Žmogus yra trapus ir didis
Kai dėl žmonių trumpalaikio pelno vaikymosi padarinių gamtoje suardoma Kūrėjo sukurta protinga gamtos jėgų pusiausvyra, pavyzdžiui, Antarktidoje tirpstantys ledynai virsta vandeniu, kuris, garuodamas tampa pertekliniais lietaus lašais, skandinančiais ne tik mūsų gimtinės žemės dirvas, tai – ženklas, liudijantis, jog daugelio žmonių širdys „apledėjo“, nes jų troškimas turėti kuo daugiau daiktų bei pinigų nustelbė bet kokį norą būti su Dievu – žmogaus būties ir jo tikrosios gerovės Rūpintojėliu. Tik sugrįžimas pas Tą, iš kurio dieviškų „įsčių“ išėjome, laiduos mums ateitį. Nors be saulės šilumos negalėtume egzistuoti, bet čia ji bejėgė – žmogaus širdies ledų niekados neištirpdys. Istorines žmonijos klaidas taiso Tas, kuris tampa Maldautoju, nes Jis nepavargsta savo atpirktam kūriniui sakyti: „Aš myliu tave ir laukiu tavęs; meldžiu, ateik pas mane…“
Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Dangaus Karalystę, kurią simbolizuoja vestuvių pokylis, į kurį pakviestieji nenorėjo eiti, nes žemiški darbai bei rūpesčiai užgožė bet kokį norą paklusti karaliui, kuris iš visos širdies visiems atėjusiems pas jį troško visokeriopai duoti daugiau nei jie buvo verti (plg. Mt 22, 2 – 7). Didžiausias žmonių paklydimas – jų širdžių „suakmenėjimas“. Tas, kuris juos sukūrė, savuoju Krauju atpirko, ir, dovanodamas amžinąją laimę, kvietė pas save, o jie, užuot paprasčiausiai priėmę tą neįkainuojamą perlą – saulėtą Dieve amžinybę – ir atėję pas Tą, nuo kurio išskirtinos malonės priklauso kiekvieno asmens trapios širdies gyvybiškai svarbus plakimas krūtinėje ir galutinio likimo neatšaukiamas sprendimas, Jam „atsilygino“ Jį prikaldami prie kryžiaus, kuris, beje, anuomet buvo tik paniekos vertas medis.
Viešpats trokšta su kaupu žmonėms sugrąžinti Edeno sode prarastą jų kilnumą bei orumą, nori juos išaukštinti, todėl kviečia pas save. Nepriimti Dievo kvietimo eiti ten, kur Jis kviečia savo mylimą kūrinį – turėti savyje dalelę stabmeldiško užsispyrimo ir panašėti į neklaužadą vaiką, kuriam, pavyzdžiui, „feisbuke“ bendrauti su draugais, kai tuo tarpu jo mama kviečia atsitraukti nuo monitoriaus ekrano, prie kurio jis jau praleido kelias valandas, yra svarbiau už viską pasaulyje. Čia neklusnumas yra vergystė, trukdanti pamatyti geresnių dalykų, kurie individui parodytų kelią į Dievo duotos tapatybės susigrąžinimą; į laisvę, suteikiančią sielai patrauklaus šviežumo impulsą naujaip mąstyti, elgtis, kad, mirštant savo ego netikrumui, iki širdies gelmių galėtų įsiskverbti Jėzaus prisikėlimo iš numirusių gyvybe alsuojanti nemarumo nuojauta.
Karalius yra kantrus, jis nenusimena, nes žino, kad, jei pirmieji kviesti į jo pokylį atsisakė, kiti pakviestieji bus sukalbamesni… Jis liepė tarnams eiti į gyvenimo paribius ir kviesti blogus bei gerus žmones, kad vestuvių menė būtų pilna sėdinčiųjų už stalo (Mt 22, 10). Daugelis besiartinančių prie amžinybės slenksčio pradeda suvokti, kad tiktai apsivilkimas vestuviniu tikėjimo darbų drabužiu – bilietas, garantuojantis ne tik įžengimą Dievo Tėvo vaikų džiaugsmą, bet tai – užtikrinimas, kad verta gyvenant pasaulyje kaskart mokytis priimti tuos neišvengiamus gyvenimo išmėginimus, kurie paskui kiekvieną Dievo karalystės vestuvių drabužiu vilkintį gyventoją dar labiau priartins prie Avinėlio sosto. Juk kas laikiname gyvenime iš tiesų su Kristumi drauge džiaugėsi ir kentėjo, tas ir amžinybėje bus panašesnis į Jį patį.
Natūralu, kad daugelis panaudoja savo prigimtinius gebėjimus, sėkmingai mokydamiesi, užsiimdami įvairiais darbais ar siekdami karjeros darbe. Jie savaip prisideda prie bendrojo visuomenės gėrio kūrimo. Tačiau be Dievo Sūnaus tiesioginės pagalbos žmonės nors ir geba daryti gerus darbus, bet jų mintys gali būti perdėm egoistiškos, o širdys pripildytos puikybės. Net ir mažiausia nesėkmė kai kuriuos gali įvesti į degančios neapykantos priešininkui būseną… Jie laikiname pralaimėjime nemokės įžvelgti būsimos pergalės džiaugsmo, nes iš gyvenimo laukia laimėjimų tik čia ir dabar. Jiems dar nesuvokiami šie Biblijos žodžiai: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume” (2 Kor 12, 9).
Kiara Lubik (Chiara Lubich) rašė: „Yra „silpnumų”, kurių visi krikščionys gali patirti: nepasisekimas, kartojamos klaidos, meilės stoka, daugelis įvairių ribotumų ir visa, kas yra mūsų „senojo žmogaus” išraiška ir kas, žinant mūsų pačių nepajėgumą, verčia pasitikėti tik vienu Dievu. Žmonės, įsitikinę savęs pačių menkumu, yra išsituštinę ir atsipalaidavę nuo savęs. Tada Dievas juos gali pripildyti savo Gyvenimu. (…) Turime mylėti kiekvieną mus sutinkantį kentėjimą, kiekvieną mus ištinkantį skausmą. Kai pastebime savo silpnumą, pasiveskime Dievui, visiškai Juo pasitikėdami. Matydamas mūsų silpnybes ir menkumą, Jis pats veiks mumyse. O kai Jis veikia, būkime tikri, kad tie darbai bus vertingi. Jie bus nepranykstančio gėrio šaltinis, kurs yra reikalingas ir pavieniams asmenims, ir visai bendruomenei“.
Tikintieji, kuriems Dievo žodis yra kelrodis žibintas, paklūsta Mokytojo kvietimui melstis už tuos, kurių gyvenime trūksta antgamtinės malonės, nes jie supranta, kad ne žmonės keičia žmonių širdis, bet vienintelis Dievas, kuris kaip įnagiais pasinaudoja tais savo ištikimais tarnais, skleidžiančiais aplinkiniams Jo tikėjimo darbų šviesą… Krikščionys net ir nesėkmėse mato laiminančią Dievo ranką, nes tiki, kad viskas išeina į gera Jį mylintiems. Jų nepalaužia žmogiškos prigimties silpnybės, nes suklydę, kaip vaikai su malda širdyje bėga pas savo Tėvą, kuris niekada neapvilia Jo besišaukiančiųjų…
Kun. Vytenis Vaškelis