. Žmogus, kurio esminis tikslas – jis pats, o visos priemonės yra naudingos tik tiek, kiek pateisina minėto tikslo siekius, žengia į aklavietę, nes jo „Ego“ neleidžia matyti Tikrojo (1 Jn 5, 20), kuris byloja: „Ką, žmogau, turi, ko nebūtum gavęs?“ (plg. 1 Kor 4, 7)

Pirmasis šio sekmadienio skaitinys byloja apie neblėstančią išmintį, kurios ieškoti ir ją apmąstyti gyvenime yra protingiausias užsiėmimas, nes kas taip elgiasi, „greitai nebeturės rūpesčių“ ( Iš 6, 15). Be abejo, ši išmintis ne tik ateina iš Dievo, bet jos viršūnė – Jis pats, nes tas, kas kasdien savo pamaldų dėmesingumą kreipia į Viešpatį, į visus gyvenimo reikalus bei darbus pradeda žiūrėti per svarbiausio egzistencinio rūpesčio prizmę. Kai viskas, ką aplinkui regime, jaučiame, su kuo bendraujame, tampa mažiau svarbu už Neregimąjį, mumyse veikia malonė, nebeleidžianti grįžti prie žemiškųjų prieraišumų, temdančių transcendentinį Dievo grožį bei atimanti troškimą pirmiausia žavėtis Juo, o tik paskui (tinkamais būdais) ir Jo kūriniais…

Žmonijos egzistencija paženklinta atradimais ir praradimais; piktojo puolimais ir antgamtiniais apsireiškimais; išmintingais sprendimais ir beprotiškais poelgiais. Prieš 100 metų Rusijoje įvykusi Spalio revoliucija yra kaip viena didžiausių XX amžiaus katastrofų, nes nežabotu bolševikų smurtu ir ideologine prievarta grindžiama diktatūra pareikalavo milijonų gyvybių, ir jos padariniai dar iki šiol akivaizdžiai matomi dabartinės Kremliaus valdžios rafinuotai diktatoriškais būdais valdomoje bei prigimtines žmonių laisves ribojančioje visuomenėje. Buvęs beprotiškas bolševikų klikos siautėjimas – vienas klaikiausių pasaulio istorijoje antikristo veikimo per nelaiminguosius pavyzdžių, kai brutaliai naikinant kitus, neišvengiamai mirties kalavijas savaip atsigręžia prieš pačius smurtininkus (plg. Mt 26, 52).

1917 metais Fatimoje trims piemenėliams kelis kartus apsireiškusi Dievo Motina paskleidė tikėjimo žinią – krikščionys kviečiami melstis ir atgailauti. Tai nebuvo nauja Gerosios Naujienos žinia, nes visa Evangelija alsuoja šiuo kvietimu… Tačiau kai apsireiškusi Mergelė Marija tikinčiuosius paragino su dvasios pakilumu ypač melstis už Rusiją, nes „ji paskleis savo klaidas po pasaulį, sukels karų ir Bažnyčios persekiojimų,“ Ji žinojo, ką daro. 1917 – aisiais tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, todėl Marijos kvietimas atsiversti, malda bei auka siekti taikos ir dažniau prisiminti dangų, iš kurio, kaip Ji pati vaikams sakė, atėjo, – svarbus priminimas, kad tai, kas vyksta pasaulyje, priklauso nuo mūsų pastangų atsinaujinti Kristuje, kad būtume verti Jo pažadų išsipildymo… Savo gerovę kuriame patys, kai, matydami blogybes, ne dėl jų dejuojame, bet, Dievui ir Marijai laiminant, paklūstame Jo valiai – palenkiame savo prigimtinį protą dieviškos išminties priėmimui, ir jis, malonės sukilnintas, duoda impulsą maldai ir už taikų sambūvį globaliame pasaulyje… Šito nori dangus, ir todėl meldžiamės suvokdami, kad ne mes sustabdome karus, bet tiktai Dievas.

Fatimoje Marija vaikams sakė: „Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos“. Popiežius Benediktas XVI, šiuos žodžius komentuodamas pabrėžė, kad „atvira Dievui širdis, nuskaistinta Dievo kontempliacijos, yra stipresnė už šautuvus ir bet kokios rūšies ginklus. Marijos „fiat“; Jos širdies žodis, pakeitė pasaulio istoriją, nes Ji davė pasauliui Išganytoją, –  dėl Jos ištarto „taip“ Dievas galėjo tapti žmogumi mūsų erdvėje ir čia likti amžinai. (…)Piktasis turi galios, nes mūsų laisvė dažnai leidžiasi atitraukiama nuo Dievo. Tačiau nuo tada, kai pats Dievas turi žmogaus širdį ir nukreipia žmogaus laisvę į gėrį, į Dievą, laisvė daryti bloga neturi lemiamo žodžio“.

 Taigi gėris tik tada triumfuoja mūsų gyvenime, kai savo laisvę pajungiame Jėzaus ir Marijos priesakų vykdymo „nelaisvei“. Kai laisvai apsisprendę save ir viską pasaulyje vis kaskart iš naujo patikime, atiduodame Viešpačiui, tada pati išmintis eina mūsų ieškoti ir pasitinka mus „prie kiekvieno užmojo“ (Iš 6, 16). Taigi didžioji išmintis tampa kūnu mūsų gyvenime, kai, priimdami nuoširdų Dievo Motinos Fatimoje paskelbtą raginimą: „Kas dieną kalbėkite rožinį, kad išprašytumėte taikos pasauliui“, sakome: „Dieve, ši žinia tebėra aktuali, todėl nedelsiu, imu rožinį į rankas ir keliu širdį į Tave“.

Kun. Vytenis Vaškelis