Tikėjimas – sielą nešančios kojos
Viena svarbiausių Šventojo Rašto ištarmių byloja: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Be tikėjimo, pasireiškiančio veiklios meilės tarnyste Dievui bei artimui, neįmanoma pasiekti išganymo pilnatvės. Įmanoma turėti tokį stiprų tikėjimą, kad net su ypatinga malone ištarti tikėjimo žodžiai priverstų net kalnus judėti, bet jei tikintysis stokotų Viešpaties Jėzaus meilės, kuri moko mylėti net priešus, nieko nelaimėtų (žr. 1 Kor 13, 3). O kas sakytų: „Tikiu Dievą“, – bet elgtųsi taip, tarsi Jo nebūtų, iš tiesų gyventų tik sau, nes padalyta žmogaus širdis tolsta nuo Dievo ir artėja prie pasmerktųjų dvasių, kurios „tiki ir dreba“ (Jok 2, 19).
Kai apaštalai prašė Jėzaus: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5), pripažino, jog tikėjimas yra dangaus dovana, teikiama tiems, kurie visu gyvenimu vis labiau nori panašėti į Emanuelį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksaliai, kad jie prašė stipresnio tikėjimo. Juk kasdien, matydami stebuklingus Mokytojo daromus ženklus ir nuolat girdėdami Jo žodį, jų antgamtinis tikėjimas, malonei veikiant, savaime augo. Tačiau prašydami minėtos dovanos pripažino, jog vien savo žmogiškomis pastangomis sustiprinti savyje tikėjimą yra bejėgiai. Jie jautė, jog jei jų Mokytojas juos paliktų vienus, jie dar nebūtų pajėgūs tikėjimu gyventi, jį drąsiai skelbti, ir galėtų atkristi… Jie dar nežinojo, jog tik Sekminių dienai atėjus, kai ant jų nužengs Dvasia Gaivintoja, ką jie tuomet tikės, akivaizdžiai pranoks tai, ką jie matys… Kad tai, ką jie tikėdami darys, taps nesibaigiančia jų širdžių ištikimybės simfonija Dievui ir įkvepiančiu misionierišku pavyzdžiu visoms žmonijos kartoms.
Kai malonė apaštalus pastūmėjo dėl savo tikėjimo kreiptis į Kristų, jie suprato, kad nepakanka net drauge su Juo būti bei viskuo su Juo dalytis, jog išliktų Jam ištikimi bei galėtų visados panašiai elgtis kaip Jis. Juk skaudus Judo Iskarijoto atkritimo pavyzdys liudija, jog net galima priklausyti garbingiausiam išrinktųjų apaštalų žiedui, bet jei asmuo į savo širdį neįsileidžia Evangelijos tiesos atgimimo spindulio, rizikuoja laikytis asmenybę žlugdančių dvigubų standartų, o savo tamsiausiai nuodėmingo silpnumo valandai išmušus, gali Kristaus net atsižadėti… Taigi palaimintos artimybės su Kristumi garantija – save laikyti kukliu Jo mokiniu, maldingai glaustis prie Jo krūtinės, ir išgirdus dievišką Jo Širdies kvietimą: „Dar uoliau sek Manimi ir kitiems skelbk Mane“, nedelsiant paklusti…
Apaštalų prašyme sustiprinti jų tikėjimą glūdi nepalaužiama viltis, jog tai, ko jie trokšta, Jis tikrai suteiks. Dievas Sūnus dėl to ir atėjo pas mus, kad Jo dovanojamas gyvenimas tikėjimu taptų kasdiene mūsų duona, panašia į Eucharistinį Jėzų, kurį tikėdami (tarsi Jį patį matytume) su didžiu dėkingumu per Mišias priimame bei dar ryžtingiau savo kasdienybės žingsnius kreipiame link Jo…
Rašytojas Čarlzas Sperdženas rašė: „Tikėjimas – tarsi sielos kojos, kuriomis ji vaikšto Dievo įsakymų keliais. Meilė gali priversti jas žingsniuoti sparčiau, bet tikėjimas – pačios kojos, nešančios sielą. Tikėdamas galiu viską atlikti; be tikėjimo aš neturėsiu nei noro, nei jėgos tarnauti Dievui… Mažasis tikėjimas kalba: „Tai – sunkus kelias, apaugęs erškėčiais ir pavojingas; aš bijau juo eiti“. Bet Didysis tikėjimas atsimena pažadą: „Tavo batai bus lyg geležiniai, ir jėgų užteks visai kelionei“, todėl drąsiai leidžiasi į kelionę. (…) Ar nori, kad tavo tikėjimas pasireikštų džiaugsmu, o ne liūdesiu? Tuomet „turėk tikėjimą Dievu“. Jei tau patinka tamsa ir esi patenkintas menku bei niūriu gyvenimu, būsi patenkintas mažu tikėjimu. Bet jei tau patinka saulės šviesa ir nori giedoti džiaugsmo giesmes, siek šios geriausios dovanos – Didžiojo tikėjimo“.
Tikėjimas – sielos dorybių duonos dalinimas aplinkiniams. Jis gali prasidėti, pavyzdžiui, nuo paukščių lesinimo. Neturtingas ponas Smitas (gyveno JAV) savo menkas santaupas išleisdavo lesalui ir kasdien iš ryto maitindavo paukštelius… Jie jam savaip atsidėkodavo: nutūpdavo tvorą, verandos turėklus, medžių bei krūmų šakas ir čiulbėdavo, pripildydami jautrią Smito širdį ir jo namus nepakartojamos paukščių garsų muzikos.
Vėliau Smitas kasdien eidavo į Sitono neįgaliųjų asociacijos namus, kuriuose dirbo su vaikais, dėl protinių sutrikimų nepajėgiančių mokytis įprastose mokyklose. Nors jis nebuvo profesionalus mokytojas, padėti galėjo daug. Vienintelis jo atlyginimas buvo žodžiai „ačiū“ ar „telaimina jus Dievas“, – taip kalbėdavo vaikų tėvai. Gerumas gimdo gerumą. Jis vaikams dalino savo nuostabų nuoširdumą, bet daug daugiau malonių gaudavo atgal…
Kas yra tikėjimas? Kai kažką darai gera kitiems ir galvoji, ką gausi iš jų mainais? Ne. Kai duodi, retkarčiais prisimeni, kad Dievas myli linksmą davėją, ir tai gaivina bei įkvepia…
Kun. Vytenis Vaškelis