II gavėnios sekmadienis A 2020

Atsimainymas Kristuje – ištikimybės įprasminimas

Po šešių dienų Jėzus su artimiausiais savo mokiniais Petru, Jokūbu ir Jonu įkopė į aukštą kalną, kad nuo jo viršūnės antgamtiniai Atsimainančiojo spinduliai ne tik persmelktų trijų apaštalų širdis, bet ir viltingai apšviestų kiekvieną šalia besistiebiantį aukštyn augalėlį, simbolizuojantį florą bei fauną – visą kūriniją, kuriai, laiko pilnatvei atėjus, yra tai pat skirta „Dievo vaikų laisvės“ (Rom 8, 21) dalis. Čia šešios dienos – tarsi mūsų viso gyvenimo tikėjimo darbų laikas, nes, jo limitui išsekus, išauš septintoji amžinųjų Velykų diena, ir tie, kurie pasirodys verti, danguje išvys Dievo Avinėlį, dar ryškiau meile spindintį nei ant Taboro kalno…

Nuo Jėzaus įsikūnijimo iki atsimainymo niekas žemėje nebuvo matęs Jo veido, sužibusio kaip saulė (Mt 17, 2). Tai – ne ėdžiose gulinčio švelniai besišypsančio Kūdikėlio, o viešpataujančio Dievo Sūnaus veidas, kurio spindesys primena saulėtoje amžinybėje „visu skaistumu“ žibantį Jo veidą (Apr 1, 16). Jėzaus veido šviesa turi atsispindėti tikinčiųjų veiduose, nes jeigu mes dabar nesistengtume panašėti į Kristų, tuomet kaip Jį galėtume regėti tokį, koks Jis iš tiesų yra (žr. 1 Jn 3, 2)? Tikrasis tapatinimasis su Jėzumi prasideda Jo žodžių klausymu ir nesibaigia net danguje, nes kūriniui panašėti į savo Kūrėją bei Atpirkėją nėra ribų… Transcendentinė šviesa „įelektrino“ ir Jėzaus drabužius. Jo baltai spindintys drabužiai – priminimas, jog esame pašaukti tapti Jo malonių šviesolaidžiais, nes žmonių širdis bei jų likimus keičiame ne mes, o Dievas.

Atsimainiusiojo šviesos sraute netikėtai pasirodė Mozė ir Elijas – vieni iš žinomiausių asmenų, atstovaujantys Senojo Testamento Įstatymui ir pranašams. Jiedu su Jėzumi kalbėjosi apie būsimą Mesijo išėjimą – Jo mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų Jeruzalėje (žr. Lk 9, 31). Apie ką mes dažniausiai mąstome bei kalbame? Apie tai, ką mūsų protas geriausiai pažįsta ir širdis trokšta, tai yra kas mums labiausiai rūpi bei domina, nes kur mūsų lobis, ten ir širdis. Štai apaštalas Paulius, vedamas Šventosios Dvasios, norėjo „nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2). Kodėl jis norėjo atsiriboti nuo visko ir sufokusuoti dėmesį vien į Išganytojo kryžių? Tik dėl to, kad Nukryžiuotasis „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24), turinti tokią perkeičiančią jėgą, kad kiekvienas tikintysis, malonės paliestas, nori savyje ne Atsimainiusiojo šviesos blyksnį išsaugoti, bet kviečia Jėzų į savo širdį, kad vis laisviau Jam leistų vadovauti ir džiaugsmo, ir išbandymų valandomis.

Ar visuomet stengiamės atmesti savimi besididžiuojančią pasaulio išmintį, kuri yra Dievo akyse kvailystė (žr. 1 Kor 3, 19), nes dažnai pateisina blogio darymą, ar renkamės mus išlaisvinančią Jėzaus tiesą, demaskuojančią net mažiausią dvigubų standartų laikymąsi?           Neseniai mus pasiekė beprecedentė naujiena, kad garsusis Žanas Vanjė (Jean Vanier) „Arkos“ bendruomenės  įkūrėjas (mirė 2019 m. gegužės 7 d.,) už savo veiklą net daug kartų nominuotas Nobelio taikos premijai, kaip „L’Arche International“ vadovų laiške rašoma, „lytiškai manipuliavo“ moterimis. Ši itin skaudi žinia tikinčiuosius pirmiausia skatina dar kartą tarti: „Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, Žanui, savo gyvenimą aukojusiam žmonėms su negaliomis…“ Bet joje slypi ir pozityvi potekstė: turime dar uoliau maldoje vienytis su Jėzumi, kad, nepaisant įvairių išmėginimų, ištikimybė Jam nustelbtų mūsų silpnybes…

Esame pašaukti būti gyvais Kristaus laiškais (žr. 2 Kor 3, 2), kuriuos ne tik skaito aplinkiniai, kai su jais bendraujame, bet kaskart juos perskaitome ir mes patys, pavyzdžiui, vakare atlikdami  maldingą savo poelgių tyrimą, kad eitume ilsėtis visiškai susitaikę su Dievu, savimi ir artimu. Tai – priešnuodis bet kuriai blogio apraiškai, nes kai jis esti aiškiai suvokiamas, mūsų jautri sąžinė dar labiau juo bodisi ir nuo jo šalinasi, nes Viešpaties akivaizdoje norime visada laikytis Jo teisumo kelio.

Kaip dvasiniai autoriai pastebi, viena geriausių priemonių, kovojant su savo netvarkingomis emocijomis bei iškreiptais pageidimais, – trumpas pasvarstymas: kokie bus tos paikos emocijos patenkinimo galutiniai rezultatai? Dėl blogo veiksmo ne tik sąžinė apkarsta, malonės veikimas mąžta, bet ir Šventoji Dvasia nuliūdinama… Viešpatie, padėk mums su malda širdyje budėti, kad klastingos nuodėmės kerai neapnuodytų mūsų sielų, kad būtume klusnūs Tau, priešintumės velniui, ir jis bėgtų nuo mūsų – Dievo vaikų (plg. Jok 4, 7).

Kodėl Jėzus, besileidžiant nuo Atsimainymo kalno, mokiniams įsakė niekam nepasakoti apie regėjimą, kol Jis prisikels iš numirusių? Mokiniai dar negalėjo pažinti esminės Atpirkimo dalies – Kryžiaus, kuris yra galutinės pergalės ženklas. Kai jie matys agonijoje merdintį Dievo Sūnų ir vėliau pamatys mirties Nugalėtoją, atsivers jų vidinės akys ir supras, kad Atsimainymas buvo didžioji Prisikėlimo įžanga.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content