Homilijos A ciklas

Artėjant Gavėniai Kai kurie skaitytojai, iškart ir iš anksto su tam tikra skepsio doze neskubėkite sakyti: „Ir vėl ateina Gavėnia, – kas man iš to, ką man ji naujo gali suteikti?..”, bet savo minčių sraute pasistenkite pagauti šį ar panašų „sparnuotą” samprotavimą, mąstymo „gaudykle” jį truputį užlaikykite, Šventojo Rašto tikėjimo šviesoje patikrinkite jo teisingumo laipsnį,

Visuomenei  bundant  Kai Ukrainos Aukščiausios Rados kai kuriems įtakingiems politikams (ir prezidentui V. Janukovyčiui), pasak politologų, dėl valdžios bei verslo įtakų sričių nesutariant su tam tikra vietos deputatų oligarchų dalimi ir dėl kitų nežinomų aplinkybių, buvo desperatiškai duotas neadekvatus makabriškas valdžios įsakymas specialiosioms pajėgoms šturmuoti Kijevo Maidano aikštėje susirinkusių protestuotojų barikadas, nebebuvo įmanoma išvengti aukų

Geidulių melas ir gyvenimo tiesa  Tiesiaširdžio Jėzaus žodžiai: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28) yra įspėjimas visiems, kurie, nepaisydami sąžinės priekaištų, per netvarkingą žvilgsnio geidimą lengvabūdiškai įsileidžia į savo vidų netyrumo geidulį, kuris taip susilpnina mąstymą bei panaikina budrumą, kad pagundos pritarimo metu kartais leidžiasi į beprotišką gašlumo

Tikėjimo ir meilės sintezė  Šių metų sausio pabaigoje popiežius Pranciškus pasiuntė žinią Popiežiškosios mokslų akademijos nariams, susirinkusiems į viešą posėdį, kurio tema buvo skirta šv. Tomui Akviniečiui, minint jo „Doctor Angelicus“ (“Angeliškasis Daktaras”) liturginę dieną. Popiežius kvietė apmąstyti šviesiąją tikėjimo dimensiją ir ryšį su tiesa bei meile, žvelgti ne tik  proto akimis, bet taip pat

Tik alkdami Jėzaus tampame Jo verti  Šių metų sausio 16 dieną popiežius Pranciškus šv. Mišių homilijoje kalbėjo apie kai kurių dvasininkų moralinius nuopolius – Bažnyčią sukrėtusius skandalus, kurie šiuo metu metu nepraranda aktualumo… Jau homilijos antraštės žodžiai – “Dievo tautai duodame užnuodytą maistą“ – suponuoja mintį, kad kartais ganytojai Dievo žodžio tiesą savo netinkamo gyvenimo

Jis naikina nuodėmes ir krikštija Dvasia Šio sekmadienio Evangelija siejasi su neseniai švęsta Kristaus Krikšto švente. Kai paskutinį Kalėdų sekmadienį ant pakrikštyto Jėzaus nužengė Šventoji Dvasia ir Jis jau pasirengė perkeisti pasaulį, taip dabar šv. Jonas Krikštytojas Jį pristato kaip Dievo Avinėlį, kuris atliks tai, ko niekas iš žmonių giminės nepajėgus padaryti – sunaikins pasaulio

Atsiversti – visa būtimi atsigręžti į Dievą Kai Jėzus, pakrikštytas Jordano vilnyse ir atmetęs visus velnio gundymus dykumoje, sugrįžo į Galilėją, pirmieji Jo žodžiai buvo šie: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17). Jei būtų norėjęs, tuo metu Jis galėjo dar šitaip ar panašiai prabilti: „Trisdešimt metų laukiau šios dienos! Dabar Dvasios patepimo

Kalno pamokslas „Esate palaiminti, palaiminti…“, – tokie Viešpaties Jėzaus žodžiai kaip amžinojo gyvenimo šaltinis liejosi (nuo kalno viršūnės žemyn) į Dievo išsiilgusiųjų ir šiaip smalsių žydų širdis. Kiek jos atsivėrė, tiek ir to gyvojo vandens atsigėrė…  Kristaus aštuoni palaiminimai visada buvo ir bus kiekvieno krikščionio panašėjimo į Dievo Sūnų siauri takai, kuriais jiems lemta žengti

Jo malonių šviesolaidžiai Mums Viešpats Jėzus nedavė kito pasirinkimo, išskyrus šį: būti Jo šviesos laidininkais aplinkiniams (Mt 5, 13 – 16). Kristus nemokė: „Jūs būkite (ar būsite) žemės druska ir pasaulio šviesa, bet Jis sakė: ”Jūs jau esate druska ir šviesa…“. Krikščionys čia ir dabar yra pašaukti būti dvasiniu raugu, kuris kyla ir plečiasi… Galbūt

Meilės radikalumas Anuomet Jėzus, prilyginęs save su nužengusiai iš dangaus duonai, papiktino kai kuriuos savo mokinius ir jie murmėjo: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis (Jn 6, 60) ir juos vykdyti!“ Ir šiais kompiuterių laikais, kai gyvename laicistinėje visuomenėje, kurioje siekiama išstumti Dievą į žmonių gyvenimo paribį, išgirdę šio sekmadienio Evangeliją, raginančią mylėti priešus

Šifruokime Jo Karalystės kodą Kas gi yra Dievo Karalystė ir Jo teisumas, kurių ieškojimas yra aukščiausias kiekvieno krikščionio prioritetas (Mt 6, 33)? Kad atrastume šiuos dalykus, Jėzus mus moko per daug nesirūpinti savo gyvybe, valgiu, drabužiu ir ateinančios dienos reikalais. Jei, pasak vieno teologo, „pasaulio rūpesčių trejybė“ – ką valgysime, ką gersime, kuo vilkėsime –

Nepaprastas gimimas Iz 49, 1 – 6; Apd 13, 22 – 26; Lk 1 57 – 66. 80. Kiekvieno sūnaus gimimas Izraelyje buvo svarbus įvykis siejamas su ypatingu Dievo palaiminimu. Betarpiškas Dievo įsikišimas pasireiškė Jono Krikštytojo gimimo atveju, nes šis atėjo į pasaulį tada, kai jo gimdytojai buvo jau senyvo amžiaus. Tame gimime iš pat

Keturgubas meilės santykis Tapytojas Pinturicchis (1454 – 1513) paveiksle „Šv. Augustinas, jūros pakrantėje mąstantis apie Švč. Trejybės slėpinį“ vaizduoja vyskupą, kuris stovėdamas jūros įlankos pakrantėje iškėlęs rankas klausiamai žvelgia į tuštumą. Šalia Augustino pavaizduotas berniukas, kuris kriaukle semia jūros vandenį ir pila į iškastą duobutę. Galbūt mažylis neketino visą jūrą perpilti į tą duobelę, bet

Eikime – tik be ramentų! Ką Tu, Viešpatie, paslėpei nuo tų, kurie pernelyg pasitiki tik savimi, ir jiems bet kuri kita žmonių nuomonė – nė motais? Tu nuo besididžiuojančių savimi paslėpei nuolankumo ir klusnumo dovanas, nes jei primygtinai būtum jas davęs, tai jie savo kreivomis kojomis jas kaip kiaulės būtų sutrypę… (Mt 7, 6). Tačiau

Lobio atradimas Daugeliui dangaus karalystė yra kaip paslėptas lobis, migla uždengtas dalykas, nes jos kaip rytmetį kylančios saulės plikomis akimis neišvysi, rankomis neužčiuopsi ir jos kvapo neužuosi. Dieviškos karalystės mįslę įminti mums padeda nežemiškas „pojūtis“ – tikėjimo malonė, nes tik ji gali mums drąsiai priminti dažnai užmirštamą Jėzaus tiesą: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 5,

Valtis, blaškoma bangų 2011 08 07 Sekmadienio Evangelija. Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų,

Iš upelio tapusi jūra Išskyrus Dievą, neturintį jokio nepastovumo, viskas pasaulyje kinta. Nors per įsikūnijimo nuolankumą Dievo Sūnus virto tarsi nykštuku ir Jam reikėjo kaip mums ir dėl mūsų augti „išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52), tačiau Jo žemiškojo gyvenimo kilnumo netemdė nė mažiausias nuodėmės šešėlis. Per savo kančią, mirtį ir prisikėlimą Kristus tapo

Kas Aš esu tau? Kai vaikai jaučia, kad iš juos mylinčių tėvų sklinda neapsimestino pamaldumo, dėmesingos kantrybės ir nuoširdaus rūpestingumo spinduliai, tada jiems tėvai – gailestingo gerumo ąžuolai, kurių paunksnėje saugu ir ramu. Dar labiau mums visiems turėtų būti gera, kai esame šalia Kristaus ir Jame. Tada mums nekyla klausimai, kas yra Jėzus ir kuo

Jis dėl mūsų daug iškentėjo Kai Jėzus savo mokinių klausė, kuo Jį laiko žmonės, tada apaštalas Petras stebėtinai taikliai ir trumpai apibūdino savo Mokytojo nepakartojamą pasiuntinybę ir Jo visa pranokstantį kilmingumą (Mt 16, 16). Tačiau kai netrukus Viešpats užsiminė apie savo neišvengiamą kančią, tuomet dingo Petro imlumas atsiliepti dieviškos malonės švelniam dvelksmui, kuris jį būtų

Mylėti – melstis ir įspėti „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jei jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“ (Mt 18, 15), – taip moko Kristus, ir Jo žodžiai niekuo kitu nepakeičiami. Dabartinės kalbos žodyne vienareikšmiškai aiškinama, kad žodis „barti“ reiškia kitą žmogų koneveikti ar jam priekaištauti. Neradau šiam minėtam

Daugiau nei septyniasdešimt septynis kartus „Apmaudas ir pyktis – šie taip pat yra bjaurūs dalykai, tik nusidėjėlis laiko juos apsiglėbęs“ (Sir 27, 30). Instinktyviai ir malonės veikiami šalinamės bet kokio akivaizdaus blogio, kuris galėtų ne tik sudergti mūsų sielos šventovę, bet ją ir išniekinti. Kategoriškai atmetame visus fizinio smurto veiksmus. Bet kodėl neretai toleruojame psichologinį

Pirmiesiems – pirmosios vietos Kas turi didesnę vertę: ar sūriu prakaitu iškovotas Europos krepšinio aukso medalis, ar už viso gyvenimo triūsą Viešpatyje laimėtas nevystantis vainikas? Džiaugiuosi Lietuvos krepšininkų pergalėmis šiame tarptautiniame krepšinio čempionate. Beje, jame lietuvaičiai jau nelaimės medalių, tačiau manau, kad tebegalioja kylančios krepšinio žvaigždės – Jono Valančiūno viešai duoto pažado – per pėsčiųjų

Sūnų priešprieša Visais laikais netrūksta sūnų ir dukrų, kurie savo tėvams, kurie, kai juos kviečia padirbėti, be užuolankų drebia: „Nenoriu“ (Mt 21, 29). Jokiu būdu neskubėkime ant savo neklusnių vaikų pykti ir moralizuoti. Kai akis į akį susiduriame su papiktinančiu priešiškumu, tai – pirmiausia mums išbandymas. Jei mes suskubsime pagalvoti: „Kaip mano vietoje pasielgtų Jėzus?“

Jėzus ir šv. Teresėlė Jėzus, iš anksto žinodamas, koks žemiškasis likimas Jo laukia, pradėjo kalbėti apie šeimininką, kuris įveisė vynuogyną ir išnuomojo vynininkams (Mt 21, 33). Atėjus derliaus nuėmimo metui, jis siuntė pas juos tarnus, o vėliau net savo sūnų, kad būtų atiduota teisėtai šeimininkui priklausanti vaisių dalis. Žinome, kad šis vynuogynas simbolizuoja Izraelio tautą,

Nors esame užsiėmę, bet girdime Tave Didžiausias Tavo, Viešpatie Jėzau, dėmesys buvo saviesiems – izraelitams, – nes pas juos pirmiausia atėjai. Toks buvo Dievo planas: per išrinktąją žydų tautą išganymo šviesa vėliau turėjo nušvisti ir visoms pagonių tautoms. Nors į Dangaus Karalystės pokylį, Tu, Išganytojau, palyginimu apie karalaičio vestuves (Mt 22, 1 – 14) kvietei

Dievui duokime pirmiau ir daugiau Kiek dar ilgai mūsų Viešpačiui teks kęsti rafinuotą žmonių veidmainystę? Iš neapykantos ir pavydo kyla velniškas suktumas: fariziejai su erodininkais susimoko Jėzų pagauti kalbant „netiesą“ ir gauti pretekstą susidorojimui. Tačiau vargas žmogui, kuris išdrįsta spęsti pinkles Dievo Sūnui, nes jei jis sukyla prieš tiesą ir Dievą, tada jis pats sau

Neišsemiamybė Kas gi ji? Be abejo, meilė. Vienų žmonių suvulgarinta iki kraštutinumų, o kitų -iškelta iki pat dangaus. Tačiau esminė tiesa yra viena: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Taigi tikroji meilė kyla iš Dievo ir grįžta pas Jį,

Tyrumas ir veidmainystė 2011 10 30 Sekmadienio Evangelija. Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys

Pasimatymo valanda 2011 11 06 Sekmadienio Evangelija. Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palydinimą: „Su Dangaus Karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė

Talentas šviesoje ir tamsoje 2011 11 13 Sekmadienio Evangelija.  Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir

Teisingumo atkūrimas 2011 11 20 Sekmadienio Evangelija. Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars