Motinų maldomis vaikai gimsta iš aukštybių „Paukšte baltasparne, ankstyvą rytą skelbianti, neužmiršk mūsų, likusių pavydo, kivirčų ir išdavysčių balose. (…) O ant kalno, kur girios ošia, kur vilties papartis augina žiedą, ne kiekvienas užlips, bet Tu giesmėmis vis šauk rytą ir vakarą, kad neatsiliktume, kad nepamestume kelio į Širdį“, – tokiomis eilėmis, skirtomis motinai, išliejo […]
Gyvenimas pranoksta mirtį Kai Paskutinės vakarienės metu Judas Iskarijotas, nebedvejodamas pasuko Kristaus išdavystės keliu ir, atverdamas širdį šėtonui, sudegino savojo išganymo vilties tiltą, jungiantį žmogaus ir Dievo širdžių krantus, prabilo tiesakalbis Jėzus, asmeniniu pavyzdžiu paliudydamas, kad nevalia kiaulėms mesti perlų, nes jų turinys gali būti šventvagiškai paniekintas (plg. Mt 7, 6). Akivaizdu, kad piktoji dvasia,
Žvejoti Jo tinklais Kad tvirtai stovėtų ant žemės ir galėtų širdies ilgesio siūlais austi juostą, jungiančią jį su antgamtybe, iš kurios atėjo ir į kurią sugrįžo Dievo Sūnus, žmogaus kūnui reikia juodos duonos, o sielai – Viešpaties tiesos žodžio. Natūralu, kad ir po Kristaus prisikėlimo Jo mokiniai vėl grįžo į įprastus užsiėmimus: veido prakaitu bei
Prisikėlusiojo pasirodymų akivaizdumas Ne užantspauduotas akmuo, aklinai uždengęs visą rūsio kapo angą, ne drobulė, siautusi Jėzaus kūną, kuri, jei tik būtų apdovanota atmintimi bei gebėjimu prabilti, paliudytų, būtent kaip Jis prisikėlė iš numirusių, ir net ne Dievo angelo žodžiai, tarti žydėms moterims, kad Jo gyvybė yra atgijusi (nes vien žodžiai, kol jie netapo faktišku įrodymu,
Prisikeliama mirštant sau Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas. Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės
Su Pranciškumi priešakyje Džiaugiamės ir dėkojame Dievui už popiežių Pranciškų, ir neužmirštame padėkoti milijonams tikinčiųjų, kurie savo nuoširdžiomis maldomis rėmė kandidatą į popiežius, ir dėl to plačiau ir giliau Dievo Dvasiai buvo leista įsismelkti į kardinolų rinkėjų vidų, ir jie, gavę didesnį suvokimo aiškumą, per trumpai vykusią konklavą išrinko tokį Pontifiką, kuris savo vidine šiluma
Kun. Vytenis Vaškelis. Su Pranciškumi priešakyje Skaityti daugiau »
Savavališkai išėjus laiku grįžti Pagrindinis žmogaus tikslas yra Dievas, nes Jame yra viskas, kas svarbiausia ir ko labiausiai reikia sielai. Atsižadėti Jo – pjauti tiesos šaką, ant kurios sėdime. Ieškoti ir atrasti Jį – perkalti savo nuodėmės pjūklą į tikėjimo skydą, kuriuo sutrupintume piktojo nuodingas strėles, ir, pakėlę galvas aukštyn, sakytume: „Aš tik dėl to
Anapusybė – čia ir Ten Visuomenės pliuralistiniame minčių skruzdėlyne knibžda įvairiausių nuomonių, požiūrių ir vertinimų, kurie išreiškia atskiro individo ir bendruomenės dvasinę būklę bei savastį. Kiekvienas žmogus yra panašus į kitą, bet jo mąstymo būdas bei pats gyvenimas – nepakartojamas. Šioje įvairovėje išryškėja Dievo kūrybos neišmatuojamos gelmės ir bekraštės meilės grožis žmogui. Net tada, kai
Kun. Vytenis Vaškelis. Anapusybė – čia ir Ten Skaityti daugiau »
Mylėdami Kristų augame Bažnyčioje Pažvelkime į Kristaus įsteigtą Bažnyčią, dėl kurios antgamtinės gerovės ir galutinės laimės Jis atidavė save kaip atnašą ir kvapią auką Viešpačiui (plg. Ef 5, 2). Bažnyčia (gr. ekklesia – sušauktieji) – pirmiausia mes visi, pakrikštytieji ir tikintys Dievą, esame jos nariai, o Kristus yra jos neregimoji Galva – visų Kūno narių
Kun. Vytenis Vaškelis. Mylėdami Kristų augame Bažnyčioje Skaityti daugiau »
Naujasis Benedikto XVI saulėtekis Daugybė žmonių pasaulyje buvo didžiai nustebinti, išgirdę visai nelauktą naujieną: didžiausios pasaulyje, daugiau nei milijardą tikinčiųjų turinčios Katalikų Bažnyčios galva – popiežius Benediktas XVI – viešai pareiškė, kad po ilgų svarstymų, būdamas visiškai laisvas, atsisako visų šv. Petro įpėdinio tarnystės pareigų. Šios žinios paskelbimas liudija ne tik drąsaus Šventojo Tėvo apsisprendimo
Kun. Vytenis Vaškelis. Naujasis Benedikto XVI saulėtekis Skaityti daugiau »
Tikroji sveikata – gyvenimo atrama Vasario 11-oji yra Pasaulinė ligonių minėjimo diena ir Lurdo Švč. Mergelės Marijos liturginė šventė. Ligoniai ir Viešpaties Motina – tai dvi neatskiriamos sąvokos, nes ne tik per Mariją į pasaulį atėjo Atpirkėjas, ir nuodėmingoji žmonija buvo išgelbėta, bet Jos vaidmuo mūsų išganyme yra niekuo nepakeičiamas – Ji nuolat už mus meldžiasi
Kun. Vytenis Vaškelis. Tikroji sveikata – gyvenimo atrama Skaityti daugiau »
Žiūrėjimo malonumą kontroliuojant Neseniai „Respublikos“ dienraštyje vysk. Genadijus Linas Vodopjanovas prasmingai ir įdomiai atsakinėjo į klausimus apie šiandienės televizijos reikšmę ir įtaką mūsų gyvenime. Ta proga norėčiau truputį plačiau pateikti krikščionišką požiūrį ne tik apie televiziją, bet ir apie internetą. Visi suprantame, kad šis gyvenimas per trumpas, kad jį švaistytume bergždžiai. Deja, žmogus iš prigimties
Kun. Vytenis Vaškelis. Žiūrėjimo malonumą kontroliuojant Skaityti daugiau »
Žmogaus širdis – Švč. Trejybės šventovė Būk pašlovintas didingasis Dieve, kuris prieš daugybę metų sukūrei Rojų ir pirmuosius jo gyventojus. Viešpatie, viską apžvelgęs, gėrėjaisi savo kūryba, nes Tavo kūrinijai niekas negali prilygti (Pr 1, 31). Vienintelis Viešpatie, Adomą ir Ievą buvai apdovanojęs išskirtine meilės malone: jie ir Tu tarp savęs laisvai bendravote kupinoje harmoningos meilės,
Tikrasis dėkingumas priešpriešose Jėzus, keliaudamas į Jeruzalę, prie vieno kaimo sutiko dešimt tais laikais nepagydoma raupsų liga sergančių vyrų (devynis žydus ir vieną samarietį). Išganytojas kaip visada spinduliavo meile visai kūrinijai ir todėl, išgirdęs kaip desperatiškai tie sunkūs ligoniai šaukėsi Jo pagalbos (Jį vadino net Mokytoju), negalėjo jų nepasigailėti. Jėzus jiems nesakė: „Stiprus jūsų tikėjimas,
Tikėjimo vaisiai – geriausi dalykai Gerai, kad šį sekmadienį iš Evangelijos puslapių prabylantis Kristus vėl mūsų mintis kelia aukštyn. Kilnios mintys išplečia žmogaus širdį, gaivina tikėjimą, teikia anapusybės tikroviškumo pajautą ir drąsina mus ryžtis ant savo kūno, pasak šv. Pranciškaus Asyžiečio, brolio asilo užmauti drausminančios malonės apynasrį, idant kūnas nedelsiant paklustų Dievo Dvasios apšviesto proto
Tėvo diena ir Devintinės Su kokiu žiburiu perdėm vartotojiškoje visuomenėje reikia ieškoti tėvo, kuris savo namiškiams yra ramybės užutekiu ir nepriekaištinga šeimos galva? Negęstantis žiburys yra Dievo žodis, ir kas juo pasišviečia tarsi žibintuvėliu savo gyvenimo taką, tas „nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Kad tėvai trokštų ieškoti šį jų laikinąjį gyvenimą
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2010 Skaityti daugiau »
Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis Šventasis Antanai Paduvieti, būtų nepaprastas įvykis, jei, Dievui leidus, mums XXI amžiaus laikiniems piligrimams, modernių technologijų kerais susižavėjusiems ir minintiems tavo gimimą Dangui, prisistatytum tardamas: „Aš esu šv. Pranciškaus Neturtėlio amžininkas, nes gimiau XII amžiuje, kai dar niekam nereikėjo sukti galvą, kaip efektyviau atnaujinti ativirusines programas. Kai buvau
Skelbti Kristų – nuo mažų dalykų Nors visų laikų Kristaus mokiniams patikėta pasiuntinybė ir atsakomybė skelbti bei liudyti Jį kitiems yra neabejotinai svarbi, tačiau dar svarbiau: kiekvienam Jo sekėjui apsivilkti Juo (Rom 13, 14), tai yra kiek įmanoma labiau leisti savyje ir per save veikti Šventajai Dvasiai, kuri yra tobuliausia žmonių širdžių Evangelizuotoja. Pasak kun.
Pralindęs pro adatos ausį Koks save gerbiantis žmogus be didelio reikalo paskubom ropšis į medį? Ogi tas, kuris trokšta atsiplėšti nuo žemiškų prisirišimų traukos, kad aukščiau pakilęs išvystų Tą, kuris kiekvienam Jo ieškančiam ir Jį priimančiam žmogui dykai duoda išlaisvinančio jungo malonę (Mt 11, 28 -30). Dar neteko matyti tikrai laimingo žmogaus, kuris Jėzaus jam
Mylime, nes esame pamilti Sugeriame Viešpaties Jėzaus žodžius, kurie kalba apie išsipildantį pažadą: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Visuose žmonėse, Jėzau, esi, bet ne visuose laisvai apsigyveni ir laisvai veiki. Užgriozdintos buitiniais rūpesčiais ir vien juslinių pasitenkinimų trokštančios žmonių širdys – tai savo tapatybės nemylinčios širdys, į kurias taip sunku prasiskverbti
„Mylėk Viešpatį visu protu!“ Neprilygstama Dievo dovana – protas. Juk jis mums leidžia suprasti, ką dabar skaitome, bet dėl jo savybių vieni iš mūsų (priklausomai nuo mūsų esamos individualios mąstymo ir apskritai dvasinės struktūros) galime skaitomą tekstą su išankstiniu skepsiu tiktai kritiškai įvertinti arba priešingai – priimti jį ir bent vieną kitą mintį sau prisitaikyti…
Marija – visų Motina Sužavėdama visus tvarinius, tu pagimdei Tą, kuris sukūrė tave!“, – skaitome Jono Pauliaus II enciklikoje „Redemptoris Mater“ (Išganytojo Motina). Kukli Nazareto Mergaitė ne iš vyro norų, bet iš Šventosios Dvasios meilės apstumo padovanojo pasauliui Atpirkėją, kad ne tik prieš Jį – neišmatuojamą meilės bedugnę – priklauptų kiekvienas kelis (Fil 2, 10),
Advento aušroje Advento pirmojo sekmadienio Evangelijos pradžia – Jėzaus palyginimas: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mt 24, 37). Kodėl Kristus savo antrąjį atėjimą sugretina su Lamecho sūnumi Nojumi, kuris gyveno Artimųjų Rytų II prieškristiniu laikotarpiu, tai yra apie 1056 metais po pasaulio sukūrimo? Po pirmųjų tėvų nuopolio, žmonių moralinis
Taisykime Viešpačiui kelią! Kalėdų laukimo laikotarpyje tarsi feniksas iš pelenų iškyla Jėzaus šauklys – Jonas Krikštytojas. Jo išskirtinį vaidmenį per atgailą paruošti izraelitus Dievo Sūnaus atėjimui aiškiai nurodė evangelistas Matas: „O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!“ (Mt 3, 3). Keliai keliams nelygu. Kuo
Laukiame Ateinančiojo Įsivaizduokim, kokios mintys mūsų galvoje suktųsi, jei mes drauge su šv. Jonu Krikštytoju būtume atsidūrę kalėjime? Nors ir žinotume, kad Dievui leidus esame neteisėtai įkalinti už tai, kad stengiamės būti ištikimi Kristui, bet turbūt imtume ir pagalvotume: „Ar ateis Jis mūsų aplankyti? Juk iš Jono mokinių girdėjome, kad Jis kažkur netoli už šio
Prieškalėdinis susimąstymas „Kristaus gimimas buvo toksai“ (Mt 1, 18). Žodis „toksai“ čia reiškia, kad Jėzaus gimimas buvo fenomenalus, kad Dievo Sūnaus pradėjimas nebuvo kilęs iš vienas kitą mylinčių vyro ir moters kūniškos aistros, bet priešingai – Švč. M. Marija tapo nėščia nuo Šventosios Dvasios išsiliejimo. Neturintis analogų įvykis primena svarbų dalyką: kiekvienas žmogus, kuris su
Kalėdų centre – Nazareto Šeima Dievo Sūnui tebus amžina garbė, kuris, iš meilės savo kūriniams, Kalėdų naktį įsikūnydamas perkeitė Visatą ir pakeitė visų žmonių istorijos likimą… Tačiau Jėzui vos spėjusiam pasigėrėti Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo meile bei džiaugsmu, priimti trijų Išminčių dovanas (bene gražiausia iš jų – Išminčių išmintingiausias poelgis – prieš mažąjį
Peržengiant Naujųjų metų slenkstį Kai atsiduriame įvairiausių darbų ir rūpesčių sūkuryje, atrodo, kad laikas dar greičiau bėga. Todėl stabtelėkime ir atverdami Naujųjų metų pirmą puslapį savęs paklauskime: „Ar aš, trokšdamas gyventi vien intensyviau, per tuos praeinančius metus savęs labiau neišeikvojau ir neišsibarsčiau?“ O gal galiu prisipažinti: „Šįmet labiau stengiausi suderinti maldą ir krikščionišką meditaciją su
Negęstanti Epifanijos šviesa Kartais giedrią naktį žvelgdami į švytinčias žvaigždes stebimės jų gausa ir pagarbiname Kūrėją už Jo neaprėpiamus visatos tolius. Jei didingo dangaus skliauto grožio mums, pavyzdžiui, neužstoja medžių šakos, tuomet, nors trumpai užvertę galvas bei susimąstę, stovime tyloje ir nenorime net krustelėti. Tačiau visai kitaip kadaise nutiko trims Rytų išminčiams (kunigiškos persų kastos
KRISTAUS APSIREIŠKIMAS (TRYS KARALIAI) A 2011 Skaityti daugiau »
Kristaus Krikštas – Dievo Dvasios išsiliejimas Kristaus apsireiškimas prie Jordano upės – tai Jo pasiuntinybės tarnauti ir Gerosios Žinios skelbimo pradžia, idant pirmiausia išrinktos tautos žmonės suprastų, jog Jis yra Mesijas – nekalčiausias Dievo Avinėlis, kurio svarbiausia misija, susitapatinant su nuodėminga žmonija, ją pakrikštyti ant kryžiaus mirties krikštu (Lk 12, 50) ir savo prisikėlimo iš
Jis naikina nuodėmes ir krikštija Dvasia Šio sekmadienio Evangelija siejasi su neseniai švęsta Kristaus Krikšto švente. Kai paskutinį Kalėdų sekmadienį ant pakrikštyto Jėzaus nužengė Šventoji Dvasia ir Jis jau pasirengė perkeisti pasaulį, taip dabar šv. Jonas Krikštytojas Jį pristato kaip Dievo Avinėlį, kuris atliks tai, ko niekas iš žmonių giminės nepajėgus padaryti – sunaikins pasaulio
Atsiversti – visa būtimi atsigręžti į Dievą Kai Jėzus, pakrikštytas Jordano vilnyse ir atmetęs visus velnio gundymus dykumoje, sugrįžo į Galilėją, pirmieji Jo žodžiai buvo šie: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17). Jei būtų norėjęs, tuo metu Jis galėjo dar šitaip ar panašiai prabilti: „Trisdešimt metų laukiau šios dienos! Dabar Dvasios patepimo
Kalno pamokslas „Esate palaiminti, palaiminti…“, – tokie Viešpaties Jėzaus žodžiai kaip amžinojo gyvenimo šaltinis liejosi (nuo kalno viršūnės žemyn) į Dievo išsiilgusiųjų ir šiaip smalsių žydų širdis. Kiek jos atsivėrė, tiek ir to gyvojo vandens atsigėrė… Kristaus aštuoni palaiminimai visada buvo ir bus kiekvieno krikščionio panašėjimo į Dievo Sūnų siauri takai, kuriais jiems lemta žengti
Jo malonių šviesolaidžiai Mums Viešpats Jėzus nedavė kito pasirinkimo, išskyrus šį: būti Jo šviesos laidininkais aplinkiniams (Mt 5, 13 – 16). Kristus nemokė: „Jūs būkite (ar būsite) žemės druska ir pasaulio šviesa, bet Jis sakė: ”Jūs jau esate druska ir šviesa…“. Krikščionys čia ir dabar yra pašaukti būti dvasiniu raugu, kuris kyla ir plečiasi… Galbūt
Meilės radikalumas Anuomet Jėzus, prilyginęs save su nužengusiai iš dangaus duonai, papiktino kai kuriuos savo mokinius ir jie murmėjo: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis (Jn 6, 60) ir juos vykdyti!“ Ir šiais kompiuterių laikais, kai gyvename laicistinėje visuomenėje, kurioje siekiama išstumti Dievą į žmonių gyvenimo paribį, išgirdę šio sekmadienio Evangeliją, raginančią mylėti priešus
Šifruokime Jo Karalystės kodą Kas gi yra Dievo Karalystė ir Jo teisumas, kurių ieškojimas yra aukščiausias kiekvieno krikščionio prioritetas (Mt 6, 33)? Kad atrastume šiuos dalykus, Jėzus mus moko per daug nesirūpinti savo gyvybe, valgiu, drabužiu ir ateinančios dienos reikalais. Jei, pasak vieno teologo, „pasaulio rūpesčių trejybė“ – ką valgysime, ką gersime, kuo vilkėsime –
Dievo meilėje nėra šešėlių Gilindamiesi į daugeliui žinomą Jėzaus gundymo pasakojimą patiriame nuostabą. Tas, kuris vienu kvėptelėjimu galėjo visiems laikams nuo Žemės paviršiaus nupūsti savo maištinguosius priešininkus demonus, – tai bent netikėtumas – bendrauja su piktąja dvasia (iš pirmo žvilgsnio) tarsi su sau lygiu asmeniu. Dar daugiau. Jis leidžiasi jos nešamas, pastatomas ant Jeruzalės šventyklos
Jo atsimainymas – tai mūsų atsinaujinimas „Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti […], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia, kiti juo labiau jos nesuprato. Šiame kontekste įvyksta paslaptingas
Pašaukti garbinti Sekmadienio Evangelija liudija, kad Viešpats Jėzus keliaudamas į Galilėją užsuko į Samarijos miestą Sicharą (Jn 4, 5). Po kelionės Jėzus buvo nuvargęs, tačiau Jame plakė nenuilstama Širdis, kuri paskatino Jį sulaužyti klaidingą stereotipą – išankstinį žydų nusistatymą nebendrauti su samariečiais, kuriuos jie laikė nešvariais, tai yra nevertais apeiginio bendravimo. Todėl prisėdęs prie šulinio
Praregėjęs neregys Negalėjai Jėzau, praeiti pro šalį ir nepažvelgti į elgetą, kurio akys niekada nematė ne tik savo gimdytojos veido, bet negalėjo išvysti ir Tavęs – savo Kūrėjo bei Atpirkėjo. Šis aklasis yra žmonių giminės simbolis, nes visi mes gimstame dvasiškai akli ir kūdikystėje esame sielos neregiai. Bet ir vėliau ne visi norime praregėti. Kiek
Lozoriau, išeik! Lozorius – kaip sergantis pasaulis, kurį Jėzus atėjo ne išgydyti, bet prikelti naujam gyvenimui. Reikėjo, kad po keturių dienų iš tvaiką skleidžiančio mirusio Lozoriaus kūno pradėtų sklisti perkeičiančios malonės kvapas, bylojantis, kad žemėje atsiveria dangiškosios karalystės durys. Juk tik Dievas biologinės mirties pažeistus ir pūvančius kūno organus padaro gyvybingus bei sveikus. Tik Jis
„Osana“ ir mirtis – Jėzaus lemtis Verbų sekmadienį Bažnyčia taip sumaniai sujungia Kristaus išaukštinimą ir Jo kančią ant kryžiaus, kad jie tampa iki tolimiausių Visatos ribų vilnijančiu šauksmu: „Visų laikų Žemės gyventojai, neužmirškite, kad jūs savo nuodėmėmis ant kryžiaus pasmerkėte Tą, kuris vienintelis ateina Viešpaties vardu!“ (Mt 21, 9). Dievo žodis neklaidingai moko, kad visi
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS A 2011 Skaityti daugiau »
Jis mirė ir prisikėlė dėl mūsų Nelengva šiuolaikiniam žmogui tikėti Velykų išsipildymu. Per Kalėdas bažnyčiose matome gimusio Kūdikėlio dailią medinę figūrą, kuri aiškiai išreiškia Jėzaus įsikūnijimo faktą. Besišypsantis dieviškas Vaikelis daugeliui priimtinesnis nei prisikeliančio iš kapo Kristaus atvaizdas, nes kūdikius, primenančius naujagimį Jėzų, mes dar išvystame gatvėse ar parkų skveruose, o Prisikėlusįjį galime pamatyti tiktai
Neužmirštamam Popiežiui – altoriaus garbė Motinos diena, Dievo Gailestingumo šventė ir popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacija. Štai tokia šiemet spalvinga Atvelykio sekmadienio švenčių puokštė ir neišardoma jų kompozicinė jungtis! Vos devynerių metų sulaukęs Karolis Vojtyla neteko mamos Emilijos, kuri savo vaikams (ir vyresniajam sūnui Edmundui) nuo pat kūdikystės skiepijo meilę Jėzui ir Marijai. Todėl nenuostabu,
II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (Dievo Gailestingumo šventė) A 2011 Skaityti daugiau »
Piligrimo kelionė Kaip jūros bangos užlieja smėlio smiltis ir grįžta atgal, taip ir panašiai esti ir su krikščioniškomis šventėmis: jos ateina, pasiekia aukščiausią liturginį tašką – per pamaldas išsiilgusiųjų širdis pripildo gyvojo vandens ir… pradeda atslūgti. Prisikėlusiojo šlovinimas per Eucharistijos šventimą bažnyčioje juk negali trukti ištisą dieną. Yra laikas Jį šlovinti šventovėje ir yra laikas
Tavo pažįstamas balsas Gerojo Ganytojo sekmadienio Evangelija jau pirmuoju sakiniu įplieskia vidinės įtampos ugnį, nes Jėzus diagnozuoja žmogaus vidinio sugedimo vėžį. Dėl aiškumo Jo metaforą truputį išplėskime: „Jei kas bijodamas sargo į avių gardą neina pro vartus, bet į mūrinį aptvarą be stogo įkopia slapčia per žemą jo sieną, tas yra vagis ir plėšikas“ (plg.
Jo grožio suvilioti Jėzus yra švyturys ir tik paskui – kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis pirmiausia mus kaip nakties plaštakę pritraukia savo akinančia šviesa prie savęs. Nors iš pradžių tikėjimo pažinimo kelyje mes esame kūdikiai, bet pamažu Jo mumyse besiplečianti malonė atveda mus į savaip paradoksalią išmintį: Tėvo namuose išties daug buveinių, tačiau garbingiausios yra
Mes – ne pasaulio vaikai Prieš dvejus metus Holivudo žvaigždė Raselas Krou (Russell Crowe) viename interviu yra kalbėjęs apie šiuolaikinės kartos pripratinimą prie lėkštumo ir apie cinizmo nuodų plitimą visuomenėje. Cinizmui būdingas atviras moralinių normų ignoravimas ar net tyčiojimasis iš žmonių, besilaikančių dorovinių principų. Tai matome kasdieninėje žiniasklaidoje, kuri pirmiausia dėl asmeninių vertelgiškų motyvų vaikosi
Jis įžengė ir mes žengsime „Trys Knygoje neaprašyti mūsų Brolio Jėzaus stebuklai: pirmas, kad Jis buvo žmogus kaip tu ir aš; antras, kad turėjo humoro jausmą; ir trečias, kad Jis ir nugalėtas žinojo esąs nugalėtojas“, – tai poeto Kahlilo Gibrano žodžiai, kurie gali būti priskirti Šeštinių šventės nemonotoniškam įprasminimui. Savo visų darbų plunksna anapusybės Gyvenimo
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) A 2011 Skaityti daugiau »
Jos perkeičiančioji malonė Švč. M. Marija ir Jėzaus mokiniai Šventosios Dvasios troško, Jos laukė ir Ji išsiliejo ant jų tarsi Viktorijos krioklio vandenys. Jų ūžesys pasiekė ir net tų Jeruzalės miestelėnų ausis, kurių širdys buvo aptukusios ir apkurtusios. Kai kurie iš jų, matydami apaštalus, įvairiomis kalbomis skelbiančius Dievo darbus, užuot pripažinę Jo visagališkumą kreivomis lūpomis
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) A 2011 Skaityti daugiau »
Nepaprastas gimimas Iz 49, 1 – 6; Apd 13, 22 – 26; Lk 1 57 – 66. 80. Kiekvieno sūnaus gimimas Izraelyje buvo svarbus įvykis siejamas su ypatingu Dievo palaiminimu. Betarpiškas Dievo įsikišimas pasireiškė Jono Krikštytojo gimimo atveju, nes šis atėjo į pasaulį tada, kai jo gimdytojai buvo jau senyvo amžiaus. Tame gimime iš pat
Keturgubas meilės santykis Tapytojas Pinturicchis (1454 – 1513) paveiksle „Šv. Augustinas, jūros pakrantėje mąstantis apie Švč. Trejybės slėpinį“ vaizduoja vyskupą, kuris stovėdamas jūros įlankos pakrantėje iškėlęs rankas klausiamai žvelgia į tuštumą. Šalia Augustino pavaizduotas berniukas, kuris kriaukle semia jūros vandenį ir pila į iškastą duobutę. Galbūt mažylis neketino visą jūrą perpilti į tą duobelę, bet
Eikime – tik be ramentų! Ką Tu, Viešpatie, paslėpei nuo tų, kurie pernelyg pasitiki tik savimi, ir jiems bet kuri kita žmonių nuomonė – nė motais? Tu nuo besididžiuojančių savimi paslėpei nuolankumo ir klusnumo dovanas, nes jei primygtinai būtum jas davęs, tai jie savo kreivomis kojomis jas kaip kiaulės būtų sutrypę… (Mt 7, 6). Tačiau
Lobio atradimas Daugeliui dangaus karalystė yra kaip paslėptas lobis, migla uždengtas dalykas, nes jos kaip rytmetį kylančios saulės plikomis akimis neišvysi, rankomis neužčiuopsi ir jos kvapo neužuosi. Dieviškos karalystės mįslę įminti mums padeda nežemiškas „pojūtis“ – tikėjimo malonė, nes tik ji gali mums drąsiai priminti dažnai užmirštamą Jėzaus tiesą: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 5,
Valtis, blaškoma bangų 2011 08 07 Sekmadienio Evangelija. Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų,
Iš upelio tapusi jūra Išskyrus Dievą, neturintį jokio nepastovumo, viskas pasaulyje kinta. Nors per įsikūnijimo nuolankumą Dievo Sūnus virto tarsi nykštuku ir Jam reikėjo kaip mums ir dėl mūsų augti „išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52), tačiau Jo žemiškojo gyvenimo kilnumo netemdė nė mažiausias nuodėmės šešėlis. Per savo kančią, mirtį ir prisikėlimą Kristus tapo
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) A 2011 Skaityti daugiau »
Kas Aš esu tau? Kai vaikai jaučia, kad iš juos mylinčių tėvų sklinda neapsimestino pamaldumo, dėmesingos kantrybės ir nuoširdaus rūpestingumo spinduliai, tada jiems tėvai – gailestingo gerumo ąžuolai, kurių paunksnėje saugu ir ramu. Dar labiau mums visiems turėtų būti gera, kai esame šalia Kristaus ir Jame. Tada mums nekyla klausimai, kas yra Jėzus ir kuo
Jis dėl mūsų daug iškentėjo Kai Jėzus savo mokinių klausė, kuo Jį laiko žmonės, tada apaštalas Petras stebėtinai taikliai ir trumpai apibūdino savo Mokytojo nepakartojamą pasiuntinybę ir Jo visa pranokstantį kilmingumą (Mt 16, 16). Tačiau kai netrukus Viešpats užsiminė apie savo neišvengiamą kančią, tuomet dingo Petro imlumas atsiliepti dieviškos malonės švelniam dvelksmui, kuris jį būtų
Mylėti – melstis ir įspėti „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jei jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“ (Mt 18, 15), – taip moko Kristus, ir Jo žodžiai niekuo kitu nepakeičiami. Dabartinės kalbos žodyne vienareikšmiškai aiškinama, kad žodis „barti“ reiškia kitą žmogų koneveikti ar jam priekaištauti. Neradau šiam minėtam
Daugiau nei septyniasdešimt septynis kartus „Apmaudas ir pyktis – šie taip pat yra bjaurūs dalykai, tik nusidėjėlis laiko juos apsiglėbęs“ (Sir 27, 30). Instinktyviai ir malonės veikiami šalinamės bet kokio akivaizdaus blogio, kuris galėtų ne tik sudergti mūsų sielos šventovę, bet ją ir išniekinti. Kategoriškai atmetame visus fizinio smurto veiksmus. Bet kodėl neretai toleruojame psichologinį
Pirmiesiems – pirmosios vietos Kas turi didesnę vertę: ar sūriu prakaitu iškovotas Europos krepšinio aukso medalis, ar už viso gyvenimo triūsą Viešpatyje laimėtas nevystantis vainikas? Džiaugiuosi Lietuvos krepšininkų pergalėmis šiame tarptautiniame krepšinio čempionate. Beje, jame lietuvaičiai jau nelaimės medalių, tačiau manau, kad tebegalioja kylančios krepšinio žvaigždės – Jono Valančiūno viešai duoto pažado – per pėsčiųjų
Sūnų priešprieša Visais laikais netrūksta sūnų ir dukrų, kurie savo tėvams, kurie, kai juos kviečia padirbėti, be užuolankų drebia: „Nenoriu“ (Mt 21, 29). Jokiu būdu neskubėkime ant savo neklusnių vaikų pykti ir moralizuoti. Kai akis į akį susiduriame su papiktinančiu priešiškumu, tai – pirmiausia mums išbandymas. Jei mes suskubsime pagalvoti: „Kaip mano vietoje pasielgtų Jėzus?“
Jėzus ir šv. Teresėlė Jėzus, iš anksto žinodamas, koks žemiškasis likimas Jo laukia, pradėjo kalbėti apie šeimininką, kuris įveisė vynuogyną ir išnuomojo vynininkams (Mt 21, 33). Atėjus derliaus nuėmimo metui, jis siuntė pas juos tarnus, o vėliau net savo sūnų, kad būtų atiduota teisėtai šeimininkui priklausanti vaisių dalis. Žinome, kad šis vynuogynas simbolizuoja Izraelio tautą,
Nors esame užsiėmę, bet girdime Tave Didžiausias Tavo, Viešpatie Jėzau, dėmesys buvo saviesiems – izraelitams, – nes pas juos pirmiausia atėjai. Toks buvo Dievo planas: per išrinktąją žydų tautą išganymo šviesa vėliau turėjo nušvisti ir visoms pagonių tautoms. Nors į Dangaus Karalystės pokylį, Tu, Išganytojau, palyginimu apie karalaičio vestuves (Mt 22, 1 – 14) kvietei
Dievui duokime pirmiau ir daugiau Kiek dar ilgai mūsų Viešpačiui teks kęsti rafinuotą žmonių veidmainystę? Iš neapykantos ir pavydo kyla velniškas suktumas: fariziejai su erodininkais susimoko Jėzų pagauti kalbant „netiesą“ ir gauti pretekstą susidorojimui. Tačiau vargas žmogui, kuris išdrįsta spęsti pinkles Dievo Sūnui, nes jei jis sukyla prieš tiesą ir Dievą, tada jis pats sau
Neišsemiamybė Kas gi ji? Be abejo, meilė. Vienų žmonių suvulgarinta iki kraštutinumų, o kitų -iškelta iki pat dangaus. Tačiau esminė tiesa yra viena: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Taigi tikroji meilė kyla iš Dievo ir grįžta pas Jį,
Tyrumas ir veidmainystė 2011 10 30 Sekmadienio Evangelija. Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys
Pasimatymo valanda 2011 11 06 Sekmadienio Evangelija. Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palydinimą: „Su Dangaus Karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė
Talentas šviesoje ir tamsoje 2011 11 13 Sekmadienio Evangelija. Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir
Teisingumo atkūrimas 2011 11 20 Sekmadienio Evangelija. Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2011 Skaityti daugiau »
Visa persmelkiantis tiesos bylojimas Kiekvienas dieviškos kilmės žodis turi kūrybinę, perkeičiančią ir ugdančią prasmę. Visagalis Dievas galėjo nebyliu būdu, tai yra vien tik Širdies troškimu bei mintimis iš nebūties sukurti pirmąją būtį: dangų ir žemę (Per 1, 1). Tačiau dažniausiai savo svarbiuosius kūrybos sandus Jis palydėdavo tokiais daiktavardžiais ir veiksmažodžiais, kuriuose slypėjo visuotinės ir dinamiškos
Dėkingumas – daugiau nei tikėjomės Kaip dieviškas dorybes – tikėjimą ir viltį – pranoksta meilė (1 Kor 13, 13), taip Viešpaties garbinimas ir Jam dėkojimas yra kur kas vertingesni dalykai nei prašymo maldos. Šio sekmadienio antrajame skaitinyje apaštalas Paulius tikinčiuosius kviečia visa dėkingai daryti didesnei Dievo garbei (1 Kor 10, 31). Dėkojimo viršūnė yra Eucharistijos
Be maldos nėra gyvenimo pilnumos Biblija – ne spalvingų ir intriguojančių istorinių pasakojimų rinkinys, žadinantis skaitytojų vienadienį smalsumo pojūtį, kuris veja šalin retsykiais juos įkyriai apninkantį įvairių rūpesčių nuobodulį, bet ji – iš Dievo vidaus, perpildytos meile, ištryškęs gyvojo apreiškimo tiesų šaltinis, kuris iš nebūties pašaukia būtį ir kiekvieną ieškantį gyvenimo tikslo žmogų iš nesupratimo
Kristuje yra tikrosios vienybės ašis 2012 metų antroje sausio mėnesio pusėje vykstančių ekumeninių (ekumene, gr. apgyventa žemė) pamaldų už krikščionių vienybę įžangoje vadovas perskaito prasmingus žodžius: „Pergalė reikalauja didžio darbo ir pastangų. Jei meldžiame ir siekiame visiškos regimos Bažnyčios vienybės, mes – ir tradicijos, kurioms mes priklausome, – būsime pakeisti ir supanašėsime su Kristumi. Mes,
Kur gyvena Gyvenimo Šaltinis? Žmogus, kuris eina ar bėga, bet sustoja ir patikslina savo gyvenimo kryptį, aplenks tą, kuris chaotiškai skuba, stokodamas esminių egzistencijos orientyrų. Panašiai elgėsi šv. Jonas Krikštytojas ir jo mokiniai, kurie, išvydę ateinantį Jėzų, stovėjo ir įdėmiai į Jį žiūrėjo. Kai Jonas Krikštytojas, įkvėptas Šventosios Dvasios, tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1,
Perkeičianti Epifanijos šviesa Kas kadaise galėjo pagalvoti, kad Betliejuje gimęs kūdikis (beje, išore niekuo neišsiskiriantis iš kitų daugybės naujagimių) yra šlovingiausias Dievas Sūnus, kurio apsireiškimo šviesos spindėjimo nepajėgi sustabdyti jokia pasaulio tamsa. Nepaisant daugelio susvetimėjimo (Jn 1, 11), Jėzus nenuilstamai į savo Širdies ramybės užutekį kviečia visus geros valios žmones, ir Jo artumoje blėsta net
VIEŠPATIES APSIREIŠKIMAS (TRYS KARALIAI) B 2012 Skaityti daugiau »
Seno laiko naujas virsmas Viena didžiausių dieviškos meilės paslapčių – tai Jėzaus gimimas tvarte. Jo buvimas ėdžiose simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią. Nuo Kristaus gimimo ne tik skaičiuojami mūsų eros metai, bet ir matuojami kiekvieno žmogaus nuolankumo žingsniai, vedantys į Ateitį… Puikybės veidmainiška kaukė suplėšoma ir išmetama į šiukšliadėžę, o Viešpaties nusižeminimas tampa mūsų išaukštinimo kertine
ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA B 2012 Skaityti daugiau »
Kalėdų dovana Vienas gražiausių palaimintojo Jurgio Matulaičio knygos „Užrašai“ posakių yra šis: „Palaimintas žmogus, kuris išmoksta, kiek atitrūkdamas nuo darbų ir rūpesčių, prie Dievo kilti ir Dievuje ilsėtis“. Manau, kad šie jo žodžiai galėtų tapti mūsų vidinio gyvenimo nuolatinio atnaujinimo tikslu ir šūkiu (ne tik 2012 – aisiais – pal. Jurgio Matulaičio minėjimo metais). Juk
Susitapatinimo stebuklas „Tai, kad Dievas tampa žmogumi, yra milžiniškas įvykis. Ne persirengia žmogumi, ne kurį laiką vaidina tam tikrą vaidmenį istorijoje, o iš tikrųjų yra žmogus ir galiausiai išskėtęs rankas ant kryžiaus tampa atvira erdve, į kurią galima įžengti“, – rašė popiežius Benediktas XVI. Prie šių žodžių galima pridurti, kad Dievo Sūnaus įsikūnijimas ne tik
IV advento sekmadienis (Apreiškimas Marijai) B 2011 Skaityti daugiau »
Liudyti šviesą 2011 12 11 Sekmadienio Evangelija. Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis
Kai antgamtiškumas tampa tikroviškesnis Nors anuomet Jonas Krikštytojas buvo pašauktas liudyti Kristaus šviesą (Jn 1, 8), ir per jo asmenį plačia juosta sklido dieviška tiesa, bet jis pats palyginti su Viešpačiu buvo vos įžiūrimas žiburėlis. Tokia yra visų mūsų pašaukimo ir išaukštinimo lemtis: ne save kitiems dalinti, bet per save – Jėzų. Kai išties stengiamės
ŠVČ. M. MARIJOS NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS B 2011 Skaityti daugiau »
Aukštasis pilotažas Viskas, kas esmingiausia, prasideda nuo pradžios. Be pradžios nėra tąsos ir negali būti pabaigos. Yra tik vienintelis Aukščiausiasis, kuris iš neapsakomo gerumo kuria būtį ir tiesia savuosius egzistencijos kelius (Pr 1, 1). Jis, tardamas A – „tebūnie“, iš anksto žino ir kantriai laukia, kada mes savo gyvenimu ištarsime Z – „taip“. Jis iš
Advento pradžia Kasmet artėjant didžiosioms religinėms šventėms, pravartu klausti: koks dabar yra mano santykis su Tuo, kuris nepabūgo įsikūnyti, tai yra prisiėmė tarno išvaizdą ir dėl mūsų nusižemino iki pat mirties ant kryžiaus? Jei apmąstydamas Jėzaus tapimą bejėgiu mažutėliu vis labiau suvokiu, kad Jo atėjimas pas mus – tai Švenčiausios Trejybės didžiausio žmogui palankumo liudijimas,
Laikas atsinaujinti Prasidėjusi kasmetinė Gavėnia kai kuriuos tikinčiuosius nejučia skatina susimąstyti: „Ir vėl atėjo toks bažnytinis metų laikotarpis, kai turėsime labiau vengti triukšmingų pramogų, rečiau kilnosime taurelę, mažiau laiko skirsime televizijos šou laidų žiūrėjimui, labiau budėsime, kad nepamestume galvos – neeikvotume brangaus laiko naršydami po interneto virtualius labirintus, pasninkausime… Atsiliepsime ir į Bažnyčios kvietimą dažniau
Eutanazijoje nėra tiesos viltingai ateičiai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventė tikintiesiems yra pirmiausia Dievui dėkojimo diena, nes Jis, pasinaudodamas mūsų šalies aukščiausios valdžios sprendimu, 1990 metais kovo 11 – ąją mums grąžino Tautos laisvę bei nepriklausomybę, dėl kurių mūsų drąsieji tėvynainiai tragiškais pokario metais guldė galvas… Todėl turime branginti, saugoti ir puoselėti šias minėtas vertybes, nes
Vaikų lyčių tapatybė yra sakrališka Su gąsdinančia antrašte „Darželinukų tvirkinimas prasidės rudenį“ neseniai dienraštis "Respublika" išspausdino straipsnį apie kai kuriuose Lietuvos vaikų darželiuose jau nuo rugsėjo pradedamą vykdyti projektą, kuriuo bus siekiama vaikeliams įkalti mintį, kad berniukai niekuo nesiskiria nuo mergaičių, o mergaitės – nuo berniukų, ir kad žmogaus lytis – tai ne jo prigimties
Užburiantis atsimainymas Reginys, kurio jie dar nebuvo matę ir palaimos euforija, kurios dar nebuvo išgyvenę, juos tarsi pakėlė nuo aukšto kalno ir nuskraidino į dangiškąsias viršukalnes. „Sustok žavinga laiko akimirka, nes mes trokštame tą nenusakomą žodžiais džiaugsmo būseną sulaikyti ir „įsprausti“ į palapinės vidų“, – taip manė apaštalas Petras ir atvirai išsakė su juo drauge
Kristus – mano mobilaus telefono centre Sėdžiu prie stalo, perskaitau šio sekmadienio Evangelijos ištrauką, pažvelgiu į daiktus ir mąstau: „Štai turiu knygas, kompiuterį, kūną, sielą… ir… amžinąjį gyvenimą. Tai labai skirtingi dalykai, bet juos priimu kaip Dievo meilės dovanas, tarp kurių yra nematoma, bet labai aiški gija. Nejučiomis pradedu dėkoti jų Davėjui. Po maldos ateina
Pašlovinimas ant kryžiaus Kai šio sekmadienio Evangelija prabyla Jėzaus žodžiais: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“ (Jn 12, 23), mes tikėjimo šviesoje išvystame paskutinį Adomą – Kristų (1 Kor 15, 45), kuris savo Tėvo valios pašlovinimu ant kryžiaus įveikė pirmojo Adomo neklusnumo nuodėmės vaisių – mirtį, kad nuo šiol, žvelgdami į kiekvieną žemės keleivį,
Mirties ir nuodėmės nenugalėtas Verbų sekmadienį girdime, kaip entuziastingai žydų lūpomis liaupsinamas Viešpaties vardas. Bet netrukus jų liežuviai „nusidažo“ neapykantos spalva, ir jie lieja beprotiškų kaltinamų ir pasmerkimo tulžį Dievo Avinėliui, į kurio krištolinę Širdį nepajėgus įsiskverbti joks žmonių išgalvotas nusikaltimas. Kai pasigendama minimalaus ir pastovaus tikėjimo brandumo, tada įmanoma per Velykų iškilmes su minia
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS B 2012 Skaityti daugiau »
Velykų uždangą atidengiant Kai į savo vidų įsileidžiame esminių dalykų veikimą, tada mažesnės reikšmės reikalai, įvykiai ir daiktai atsiduria žemesnėse prioritetų pozicijose. Jei prisikėlusiam iš numirusių Kristui sakome: „Viešpatie, atleisk, bet nerandu žodžių, kad galėčiau Tau tinkamai padėkoti už įvykdytą atpirkimo žygdarbį“, tuomet velykinių margučių dažymas, žaismingas daužymas, valgymas ir apskritai namiškių klegesys, sklindantis nuo
Išskirtinis Atvelykio gailestingumas „Nebus išteisinta jokia siela, kol pasitikėdama nesigręš į mano gailestingumą, ir todėl pirmasis sekmadienis po Velykų turi būti Gailestingumo šventė, o kunigai turi kalbėti apie šį didžiulį ir neišsemiamą mano gailestingumą“, – tokią svarbią žinią Viešpats Jėzus antgamtiniu būdu 1935 metais per šv. Faustiną Kowalską paskelbė tikintiesiems. Todėl jei kartais atsitiktų, jog
II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (Dievo Gailestingumo šventė) B 2012 Skaityti daugiau »
Įsišaknyti nedūžtančioje Prisikėlimo viltyje Jei tik vieną minutę įsivaizduotume, jog Jėzus po mirties nebūtų trečią dieną prisikėlęs, Jo negyvą kūną žydų moterys būtų atradusios kape gulintį ir įvyniotą į drobules, tuomet nebūtų ką veikti pasirodžiusiems angelams, nes jų neaiškų šnabždesį būtų nustelbusi gausi ir triukšminga perdėm savimi besididžiuojanti bedievių eisena, kurios priešakyje ant milžiniškos vėliavos
Gerojo Ganytojo avys be ragų Gyvename moderniausių informacijos technologijų priemonių klestėjimo laikais, kai bet koks įvykis, ypač susijęs su kriminaliniais bei skandalingais dalykais, yra žiniasklaidos bematant paviešinamas ir, kaip pripūstas balionas, iškeliamas į sensacijų debesis. Gerai, kai sužinoję apie įvykusią kokią nors nelaimę bent savo mintyse nukentėjusiems galime pasiųsti solidarumo palaiminimą… Bet labai blogai, kad
Tiesai – žalia šviesa, o destrukcijai – raudona Globalinė ir agresyvi pramogų industrija kaip aštuonkojis savo hipnotizuojančio melo čiuptuvais apraizgo ypač patiklių jaunų žmonių mąstymą, įsiskverbia į jų širdis ir užvaldo. Tada civilizacijos pažanga įgyja groteskiškų savybių, liudijančių, jog didelės visuomenės dalies dvasia serga destruktyviomis vėžio ligomis, nes, pasak amerikiečių rašytojo V. Goro, „šiuolaikinė diktatūra
Teisti ar pasigailėti? Dievo žodis mus įspėja: „Neteiskite ir nebūsite teisiami“ (Lk 6, 37). Išties kiek dažnai, jei ne žodžiais, tai mintimis kritiškai ar net smerkdami vertiname klaidingai besielgiančius. Kartais net atrodo, kad tai – natūrali mūsų teisė. Tačiau nevalia užmiršti, kad tikrasis Teisėjas yra vienintelis Dievas, nes Jis kiekvienam teisingiausiai atmokės tiek, kiek kas
Kelias į patologinę priklausomybę ir į niekur Neretai gyvenimo aktualijos sufleruoja temą rašyti. Gyvenimas – kaip atversta knyga, kurioje surašytos žmonių dorybės ir jų kvailystės. Prie pastarųjų priskirčiau azartinius lošimus iš pinigų. Nors jau nuo Antikos laikų žaidžiami azartiniai lošimai, bet taip pat nuo seniausių laikų pripažįstama, kad dažnai jie virsta asmeniui pražūtinga patologine priklausomybe.
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) B 2012 Skaityti daugiau »
Sekminių ugnimi žėruojanti Dvasia Mes, praktikuojantys tikintieji, švenčiantys Sekminių šventę, savuoju tikėjimu, atsidavimu ir pasišventimu Dievui turėtume visa galva pranokti Kristaus mokinius, ant kurių dar nebuvo išsiliejusi Šventoji Dvasia. Nors jie nuolatos bendravo su Jėzumi ir girdėjo bei matė Jo daromus stebuklus, tačiau kol ant jų nenužengė Šventoji Dvasia bei Jos galybė (Apd 1, 8),
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) B 2012 Skaityti daugiau »
Tarnaujantis vyras ir tėvas Pagal Dievo kūrybos planą tėvas ir motina vaikų ugdyme užima tokią svarbią vietą, kad niekas ir niekada negali pakeisti jų išmintingos meilės vaikams, nes jos kamienu iš Šventojo Rašto šaknų sruvena visapusiško gyvenimo syvai. Jei kuris iš sutuoktinių stokoja artimesnio santykio su Dievu arba jo išvis neturi, tada jo tapatybė sužeista
Nepalaužiamos Kristaus tiesos eisenoje Jėzus yra Dievas, sotinantis mus pirmiausia savuoju nemirtingumo galybę laiduojančiu žodžiu. Kaip kadaise Visagalis Viešpats paprastiems žodžiams: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1, 3) įkvėpė gyvybę, ir šviesa išsklaidė tamsos sutemas, taip Švč. M. Marijos ištartas „Fiat“ tapo naujo žmonijos gyvenimo aušra, nes viešpačių Viešpats – Dievas Žodis nesigėdijo susimažinti ir prisiimti kūdikio
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) B 2012 Skaityti daugiau »