Šv. Velykos su ypatingu ženklu

Didžiausia šventė kitokia – be eucharistinės procesijos bažnyčiose bei šventoriuose, ne tik garbinančios Prisikėlusįjį, bet ir vaizduojančios visų mūsų žemiškąjį keliavimą Dievo link. Ilgiau būdami savo namuose, suvokiame, kad vis tiek mūsų gyvenimo kelionė tęsiasi kiek kitu būdu… Kiekvienas turėsime susitikti su savo Kūrėju ir Atpirkėju. Šv. Velykos yra ir šventė, ir testas, liudijantis, ar iš tiesų jau esame pasirengę, jei Viešpats panorėtų, viską palikti ir su Juo akis į akį susitikti. Kai pastaruoju laiku iš daugelio kraštų, tarsi iš priešakinių fronto linijų mus vis pasiekia informacija apie sergančiuosius bei mirštančiuosius, dar giliau suvokiame, jog liturginis Velykų šventimas yra taip artimai suaugęs su mūsų būsimosiomis Velykomis amžinybėje, jog turėtume tarti: „Viešpatie, žinau, jog iš tiesų Tu esi esminė gyvenimo ašis, nuo kurios priklauso mano dabartis ir ateitis amžinybėje. Kur dažniausiai krypsta mano mintys bei širdis?“

 Kai atvirai atsakysime į šį klausimą, pripažinsime, jog mūsų širdys dar nepilnai priklauso Jėzui, nes yra pasidalijusios. Jos trokšta ir pasaulio siūlomų dalykų, ir Dievo, be kurio nebūtų jokių troškimų, nieko nebūtų… Nors egzistencinis Dievo ilgesys būdingas kiekvieno žmogaus dvasiai, bet dažnai tarsi meška žiemą snūduriuoja egoizmui patogiame dvasinio drungnumo guolyje. Jo pažadinimas bei proveržis link Dievo, pradedant iš tiesų Jėzaus ieškoti labiau nei asmeninių kūnui pataikaujančių patogumų, priklauso nuo mūsų proto, širdies bei visos esybės, veikiant malonei, nuoširdaus čia ir dabar dieviškų dalykų suvokimui bei atsivėrimui.

Tai – mūsų dvasinio gyvenimo lūžio taškas, kai visų skaudžių pasaulyje vykstančių pasikeitimų akivaizdoje savo dėmesį fokusuojame ne į tebeplintančio viruso padarinius, kurie gimdo baimę, nusivylimą ir kelia nepasitikėjimą rytdiena, bet į Jėzų, be kompromisų prisiėmusį kančią bei mirtį ir absoliučiai žinantį, jog po sunkiausio išbandymo amžinoje Jo egzistencijoje neišvengiamai išauš didžiausią viltį bei džiaugsmą dovanojantis Prisikėlimo rytas.

Kai, priimdami švelnius Šventosios Dvasios įkvėpimų impulsus stengiamės blogiui kaskart atsukti nugarą ir Jėzaus garbei daryti viską, kam esame pašaukti, įprasminame laikinumą ir ruošiamės nemarumui… Tada net kraštutinės gyvenimo aplinkybės beišeinantiems iš šio pasaulio gali tapti tam tikru tramplinu į Dievo glėbį. Kai gauname žinių apie nuo koronaviruso mirštančiuosius, visiškai izoliuotus ir negalinčius saviškiams, stovintiems prie stiklinės pertvaros tarsi už geležinės uždangos, ištarti paskutinių žodžių: „Sudiev, mano brangieji“, bet dar pajėgiančius trumpai pakelti ranką, kad galutinai atsisveikintų, paskui užmigtų ir prabustų anapus laiko kitoje tikrovėje, tai negali nejaudinti. Toks ir panašus jų iškeliavimas į anapusybę iš pirmo žvilgsnio yra pribloškiantis, bet, vertinant tikėjimo šviesoje, tai – Prisikėlusiojo dovana tiems, kurie dėl ligų bei kitų bėdų miršta panašiai kaip Jis ant kryžiaus – net, būdami didžiausioje atskirtyje, nenusivylę, bet turėdami vienintelę išsigelbėjimo viltį Jame. Atsidūrę amžinybėje, nebenorės grįžti į žemę, pas artimuosius, nes Kristaus artumos spinduliai pasiekia net tas sielas, kurioms įgyti tobulo tyrumo dar teks skaistykloje…

Beje, su malda širdyje prisiminkime ir nuo viruso mirusiųjų namiškius, sielvartaujančius, kad ne tik negalėjo tinkamai atsisveikinti su savo mylimais merdinčiaisiais ligoninėse, bet dargi turėjo juos kuo skubiau palaidoti, nes kai kuriose Ispanijos kapinėse laidojamų žmonių kiekis išaugo trigubai… Viešpatie Jėzau, gedinčiuosius savųjų, ypač švenčiant Tavo Prisikėlimą, apdovanok gilia ramybe ir gyvu tikėjimu, teikiančiu paguodą, kurios pasaulis negali duoti. Juk jei mažesniuose ar didesniuose kentėjimuose Dieve užmigusieji galėtų paliudyti, jie patvirtintų Biblijos tiesą: „Visos kančios, kurias žemėje ištvėrėme tapo garbės karūnomis, nes niekas negali lygintis su danguje amžina šlove, kurioje skendime…“ (plg. Rom 8, 18).

„Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Viską nustelbia Prisikėlusiojo transcendencijos naujumas. Nors Jis – Tas, kuris gimė, kad dėl mūsų numirtų, bet tai, kas įvyko trečią dieną po Jo mirties, akinančioje tiesos šviesoje išryškino Jo dieviškumo šlovę. Kaip Jo prisiimta žemiškoji prigimtis tarnavo dieviškos meilės plėtimuisi žemėje, taip mūsų žmogiškumas, per maldą bei tikėjimo veiksmus, susiliedamas su Jėzaus dieviškumu taip esti sukilninamas, kad mes, būdami ribotų galimybių žmonės, savo charakterio savybėmis turime išskirtinę privilegiją panašėti į patį Dievą.

Pažinti bei pamilti Tą, kuris vadinamas Nukryžiuotuoju ir Prisikėlusiuoju, – pašventinti visą savo gyvenimą, nes tik savęs dėl Jėzaus atsižadėjimas ir Jo mums duodamų kryželių nešimas, einant įkandin Jo, yra nesibaigiantis gyvenimas su Juo bei Jame, nes kartą miręs ir prisikėlęs, „Kristus daugiau nebemiršta; mirtis Jam nebeturi galios“ (Rom 6, 9).

Kun. Vytenis Vaškelis