Kristaus Krikštas ir Sausio 13-oji, C 2019

Atgimimo krikštas

Viešpaties rankų darbas – tiesa ir teisingumas (Ps 111, 7). Jo minčių bei žodžių ištakose slypi mus perkeičiantys gyvojo vandens šaltiniai. Kai širdimis prie jų prisiliečiame, Dievo Dvasia mums padeda suprasti, kodėl Kristus ne tik krikštijosi…

Atėjusiajam iš pašaknų pakeisti pasaulį reikėjo ne atgailos krikšto, o Šventosios Dvasios nužengimo. Jėzus buvo pakrikštytas Jordano upėje, kad, pasak katekizmo, sutiktų su kenčiančio tarno pasiuntinybe, leistų save laikyti nusidėjėliu ir priimtų „mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti“. Jo troškimas būti pakrikštytam kitu krikštu išsipildė Kalvarijos kalne. O Jėzaus prisikėlimas iš numirusių apvainikavo Šventosios Dvasios patepimo galybės svarbą žmonijos išganymo įvykyje. Šv. Ireniejus įžvalgiai rašė: „Ant Jo nužengė Šventoji Dvasia, kad mes, dalyvaudami šio patepimo pertekliuje, būtume išgelbėti“. Taigi Dievo Dvasia Jėzui švietė žemėje, kaip kadaise išminčiams žvaigždė – į Betliejų.

Kaip anuomet, Jėzui pasikrikštijus, iš dangaus prabilo Dievo Tėvo balsas, besigėrintis savo Sūnumi, taip dabar kiekvieną kartą, kai  kūdikis priima Krikšto sakramento malones, dangus viltingai žvelgia į jį, nes jis tampa ne tik Bažnyčios nariu, bet ir įgyja supanašėjimo į Atpirkėją pašaukimo pradmenis. Be abejo, pakrikštyto mažylio dvasinio ugdymo procese pirmu smuiku griežia gimdytojai ir krikšto tėvai. Kai jie atsiliepia į Dievo Dvasios įkvėpimus ir stengiasi stiprinti draugystės saitus su Jėzumi, auga malonėmis Jame ir skleidžia tikėjimo spindulius savo atžaloms…

Kad mūsų bendrystė su Viešpačiu po šio gyvenimo persikeltų į kitą, ir tėvai su savo vaikais galėtų džiaugtis, kad ne veltui gyveno žemėje, turime suvokti savo pašaukimą kaskart kviesti Šventąją Dvasią į savo širdis. Juk be Jos kasdienio vadovavimo negalime gyventi tiesoje ir meilėje. Be Jos palaiminto vedimo netapsime tikrais žmonėmis, nes tik Ji tinkamiausiais būdais padeda atpažinti rafinuotą savivalės melą bei atveria mūsų protams Kristaus išminties ir pažinimo lobius (Kol 2, 3).

Kas 1991 metų sausio 13 dieną mūsų Laisvės gynėjams, paaukojusiems savo gyvybę už mūsų Tėvynę, teikė drąsos ir nepalaužiamos stiprybės? Jėzus, kuris krikštija Šventąja Dvasia ir ugnimi tuos, kurie dėl vienos iš didžiausių gyvenimo vertybių – Lietuvos ir jos laisvės apsaugojimo – atidavė visa, kas jiems buvo brangiausia… Šių beginklių kankinių pralietas kraujas tapo tarsi liepsnojantis žaizdras, kuriame Dievas naikino ir jų asmenines kaltes. Jiems švietė malonės šviesa, ne tik neleidusi susigyventi su dangaus keršto besišaukiančia neteisybe, bet brutalaus smurto akivaizdoje skatinusi nepabūgti net viską traiškančių tankų vikšrų ir mirtį sėjančių sužvėrėjusių okupantų kulkų.

Viešpats Jėzus, kybodamas ant kryžiaus, buvo pakrikštytas, pasak šv. Grigaliaus Nazienziečio, kankinyste ir krauju. Todėl Jo Aukoje pasaulio kankiniai, kurie dėl kilniausių vertybių paaukojo neįkainuojamą  turtą – savo gyvybę – turi visiško nuskaistinimo ir Jame prisikėlimo iš numirusių dalį… Prisimintina, kas savo asmeninę auką jungia su Nukryžiuotojo auka ir ją skiria didesnei Dievo garbei bei kitų gerovei, atlieka teisingiausią veiksmą. O kas dėl tam tikrų priežasčių nepažindamas Dievo valios ir vadovaudamasis sąžinės vidiniu balsu irgi altruistiškai savo triūsą bei visą gyvenimą aukoja visuomenės labui, nepraras atlygio Viešpatyje. Taigi kuo platesnė žmogaus širdis, tuo iš jos kyla kilnesnės intencijos bei tvirtesnis pasiryžimas daryti tai, kas būtina. Juk geras vaisius visada skinamas nuo medžio, kurio šaknys įsikerojusios geroje žemėje (Mt 13, 23).

Krikšto sakramento malones ir kitas Dievo dovanas ne tik turime saugoti, bet jas panaudoti, didinti… Tik tada Viešpačiui labiau patiksime, jei viltingai melsime kaskart naujo Dievo Dvasios išsiliejimo, tikėdami, kad būsime išklausyti. Kaip gali Tėvas neatsiliepti į mūsų maldas, jei Jo Sūnus yra pasirengęs mus kaskart krikštyti Šventąja Dvasia, kuri demaskuoja piktojo veikimo klastą, gydo sužeistas sielas, padeda sutraukyti priklausomybių pančius ir dovanoja dvasinio atgimimo džiaugsmą? Tūkstančius kartų labiau Dievas Tėvas trokšta mums suteikti Šventąją Dvasią (Lk 11, 13) nei tėvai savo vaikams duoti įvairių daiktų, kurie neprilygsta Dievo meilei.

Jėzaus viešoji tarnystė prasidėjo po Jo krikšto, o Jėzaus mokinių apaštalavimas – per Sekmines, kai Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nužengė ant jų. Tada gimė Bažnyčia, kuriai dabar mes priklausome per Krikštą. Ar leidžiame nekliudomai savo gyvenime veikti Dievo Dvasios galybei, kuri, mums atgailaujant, ugnimi naikina nuodėmes bei dieviškos meilės troškimu uždega sielas? Apmąstykime tėvo Raniero Cantalamesos žodžius: „Dvasios ugnis mums duota krikšto metu. Tad pašalinkime ją dengiančius pelenus, kad ji galėtų vėl įsiliepsnoti“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content