XV eilinis sekmadienis A 2020

Mūsų lemtis – įsišaknyti Jame

Neilgai Jėzus dienos metu galėdavo pabūti vienas, nes Jo su galia skelbiamas Dievo žodis bei daromi stebuklingi ženklai, žmones traukė kaip bites prie pavasariu kvepiančių žiedų. Viešpats dar prieš ateidamas prie ežero žinojo, kad ne tik galės trumpą poilsio valandėlę grožėtis savo rankomis sukurtu tyvuliuojančiu vandens telkinio vaizdu, bet prie Jo bursis minia, ieškodama dieviškos Tiesos šaltinio ir viltingai lauks, kad iš Jo meile perpildytos širdies naujaip išsiveržtų gyvojo vandens srovė… Juk „Jis sutelkė jūros vandenis tartum į maišą“ (Ps 33, 7), ir, įlipęs į valtį, „sėdėjo ant vandens“ (Mk 4, 1), iš kurio, pasak vieno autoriaus, „pasidaro sau sostą ir viešpatauja virš visko – ir virš mūsų širdžių bedugnės, taip sunkiai pamatuojamos ir pripildomos“.

Visada mintis bei žodis aplenkia veiksmo judesį, išskyrus atvejus, kai daromi veiksmai esti neprotingi, nes atliekami ignoruojant elementarią logiką bei sveiką nuovoką. Todėl žmonės, atėję pas Emanuelį, pagrįstai   laukė krintančio į jų mąstymo galios žemę žodžio, nes tik tada, kai protas dėmesingai priima tiesą, širdis atsilapoja malonei, ir žmogus iš būties šaknų ima keistis…

Ne veltui Viešpats miniai bylojo parabole apie grūdų sėjimą (Mt 13, 3). Juk Jis, save lygindamas su apmirusiu kviečių grūdu ir krintančiu į žemę, kad mums duotų Išganymo vaisių (plg. Jn 12, 24), trokšta, kad Jo sekėjų poelgiai panašėtų į Dievo Motinos, kuri savo širdyje dėmesingai bei maldingai svarstė (Lk 2, 19) ne tik piemenų liudijimą apie Mesijo apsireiškimą Betliejuje…

Kai Jėzus pradėjo kalbėti apie grūdus, nukritusius prie kelio, kuriuos netrukus sulesė paukščiai, nederėtų priekaištauti sėjėjui, kuris sviedė juos ne ten, kur reikia. Tai – problema tų, kurie išgirdę Dievo žodį, jį atmeta, nes jų „maldos“ centre esti ne Dievas, o jie patys, šitaip ar panašiai manantys: „Nors dabar mano gyvenimą lydi sėkmė, bet kai vėliau prireiks Dievo, prisiminsiu Jėzaus kvietimą: „Sek mane!”, ir tada imsiu keistis, nes žinau, kad nuo Jo priklauso mano lemtis amžinybėje“… Deja, taip svarstyti – nenorėti priimti Šventojo Rašto tiesos grūdų, kuriuos Dievas siūlo kaip geriausią savo dovaną, nes įžvalgiai mato, kad jei šiandien jie būtų pasėti tinkamoje žmogaus širdies žemėje, bėgant metams, duotų dorybių derlių, skirtą dangui. Todėl dieviško Apreiškimo nepriėmimas – didžioji žmogaus gyvenimo rizika, nes yra tiesiogiai susijęs su jo širdies kietumu, kurios joks asmuo savo jėgomis nepajėgus suminkštinti… Vienas teologas klausė ir atsakė: „Ar gali žmogaus širdis savaime pasikeisti? Ar gali akmuo tapti moliu? Tik Dievui nėra negalimų dalykų“.

Viešpats kalbėjo ir apie grūdus, nukritusius ten, kur dirvos sluoksnis buvo plonas. Vos pasirodę gležni daigai, pakilus saulei, bematant sudžiūvo. Šie grūdai įasmenina žmogaus charakterio nepastovumą, kai jis esti išmėginamas, ir, prasidėjus persekiojimams dėl tikėjimo, atitolsta nuo Kristaus… Beje, į persekiotojų sąrašą galėtume įtraukti vis dar pasaulyje tebesiplečiantį Covid – 19 virusą, kurį galėtume vertinti kaip tam tikrą savo Viešpačiu pasitikėjimo testą.

Tie krikščionys, kurie per karantiną sėmėsi dvasios stiprybės bei kantrybės iš intensyvesnio su Viešpačiu bendravimo, iš tiesų stengėsi pasinaudoti Bažnyčios vadovų kvietimu uoliau puoselėti dvasinį gyvenimą (kiek įmanoma drauge ir su šeimyniškiais). Pavyzdžiui, iš kai kurių pažįstamų buvo džiugu išgirsti liudijimą: „Per karantiną tikrai dvasiškai sustiprėjau“. Jie iš tiesų įleido giliau savo dvasios šaknis Dievo malonės žemėje. Tačiau kai kuriems tikintiesiems karantinas tapo suklupimo akmeniu, nes dėl papildomų stresų, baimių ir įvairių kitų netikėtai kilusių sunkumų, jie ėmė labiau pataikauti savo netvarkingiems kūniškiems polinkiams; sustiprėjo trauka priklausomybėms…

Neseniai sveikatos apsaugos ministras A. Veryga kalbėjo, jog jei mūsuose vėl imtų augti Covid – 19 užsikrėtusiųjų skaičius, artimiausiu laiku medicininių kaukių dėvėjimas viešose vietose taptų neišvengiamu dalyku. Nors tikintieji tebesikreipia malda į Viešpatį, kad tas virusas išnyktų, bet viskas priklauso nuo pačių žmonių elgesio kultūros. Pirmiausia patys žmonės turi būti verti Dievo pagalbos, nes buvusio karantino pamokos liudija, jog kai visuomenės dauguma, siekdama išvengti užsikrėtimų, gan drausmingai laikėsi budrumo bei atsargumo, išvengėme dar skaudesnių padarinių… Taigi patarlė bylojo tiesą: „Žmogau, pats saugokis, tai ir Dievas padės“.

Kad būsimi bei kartais neišvengiami gyvenimo išmėginimai taptų naujomis galimybėmis dar giliau įleisti pasitikėjimo šaknis Viešpatyje, prašysime Šventosios Dvasios stiprybės, kad mūsų sielose pasėtos Jėzaus žodžių sėklos, ilgainiui duotų gausėjantį tikėjimo darbų vaisių.  Žinome, kad ką tik pasėti grūdai negali bematant užaugti. Nebent žaibiškai pagreitintoje filmo juostoje galime matyti „stebuklingą“ augalo brandą… Pats Dievo Sūnus turėjo 30 metų laukti viešo Evangelijos skelbimo pradžios, kad mus išmokytų ištvermės bei kantrybės dorybių.

Dangiškasis Sėjėjau, padėk mums su šaknimis išrauti ypač tas klaidų piktžoles, kurios trukdo mūsų sielose bei širdyse augti Tavo tiesos daigams. Trokštame įsišaknyti Tavo tiesoje, kad duotume gerumo derlių konkrečiais kasdieniais poelgiais.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content