Palaimingiau imti negu duoti
Didžiausia pasauliui dovana – Dievas, kurio įvairios pastangos mus užkalbinti ir patraukti mūsų gyvenimus savęsp visada yra tam tikri ženklai kuriuos turime priimti, maldoje įvertinti bei tinkamais veiksmais atsiliepti. Labiausiai Jam dėkojame už tai, kad ta pačia meile, kuria Tėvas myli savo Sūnų, Sūnus myli mus (Jn 15, 9). O kadangi ir Tėvas mus myli taip, kaip myli Sūnų (Jn 17, 23), tuomet ir Šventosios Dvasios meilė Tėvui bei Sūnui nė per nago juodymą ne mažesnė mums. Palaiminti žmonės, kurie, būdami kartu su Viešpačiu, pirmiausia maldos metu stengiasi išgirsti Jo žodį, o tik vėliau Jį kažko prašo…
Šio sekmadienio Evangelija byloja apie dvi seseris, pas kurias viešėjo Jėzus (Lk 10, 38). Iš tiesų pirmoji mintis susitikti su Kristumi kilo ne Mortai, Jį pakvietusiai, o Viešpačiui, kuris jai suteikė troškimą su Juo pabendrauti. Juk už kiekvienos geros minties stovi begalinis Dievas, iš savo palankumo skatinantis mus ir trokšti, ir veikti (žr. Fil 2, 13). Taigi Morta plačiai atvėrė savo namų duris Jėzui, ir jos dosnus svetingumas prasiskleidė kaip ryto spindulių pažadintas pumpuras. Kai, Jėzui įėjus į vidų, Mortos sesuo Marija, viską palikusi, atsisėdo prie Jėzaus kojų ir klausėsi, ką kalba Tas, be kurio pagalbos nė vienas negalėtume logiškai suformuluoti paprasčiausio sakinio, Mortos uolumo saulė nelauktai pradėjo leistis… Ji, užuot pasielgusi kaip jos sesuo, ir, būdama šalia Dievo Sūnaus, būtų leidusi savo sielai skonėtis Jo žodžiais, kurie yra dvasia ir gyvenimas, ėmė rūpintis vaišėmis, kad pagerbtų ypatingą Svečią.
Iš pažiūros Morta atliko gražų artimo meilės darbą. Juk Kristus ne veltui kalbėjo apie tarnystės kitiems būtinybę, kuri yra tolygi garbingiausio tarnavimo Jam pačiam viršūnė (plg. Mt 25, 40). Bet tik ne šį kartą! Per didelis susirūpinimas visokiu patarnavimu Jėzui, išmušė ją iš ramybės vėžių. Ji, matydama, kaip dėmesingai Marija klausėsi jai kalbančio Jėzaus, galėjo imti pavydėti seseriai ir net pyktelėti ant jos. Dievo Sūnus su Marija taip maloniai bendrauja, o ji viena triūsia, ir jei niekas nepadeda. Nenuostabu, kad Morta prarado kantrybę bei savitvardą ir pradėjo priekaištingu balsu sakyti, kad Jam nerūpi, jog jos sesuo paliko ją vieną patarnauti.
Nuo pat pradžių neteisingai pasirinktas bendravimo su Jėzumi būdas Mortą atvedė į aklavietę. Juk buvo akivaizdu, kad Jėzus, viešėdamas pas Mortą ir Mariją, yra tikrasis Šeimininkas, kurio vidinė nuotaika bei elgesys liudijo, kad Jis atėjo ne dėl to, kad Jam būtų tarnaujama, bet kad pats joms patarnautų (plg. Mk 10, 45). Marija visa savo esatimi jautė, kad ne laikas vaišinti Mokytoją, kai Jis ruošiasi joms duoti savo dieviškojo maisto, šią valandą pranokstančio žmogaus fiziologinių poreikių tenkinimo svarbą… Kai Jėzus nori kažką mums duoti, tūkstantį kartų palaimingiau iš Jo imti nei Jam ką nors siūlyti. Ko reikia galybių Viešpačiui, visko apsčiai turinčiam? „Mūsų klusnumo Jo žodžių vykdymui“, – taip galėtume su tikėjimu ištarti, ir neapsiriktume.
Jėzaus artimumas ir Jo žodžių maloningumas yra tikrosios vaišės, pasotinančios egzistencinius kiekvieno individo širdies troškimus. Kai Jėzus nori kalbėti, kūrinio burna turėtų užsičiaupti ir vidinės ausys išsiplėsti, kad, dėmesio sutelkimas į Jo žodžių klausymąsi, pasiektų aukščiausią ribą. O kaip reikia vidinės tylos, o ne neigiamų emocijų bangos, skandinančios prakiurusią žmogaus proto valtį! Sirų vienuolis Izaokas Ninevietis rašė: „Jei myli tiesą, mylėk ir tylą. Tiesa tarsi saulės šviesa apšvies tave Dieve ir išlaisvins iš neišmanymo šmėklų. Tyla suvienys tave su pačiu Dievu…“
Nors Marija, būdama prie Išganytojo ir klausydamasi Dievo žodžio, buvo pagauta Jėzaus Kristaus malonės (plg. Fil 3, 12), kuri nebus iš jos atimta (Lk 10, 42), bet Mortos sprendimo svetingai patarnauti Viešpačiui niekas nesupeikė. Jos laisvė elgtis taip, kaip jai atrodė tinkamiausia, buvo pagerbta, nes ir ji mylėjo Jį. Taigi jos ryžtas veikti savaip šiuo atveju yra geroji dalis, priklausanti geriausiajai daliai.
Jėzus sakė: „Reikia tik vieno“ (Lk 10, 42). Morta gavo gerą pamoką… Neabejojame, kad, kai ji tarė Jėzui: „Aš tikiu, jog Tu – Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jn 11, 27), visa širdimi buvo pasiryžusi pirmumą teikti toms vertybėms, kurios priklauso nenykstančiam lobiui (Žyd 10, 34). Taigi visi esame kviečiami rinktis geriausiąją dalį, nes tai, ką mums duoda Viešpats, išlieka amžinai.
Kun. Vytenis Vaškelis