III advento sekmadienis A 2019

Dėmesingumas Kristui išskleidžia sielos sparnus

Kai šv. Jonas Krikštytojas kalėjime klausė savo mokinių apie Kristaus daromus darbus, troško Gerosios Žinios patvirtinimo, kad galėtų į savo širdį, įsileisti šviežią Šventosios Dvasios vilties bei ramybės oro gūsį. Be vilties kentėti kalėjime – tiesiausias kelias į desperaciją… Tačiau žinojimas, jog Dievo Sūnus mus myli negalinčia silpnėti savo meile taip, kaip mylėjo Joną, sukaustytą grandinėmis tamsioje vienutėje, išplečia mūsų sielų horizontus, ir mes dar labiau pasitikime Tuo, kuris išvaduoja ligonius iš jų negalių ir net prikelia mirusiuosius naujam gyvenimui (žr. Mt 11, 5).

Jėzaus gerųjų darbų pavyzdys skatina tikinčiuosius su nuolat atnaujinamu uolumu konkrečiais veiksmais pašventinti mums kaskart dovanojamą dabarties valandėlę ir visą savo gyvenimą skirti tik Jo garbei. Esame mokomi, kad kiekvieną darbą, kurį turime atlikti, darytume „visomis jėgomis“ (Koh 9, 10). Tada savo gebėjimus panaudodami kilniems tikslams, įprasminsime laiko dovaną bei Dievo valią. Juk vienas gerai atliktas darbas yra nepalyginti vertesnis už tūkstantį nuostabių svajonių bei ketinimų daryti, kai būsimi darbai vis atidėliojami bei nukeliami neapibrėžtą ateitį. Faktiškai nebeturime praeities, kuri niekada nebebus „šiandien“ ir neturime ateities, nes „rytojus“, kuris ateis tik po kelių ar keliolikos valandų, nepajėgus išstumti dabarties valandėlės ir „atsisėsti“ į jos vietą. Rytdienos laiko galime ir nesulaukti, jei Kūrėjas iš anksto mums yra nusprendęs mūsų gyvenimo laiką sustabdyti ir mus pasikviesti į žmogaus suvokimo ribas pranokstančią naujos egzistencijos būtį…

Kadangi laikas yra trumpas (1 Kor 7, 29), nes šio pasaulio pavidalas praeina, tad nelaukime, kol dvasiškai subręsime, kad galėtume tarnauti Viešpačiui bei artimui. Sąžiningai bei nuoširdžiai darydami net mažus dalykus, panašėsime į Kristų, harmoningai palaikantį pasaulio, kosmoso ir anapusybės tvarką, nes savais tikėjimo bei gerumo veiksmais įsiliesime į gyvybe alsuojantį dabarties bei dar neregėtos ateities visuotinį egzistencijos ritmą. Vienas rašytojas klausia ir atsako: „Kur slypi krikščionio stiprybė? Tik ne jame pačiame, nes jis yra visiškai silpnas. Jo jėga glūdi kareivijų Viešpatyje. Tad ieškokime Jo pagalbos. Judėkime pirmyn melsdamiesi ir tikėdami, o kai atliksime tai, ką galime, laukime Viešpaties palaiminimo. Ką taip atliksime, bus atlikta gerai, ir darbo vaisiai išliks ilgam“.

Vėl prisiminkime Joną Krikštytoją, kurio dvasinę didybę Jėzus iškėlė kaip svarbiausią (žr. Mt 11, 11). Kai kartais į žmogaus širdį įsismelkia nerimastinga abejonė ir sukelia įvairių minčių, jis pirmiausia jas ištiria, ir, atmetęs tas, kurios klaidingos, laikosi tiesos. Šv. Jonas Krikštytojas, dėl ištikimybės Kristui – kilniausiam tikėjimo siekiui ir gyvenimo idealui – atidūręs kalėjime, kurio tikslas – sugniuždyti asmenybės orumą, kad atsižadėtų savų įsitikinimų, nesiblaškė ir klausė: „Ar Tu esi tas, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Į šį klausimą atsakyti pirmiausia turėjo jo mokiniai, nuėję pas Kristų ir pamatę tai, kas jiems net į galvą negalėjo ateiti…

Universalioji Jėzaus meilė nė vieno nepalieka abejingo. Kai tik prisimename Jo gailestingumo stebuklingus ženklus, kuriais beldėsi į žmonių širdis, kad jie priimtų Jį kaip savo vienintelį Gelbėtoją ir tikrąjį Mesiją, klausiame savęs: „O kas Tu man, Jėzau, esi?“ „Esu Emanuelis, nuolatos tave kviečiantis į artimesnį draugystės santykį su savimi. Kiek man atversi savo širdį, tiek aš tave asmeniškai palaiminsiu, o per tave – ir aplinkinius. Tu būsi panašus į Joną Krikštytoją, nes aš siųsiu tave kaip pasiuntinį, kad per tave nutiesčiau kitiems kelią į savo Širdį ir į dangų“, – šiais ar panašiais žodžiais atsilieps Tas, kuris pats mums padeda suformuluoti klausimą, kad į jį atsakytume visu savo gyvenimu.

Šv. Jono Krikštytojo pasiuntinybės tikslas – asmeninio gyvenimo pavyzdžiu bei skelbimo tiesa pradėti griauti žmonių širdyse stūkstančias puikybės sienas, kurios yra didžiausias priešas Dievo išgelbėjimui (Lk 3, 6). Jo kankinystė ir pralietas kraujas tapo naujų būsimų krikščionių sėkla, nes turi nemirtingumo dalį Jėzaus kančioje bei Jo prisikėlime. Kiek save atiduodame Kristui, tiek ir nepalyginamai daugiau Jis viskuo dalinasi su mumis, išskyrus nuodėmę.

Nuo Jono Krikštytojo laikų iki pasaulio pabaigos Dangaus Karalystė jėga puolama (Mt 11, 11). Būkime tarp tų, kurie, Dievo Dvasios įkvėpti, tikėjimo darbais šturmuoja Jėzaus Širdį…

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content