Širdies tuštumų pripildymas
Dievas viską daro dėl mūsų. Jis geriau už mus supranta, kad mes, būdami be Jo, esame niekinės dulkės. Kokie laimingi pirmieji žmonės buvo Edeno sode prieš savo nuopuolį, kai betarpiška bendrystė su Viešpačiu jiems leido suvokti, kaip kardinaliai jie skiriasi nuo visų kitų gyvūnų..!
Biblijos liudijimas apie Dievo ir žmonių priešą – suktąjį žaltį – šėtoną (Pr 3, 1), kuris klastingiausio gundymo melu sunaikino pirmųjų Rojaus žmonių draugystę su Viešpačiu, yra savaip tebesitęsianti žmonijos drama. Nors Atpirkimas kartą ir visiems laikams jau įvykdytas, deja, daugelis gyvena taip, tarsi amžinybės nebūtų ir Jo pažadui antrą kartą ateiti į pasaulį jo teisti (avis atskirti nuo ožių, plg. Mt 25, 33) nebūtų lemta išsipildyti.
Perdėm reliatyvus žmogaus mąstymas tolsta nuo objektyvios tiesos, kuri yra Kristus. Toks asmuo tampa individualizmo karikatūra. Jis paneigia transcendentinę tikrovę, nes pagundą gyventi tik šiame pasaulyje priima už gryną pinigą. Taigi senojo žalčio melo kerai tebeturi pražūtingą galią gundyti ypač tuos, kurie sako: „Kol dar turiu laiko žemėje, gyvensiu sau, nes juk vis tiek su Dievu amžinybėje teks labai ilgai būti…“ Tačiau gyvenimas vien sau – blogiausia investicija į dangų, nes jame egoistų nėra. Atmesti laiminančią Dievo ranką – tolygu pakelti ranką prieš savo gyvybę.
Jėzus ne dėlto dykumoje pasninkavo ir buvo velnio gundomas, kad mes komforto labiau ieškotume nei Jo tiesos. Civilizacijos patogumai ir nesiliaujanti stebinti technologija tik tiek naudingi, kiek jie sutaupo laiko ugdyti dvasinį gyvenimą, tarnauti aplinkinių antgamtinei gerovei ir viską daryti didesnei Jo garbei. Kai daiktai bei kiti dalykai ima savaip trukdyti sekti Kristumi, jie tampa gundytojais, kurių be gailesčio atsisakome.
Negali būti jokių derybų su savo netikru ego ir nematomu gundytoju – velniu. Bet koks pritarimas melui yra priklausomybės pradžia. Todėl svarbu ne tik pažinti priešo rafinuotą klastą, bet ir nedelsiant taip veikti, kad iš karto sulauktume antgamtinės pagalbos. Jėzus, remdamasis Pakartoto Įstatymo knygos ištrauka (Įst 6, 16), šėtonui sakė: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ (Lk 4, 12). Ir mes, atsėlinus pagundai, panašiai sakome: „Jėzaus vardu, eik šalin, piktasis, nes esu Dievo saugomas ir Jam vienam tarnauju!”
Popiežius Pranciškus 2019 metų Gavėnios proga rašė: „Pasninkauti reiškia mokytis keisti savo santykį su kitais žmonėmis ir kūriniais: nuo pagundos viską „ryti“, norint patenkinti godumą, pereiti prie gebėjimo kentėti iš meilės, kuri gali pripildyti mūsų širdies tuštumą“. Šventasis Tėvas, kviesdamas priimti kentėjimą, atsispiriant pagundų vilionėms, primena, kad kiekvienas savyje turime dar nepanaudotų dvasinių resursų ryžtingiau atmesti nuodėmę ir siekti dorybių. Tiesa, pasitaiko, kad, kai prarandame budrumą, įvairios pagundos mus nugali, užvaldo, ir pasidaro sunku vėl susigrąžinti prarastą ramybę, laisvę bei vidinį džiaugsmą. Čia tik du keliai: gėdinga priklausomybė, vedanti į katastrofišką tikrojo aš netektį, arba atkaklus siekimas išsilaisvinti, pirmiausia su tikėjimu maldoje prašant Visagalio pagalbos. Taip pat niekuo kitu nepakeičiamas priklausymas bendruomenei, kuriai užvis labiau rūpi dvasinių ligonių sveikata…
Vienas žmogus suvokė, kad yra įpratęs kritikuoti kitus, pasitelkdamas kandų humorą, kuris juos pažemindavo. Jis suprato, kad ši priklausomybė yra destruktyvi, priešinga artimo bei Dievo meilei. Nors įvairiais būdais stengėsi šio įpročio atsikratyti, tačiau, kai vėl susidurdavo su savo vidine tuštuma, jam kildavo klausimas: „Jei negaliu sarkastiškai pajuokauti, ką tada man daryti?“ Jis prašė Dievo pagalbos, bet malda nebuvo nuoširdi – išvirto į pakaitinę priklausomybę.
Kartą, bendraudamas su Viešpačiu (bent sykį iš tikrųjų melsdamasis), jis pastebėjo, kaip mintys sueina į mažą maldos vaizdinį. Pajuto jo keliamą apribojimą ir erdvės praradimą. Jis savaip atsipalaidavo, atsivėrė, ir tas minėtas vaizdinys pranyko… Tada jam viskas tapo paprasčiau. Nors nuo užgaulių juokelių vis dar yra priklausomas, bet vieną savo proto gudrybę jam jau pavyksta pagauti. Kai jis nebeįsivelia į sarkastišką elgseną, kaskart labiau nori stoti akistaton su intymia erdve, kurioje pasišventimas, kaip išvengti netinkamo humoro, darosi aiškesnis…
Medicinos mokslų daktaras Geraldas G. Majus (Gerald G. May) rašo: “Mūsų smegenų sistemos yra protingos; joms beprotiškai patinka jų intelekto teikiamos galimybės. Leidžiame laiką mąstydami apie savo priklausomybių painybes, užuot jas nutraukę. Galvojame apie maldą, užuot meldęsi. Neprivalome savo intelekto užgniaužti, tačiau aptikę, kad mūsų protai stengiasi painioti Gordijaus mazgus, pasielgtume išmintingai, sulaikydami kvėpavimą ir pažvelgdami, kaip mėginame išvengti paprasčiausios tiesos – ką turime dabar padaryti arba kokios pagundos dabar turime išvengti. Geriausia būtų, jeigu tiesiog leistume paprastumui plūstelėti į visa, ką darome. Priklausomybės paprastumas – kitąkart nekartoti priklausomos elgsenos“.
Kai kovojame su visomis savo priklausomybėmis (ir mažiausiomis), nors kartais jos mus paguldo ant menčių, vis tiek mes laimime, nes Dievo akyse mūsų atkaklios pastangos įveikti blogį yra nepalyginti daugiau nei vienadienė pergalė.
Kun. Vytenis Vaškelis