II gavėnios sekmadienis C 2019

Velykų galybės ženklas

1966 metais UNESCO Alpamajo kalną (aukštis 5947 m), stūgstantį  Peru Andų kalnuose, paskelbė gražiausiu pasaulio kalnu. 2012 metais lietuvis alpinistas Aivaras Sajus įkopė į minėtą kalno viršūnę ir, žavėdamasis gamtos erdvinėmis perspektyvomis, sakė: „Neapsakomas grožis!“  Kristaus atsimainymas įvyko ant tradiciškai laikomo Taboro kalno Galilėjoje. Šiuos kalnus tam tikra prasme galime palyginti. Gamtos šedevras – Alpamajus ir Taboro kalne dieviškai apsireiškęs Viešpats liudija apie būsimas dangiškoje Jeruzalėje tobulos meilės viršukalnes… Viena alpinistė ne veltui rašė: „Visą dieną lipame į kalną kaip laiptais į dangų – laiptai nesibaigiantys, bet pasieki dangų“.

Kai Jėzus paskelbė, kad savęs atsižadėjimas yra neatskiriama Jo sekėjų dalia, savo artimiausiems mokiniams atvėrė dangaus kraštelį – Velykų paslapties šydo dalį… Su Petru, Jonu ir Jokūbu užkopęs į kalną melstis, jų akivaizdoje Jis atsimainė (žr. Lk 9, 29). „Jo veidas sužibo kaip saulė“ (Mt 17, 2). Ar įmanoma žiūrėti į užtekėjusią saulę ir nebūti apakintam?  Ar galime pamačius „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6) netrokšti, kad ši šviesa pradėtų skverbtis ir į mūsų širdis? Juk mes visi, pagal Viešpaties paveikslą sukurti, esame pašaukti visu gyvenimu panašėti į Jį.

Nenuostabu, kad visose trijose sinoptinėse Evangelijose Petras kreipiasi į Atsimainiusįjį tardamas: „Kaip gera čia mums būti!“ Spindėti nežemiškumu tolygu skleisti dievišką meilę, kuri kiekvieną kūrinį kaip galingas magnetas pritraukia prie savęs ir, ačiū Dievui, nebenori paleisti. Vis dėlto meilės pilnatvė mūsų būtį užvaldys tik anapusybėje, kur nėra praeinančio laiko tėkmės ir kreivų  judėjimo vingių… Tačiau tai, ką patyrė Petras bei jo draugai, valandėlę regėdami Velykų šviesa Nušvitusįjį, iš jų širdžių ir atminties neišdils niekados. Jiems buvo apreikštas tik trupinėlis gryno antgamtiškumo, bet šio potyrio pakanka Biblijos pažado išsipildymo pavirtinimui: „Ko akis neregėjo, ko ausis neregėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Nors Petro spontaniškas sumanymas pastatyti palapinę ir joje „paslėpti“ dievišką artimybę iš tiesų buvo nelogiškas, bet jis turi savitą patrauklumą. „Viešpatie, atsimainydamas mus suviliojai savo meilės medumi, ir mes prilipome prie Tavęs, nebenorime atsitraukti; nebegalime be Tavęs – taip neįtikėtinai pasikeitusio – gyventi“, – galėjo pagalvoti Petras ir išreikšti giliausius mūsų sielų virpesius… Juk kam esame sukurti, jei ne Jam! Koks mūsų esminis tikslas? Vienintelis Dievas. Jo erdvi Širdis yra Dangus. O kuris, mąstantis asmuo, nenorėtų po šio laikinojo gyvenimo pratęsti egzistenciją kitame?

Tačiau kitas Gyvenimas – dar ne šitas, o tik jo lemtinga pradžia. Todėl niekas ir niekados nestatys palapinės, kuri pajėgtų sulaikyti nesulaikomą Šventosios Dvasios malonės dvelkimą (žr. Jn 3, 8). Žemė – ne angelų, o žmonių planeta. Dangiškos vizijos nors pasitaiko retai ir trunka trumpai (beje, specialiai jų nesiekiame, nes vadovaujamės tikėjimu, o ne regėjimu), bet jos jas patiriančiam asmeniui dažnai naujaip atveria Nukryžiuotojo pažinimo lobį… Kodėl kaip vėliavą keliame aukštyn pergalės ženklą – Golgotos Kryžių? Todėl, kad Nukryžiuotasis „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24). Galybė, nes Jo pralietas kraujas ir atiduota už mus gyvybės auka aukštyn kojomis apvertė pasaulio blogį. O Jo aukščiausia išmintis kol kas yra neįkandamas riešutas tiems, kurių perdėm racionalaus mąstymo klišės blokuoja priimti kančių Vyrą, rimbų kirčiais sužalotą bei įvairių paniekinimų smūgiais pažemintą…

Ant kalno šalia Jėzaus pasirodė du žinomi Senojo Testamento pranašai – Mozė ir Elijas. Ypatingu malonės veikimu atėję iš amžinybės, būdami tikri dėl savo būsimosios laimės Kristuje, „jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Išganytojo išėjimas – Jo mirtis, prisikėlimas ir žengimas į dangų – svarbiausi žmonijos istorijoje dalykai, įvyksiantys Jeruzalėje. Mozė ir Elijas, apdovanoti išankstiniu žinojimu, kas turi įvykti, kalbasi apie esminius Jėzaus gyvenimo įvykius, o Petras, siūlydamas statyti tris palapines, „nesižinojo, ką kalbąs“ (Lk 9, 33). Jis dar negalėjo suprasti, kad Taboro kalne saule Karūnuotasis yra Tas, kuris bus ant kryžiaus išaukštintas, ir visus patrauks prie savęs… Taigi Jėzaus kančių sopuliai bei Velykų džiaugsmai yra ir neatskiriami mūsų gyvenimo palydovai.

Tegul mūsų širdyse vis aidi Dievo Tėvo balsas: „Klausykite Jo!“ Tik paklusdami Jėzui, tampame tikrais žmonėmis, nes kaskart panašėjame į Jį. Ne tik kaip į Žmogų, bet ir į Dievą Sūnų. Vienas teologas rašo: „Atsimainymas – velykinė egzistencija, iš egoizmo perėjusi į meilę, iš liūdesio – į džiaugsmą, iš sumaišties – į ramybę, iš nekantrumo – į ramybę, iš piktavališkumo – į geranoriškumą, iš neištikimybės – į ištikimybę, iš užkietėjimo – į švelnumą, iš vergavimo aistroms  – į savęs sutvardymą (žr. Gal 5, 22)“.

Tad leiskimės drauge su Jėzumi nuo Taboro kalno ir drauge su Juo drąsiau pasitikime tuos neišvengiamus išbandymus, kurie yra dovana visiems Jį tikintiesiems ir mylintiesiems. Juk tik išmėginimuose subręsta mūsų tikrasis aš ir išaiškėja, ko iš tiesų esame verti, būdami Jame.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content