Su Jėzumi vienijimosi garantija

Meilė – panašėjimas į tai, į ką nukreipiamas mūsų dėmesys ir širdis. Kristus sako, kad, kai krausite nenykstantį lobį danguje, ten bus ir jūsų širdis (žr. Lk 12, 33-34). Kaip galime siekti lobio, jo nepažindami ir netrokšdami? Taigi mūsų dvasinio ar materialaus turto ištakos slypi ten, kur pasireiškia širdies troškimai. Jei rūpindamiesi vien žemiškais dalykais sakytume, kad mylime ir Jėzų, Jo nemylėtume, nes suskaldyta širdis Jo neverta (plg. Mt 6, 24). Kai pradinis Kristaus pažinimas, malonei veikiant, įgyja polėkį laisvai Jį sekti, tikintysis negali nesilaikyti Jo įsakymų, nes suvokia, kad ištikimybė Jam be ją lydinčių veiksmų lygi nuliui. Bet kadangi savyje kartais jaučiame stiprias pagundas elgtis kitaip, o ne taip, kaip nori Viešpats, reikėjo, kad ateitų Dievas Globėjas, liejantis ant mūsų gyvojo vandens galybę, padedančią išlikti ištikimiems Jėzui.

Šventoji Dvasia – naujoji Mokytoja – visada moko Jėzaus kelio ir primena Jo tiesas. Kaip trijų Dievo Asmenų tarpusavio bendrystės branduolys yra kilniausia bei pagarbiausia meilė, taip tikinčiųjų svarbiausia galutinės lemties įprasminimo ašis – kasdieniais tikėjimo darbais grindžiamas jautrus bei nuovokus vienas kitam tarnavimas.

Iš kur Švč. Trejybė semiasi tobuliausios meilės bei išminties? Iš savęs, nes Ji – neaprėpiamų galimybių pilnatvė (plg. Mt 19, 26). Nors tai – didžioji paslaptis, tačiau jos uždanga kažkiek atkeliama, kai, medituodami Dievo žodį, imame suvokti, kad tik Šventosios Dvasios – įžvalgiausios Vedlės – dėka į pasaulį galime žiūrėti tikėjimo – „antromis“ – akimis, kuriomis, net gyvenimo išbandymų vakaro sutemoms užslinkus, matysime gilesnes įvykių priežastis, už kurių stovi Visagalis, visada esantis neprilygstamo mumis rūpinimosi aukštumoje (žr. Išm 6, 7). Kai atsidėję saugosime savo širdį, iš kurios teka gyvenimo šaltiniai (žr. Pat 4, 23), su vis augančiu įsitikinimu bei ramybe galėsime tarti: „Su Tavimi, Dieve, iš visų išbandymų išeisime tik sustiprėję, nes Tavo įsakymų laikėmės…“

Įsivaizduokime, kad plaukiame per ežerą greitu motoriniu kateriu, kurio autopilotas nustatytas plukdyti mus į rytus. Jei nusprendžiame apsisukti ir plaukti vakarų link, yra du galimi būdai katerio krypčiai pakeisti. Vienas būdas – čiupti vairą ir jėga pasukti jį taip, kad kateris išsuktų iš krypties, kurios laikosi autopilotas. Autopilotą galime įveikti paprasčiausia valios ir raumenų jėga, tačiau nuolat jausime pasipriešinimą. Galiausiai mūsų rankos pavargs nuo įtampos, paleisime vairą, ir kateris akimirksniu pasisuks rytų pusėn, kaip yra užprogramuotas.

Nors suvokiame, kad Jėzaus įsakymų laikymasis yra tikrasis mūsų kelias, bet pasitaiko, kad krikščionys, pavyzdžiui, kovodami su savo silpnybėmis, stengiasi jas keisti vien savo valios jėga. Jie sako: „Nuo šiol prisiversiu mažiau valgyti.., daugiau mankštinsiuosi, nevėluosiu, neapkalbinėsiu…“ Tačiau pastangos valios dėka keisti senus įpročius naujais dažniausiai esti trumpalaikės, nes sukuria nuolatinę vidinę įtampą, ir ilgainiui asmuo pasiduoda, nebesilaiko sau duotų pasižadėjimų.

Visai kitas dalykas, kai tikintysis, kaskart iš naujo jam nepatinkančius savo įpročius ar kitas silpnybes patiki Jėzui, ir, stengdamasis apmąstyti Biblijos tiesas, kviečia Dievo Dvasią, kad Ji taip apšviestų mintis bei padėtų stiprinti valią, kad jis savo charakterio ugdymui galėtų skirti ypatingą dėmesį. Juk amžinybėje mūsų neklaus, kuo užsiėmėme, bet išgirsime esminį klausimą: „Žmogau, su kokiomis dorybėms atėjai Čia?“

Jėzaus įsakymų pažinimo ir jų laikymosi esmė – mūsų mąstymo, nuo kurio priklauso jausmų bei elgesio pokyčiai, panašėjimas į Jo. Nelengva persiimti Viešpaties mąstymu, kad iš tiesų keistųsi mūsų gyvenimo būdas ir įpročiai, bet, norėdami būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus„ (Fil 2, 5), nors ir dėl žmogiško silpnumo klysime ir ne visose situacijose pajėgsime išlikti Jam ištikimi, bet Jis žiūrės į mūsų širdis ir, matydamas mūsų pastangas vis tiek eiti pirmyn, pagerbs mus. Jėzus ne tik padės mums kovoti su savo juslingumu ir savanaudiško mąstymo blyksniais, bet pagelbės siekti Jo įsakymų viršūnės – rūpintis, kad kiti žmonės atvertų savo sielas Kristui ir per maldą bei tikėjimą priimtų Jį į savo gyvenimą. „Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai“ (Rom 15, 2). Tai – stipriausia tapatinimosi su Jėzumi garantija.

Laimingas žmogus, kurio širdyje ir lūpose yra Dievo žodis (žr. Įst 30, 14). Ne iš baimės, o iš meilės Jėzui jis visas savo mintis, norus ir poelgius stengsis palenkti Tam, kurio Širdis tebeliepsnoja meile visiems ir kiekvienam. Viena malda byloja: „Viešpatie Jėzau, leisk man pamatyti, kas yra labai svarbu ir padėk tuo pirmiausia pasirūpinti“. Rūpintojėli, būk mūsų sielų svarbiausiu rūpesčiu!

Kun. Vytenis Vaškelis