Mažiausiame iš mūsų gyvena Dangus

Kaip laikų pilnatvės valandai išmušus, Kristus atėjo pas mus iš ten, kur geriau niekur nebūna, taip Jis turėjo sugrįžti namo, nes šis pasaulis, net ir norėdamas atsidėkoti už Atpirkimą, nebuvo pajėgus Jam pasiūlyti sosto, esančio Tėvo dešinėje. Nors, prieš žengdamas į Dangų, Jėzus daug kartų savo mokiniams kalbėjo apie Dievo Karalystę, bet iš anksto žinojo, kad be Dvasios atsiuntimo neišsilies dieviškasis patepimas, kuris per apaštalus ir jų pasekėjus žadins naują neužgesinamą žmonių meilę Gelbėtojui. Be Sekminių neįsivaizduojame Šeštinių prasmingumo ir žmonijos Atpirkimo išbaigimo. Sekminės – Kristaus Prisikėlimo ir mūsų gyvenimo apvainikavimas, kai, Šventoji Dvasia, nužengusi ant apaštalų ir Bažnyčios narių, į mūsų širdis įspaudžia neišdildomą Kristaus kentėjimų liudijimą (plg. 1 Pt 2, 21), kad, sekdami Juo, gyventume teisumui ir taptume verti su Juo įžengti į nuo amžių mums numatytas buveines…

Nelengva šiuolaikiniam žmogui suvokti Jo žengimą į Dangų, nes šį antgamtiško reginio įsivaizdavimą gali lengvai nustelbti individo pasąmonėje glūdintis, pavyzdžiui, kad ir matyto multiplikacinio filmo apie fantastinį herojų Supermeną, galėjusį tik kilstelėti rankas ir skrieti aukštyn, vaizdinys. Juk kokia prasmė būtų turėti tokį Dievą, kuris esti išaukštintas net iki begalybės, bet negalėtų daryti jokios įtakos mūsų gyvenime.  Jei, tarkime, pasaulis netektų Londone Bekingemo rūmuose gyvenančios Britanijos karalienės, kuriai teikiama išskirtinė pagarba, mažai kas pasikeistų… Tačiau pasaulis be Visatos Valdovo, išklystų iš dieviškos orbitos, ir, susidūręs su tamsiausio vienišumo meteoru, subyrėtų į savinaikos šipulius.

Mums labiausiai rūpi ne Grįžtančiojo pas Tėvą, įveikiant žemės trauką, procesas, bet Jo pilni vilties bei paguodos žodžiai, tapę kūnu, prieš Jam paliekant artimiausius mokinius: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Kas atsisveikina su namiškiais ir iškeliauja svetur, jis esti vien jų prisiminimuose… Bet Dievui nėra negalimų dalykų, Jis gali nuo visų atsiskirti ir pačiu metu su visais bei kiekvienu net dar artimiau drauge būti. Tikintysis, vadovaudamasis Evangelija tarsi žemėlapiu, stengiasi pernelyg nesusižavi tais savo gyvenimo padangėje praskriejančiais tuštybės miglų prisotintais svajonių debesimis, kurie, užuot atvėrę Dievo Karalystės lopinėlį, liudijantį kaip reikia sekti Jėzumi ir varguose, ir džiaugsmuose, žada sotų netikrumo rojų žemėje. Tai – nuoroda į žydus, anuomet ketinusius po duonos padauginimo stebuklo, Kristų paskelbti materialinių turtų karaliumi. Krikščionis atsispirs šiai pagundai ir kels maldingą širdį aukštyn, nes yra pašauktas siekti laimikio aukštybėse (Fil 3, 13-14), būdamas įsitikinęs, kad Dievo Karalystė jau plečiasi tarp žmonių (žr. Lk 17, 21), nes ji – realus Kristaus buvimas bei veikimas. Popiežius Pranciškus 2018 metais per Šeštines mokė: „Kelkime širdis į Dangų, tvirtai stovėdami ant žemės“.

Iš tiesų Kristus jau tarsi antrą kartą pas mus yra atėjęs, nes mes nuo Jo galime atsitraukti, bet Jis nuo mūsų – ne. Tikėjimas yra Jėzaus meškerė, kad būtume Jo pagauti (Fil 3, 12), o mūsų gyvenimo laikas – kaip smėlio laikrodis. Todėl blogiausias mūsų sprendimas – neartėti prie Jo, o geriausias – iš visų jėgų išlikti Jame… Perfrazuojant Motinos Teresės žodžius, galime sakyti, kad mūsų likimas priklausys nuo gebėjimo atpažinti persirengusį Jėzų žmonėse. Kiek mes, veikdami Jo vardu, patarnausime kitiems, tiek gero padarysime Jam, ir už tai atitinkamai mums patiems bus atseikėta.

Kai debesys Žengiantįjį paslėpė nuo apaštalų akių (Apd 1, 9), jie, užvertę galvas aukštyn, vis dar žiūrėjo… Juos buvo užvaldžiusi vizualaus Jėzaus nostalgija, juk viskas įvyko taip netikėtai – Jis buvo čia, o dabar Jis kažkur kitur… Kad apaštalai pagaliau pajėgtų atsitokėti ir suprastų, jog nuo šiol jie pašaukti dar tvirčiau žengti darydami tikėjimo darbus, kurie juos, atėjus laiko pilnatvei, „nuskraidins“ į dangų, buvo siųsti net du angelai žmonių pavidalais (Apd 1, 10), kad jie iš padebesių juos nuleistų ant žemės pagrindo. Taigi jų netikra kelionė į dangų baigėsi, jie daugiau nebesižvalgys į debesis, – ne ten Jėzaus veikimo pilnuma; po Sekminių jiems rūpės tik žmonės, nes net mažiausiame iš jų gyvena Jis – gyvena Dangus.

 Būtent dabar palankus metas gyventi tikėjimu laukiant Sugrįžtančiojo, kad Jis mus nusivestų ten, kur mūsų tikrieji namai. Jei dažnai kviesime Šventąją Dvasią į savo širdis bei leisime Jai vadovauti mūsų gyvenimui, net sielvarte nestokosime ramybės ir vilties, prasiskirs negandų bangos ir tvirtai žengsime ant dieviškos Jeruzalės kranto.

Kun. Vytenis Vaškelis