Lemtingas minties bei širdies prieraišumas
Jėzus mokė: „Saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15). Kas yra godumo nedorybė? Sveiką protą aptemdantis netvarkingas kūrinių troškimas… Godišius, užuot stengęsis pažinti bei mylėti Dievą, kurio rankose galutinė mūsų lemtis, į savo širdį įsileidžia saiko ribų neturinčią godulystės mintį ir leidžiasi jos užvaldomas. Būtent mintį, nes ji užaugina gobšumo geidulį, kuris „praryja“ jos savininką. Taigi, užuot žmogus tapęs daiktų šeimininku, tampa jų vergu.
Dvasiniai autoriai pabrėžia, jog „godumas yra visokių ydų motina ir dorybių pamotė. Paprastai jis eina kartu su tuštybe – su pomėgiu būti giriamam, ir jusliniu malonumu, kitaip tariant pataikavimu sau. Godumas remiasi ne tik turtų (…) turėjimu. Daug svarbesnis yra žmogaus minties prisirišimas. Toks prieraišumas priklauso nuo veikimo nukreipimo, kuris lemia visą dvasinį žmogaus nusiteikimą. Todėl tokie reikšmingi Išganytojo žodžiai: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).
Pamokanti rafinuoto prieraišumo iliustracija. Kai viena JAV gyvenanti vienuolė sužinojo, jog šalia jos vienuolyno kaimynai išvyksta gyventi į kitą valstiją ir aukcione parduoda namą bei visus daiktus, nudžiugo ir pamanė, kad tai puiki proga apsirūpinti daiktais. Ji svarstė: „Nuostabu, Viešpatie! Galėsiu pigiau įsigyti skalbimo mašiną ir džiovintuvą, nes šių įrenginių vienuolyne dar neturime“.
Minėta vienuolė su drauge pirmą kartą dalyvavo aukcione. Kai atėjo eilė įsigyti skalbyklę ir džiovintuvą, ji maldoje tyliai klausė: „Viešpatie, patark man, kokią kainą siūlyti?“. Vėliau liudijo, jog Viešpats tikrai atsiliepė į jos maldą ir labai švelniai, ramiai, bet tvirtai ir aiškiai Jis tarė: „Nadina, nebūk voverė“. Ji apstulbo, o paskui kreipėsi į Dievą: „Ką nori tuo pasakyti?“ Jis paaiškino: „Viso to dabar tau nereikia. Voverės nuolat krauna ir kaupia tai, ko joms nereikia. Nebūk voverė“. Vienuolė paklausė: „Ar tai reiškia, jog dabar neturime pirkti skalbyklės ir džiovintuvo?“ Ji išgirdo Jo žodžius: „Žinoma. Dabar tau jų nereikia“. Tada sesuo Nadina pažvelgė į draugę ir tarė: „Eime iš čia…“ Ji gavo pamoką ir dėkojo Viešpačiui, kad Jis ją apsaugojo nuo godumo nuodėmės.
Jėzus, perspėjęs dėl godumo ydos, pateikė pavyzdį, kaip niekam nedera elgtis. Kai vieno žmogaus laukai davė tokį gausų derlių, jog jis neturėjo kur sukrauti javų, sumanė statyti didesnius klojimus, kad gėrybės sutilptų. Atrodo, kad šiame užmojyje nėra nieko blogo. Čia net glūdi gero sprendimo užtaisas. Juk, sukrovus javus į didelius sandėlius, jų perteklių (o gal dar ir didesnę derliaus dalį) buvo galima, pavyzdžiui, išdalinti vargšams…
Tačiau pasakojimo atomazga yra tragiška, nes tas turčius galvojo tik apie save. Jis sakė: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ (Lk 12, 19). Kai mūsų tikslas – Viešpats ir Jo valios vykdymas, tada viskas – maistas, gėrimai, poilsis, netgi dalyvavimas pobūviuose yra skiriama didesnei Jo garbei bei artimo labui, ir mūsų atnaujinta malonėje sąžinė įspėja, kad nepiktnaudžiautume tais dalykais, kuriuos naudojame ar vartojame. „Ar valgome, ar geriame, ar šiaip ką darome – visa darome Dievo garbei“ (plg. 1 Kor 10, 31).
Tačiau jei individo tikslas ne Dievas, o kūriniai, tada sugriaunama Jo tvarka, nes priemonės, tarnaujančios trumpalaikėms reikmėms patenkinti, niekada nepakeis kilniausio tikslo – mistinės kūrinio vienybės su Viešpačiu. Minėtas nelaimingas turtuolis priemones iškeitė į tikslą ir pasirašė tam tikrą sau nuosprendį: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12, 20). Netikėta jo mirtis galėjo būti Dievo gailestingumo dovana, pristabdžiusi jo riedėjimą moralinės degradacijos link ir gal būt padėjusi išvengti kito turtuolio, gyvenusio rūmuose, likimo (plg. Lk 16, 23). Taigi visada aktualus išliks Jėzaus klausimas, suvirpinantis kiekvieno žmogaus sielos stygas, ypač jam beiškeliaujant iš šio pasaulio: Kam gi atiteks, ką susikrovei?
Prisimintina, jog esti ne tik godus pinigų ir daiktų kaupimas banke ar pinginėje, bet ir širdies „taupyklėje“. Antai kai žmogus stokoja lėšų įsigyti prabangų ir nebūtiną daiktą ir ištisai apie tai galvoja, seniai yra atidaręs savininkiškos manijos sąskaitą savo sielos banke. Todėl verta klausti: „Ko bus vertas anapusybėje individo fix idėjų pasaulis, patologiškai užvaldęs psichiką, jei jis visiškai nesirūpino tapti turtingas pas Dievą?“
Perfrazuodami šv. Grigalių tariame: „Viešpatie, saugok mus, kad Tavoji diena neužkluptų mūsų kaip vagis naktį ir nerastų mūsų sąžinės užterštos net vienu skatiku. Juk tai gali sunaikinti visus mūsų pasaulio atsižadėjimo vaisius!“
Kun. Vytenis Vaškelis