ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ C 2019

Trejybės paslaptis atsiveria mylintiems

Nors pažinimas išpučia (1 Kor 8, 1), bet be jo žūna tautos (žr. Oz 4, 6). Tad kur yra „paslėptas“ dieviškų dalykų pažinimo raktas? Dievo veikime, kai Biblijos tiesas, įsileidžiame į savo esatį… Pavyzdžiui, žmogus, malonės paliestas, atsiverčia, įtiki Kristų, ir, turėdamas ne tik tikėjimo pažinimo pradmenis, bet ir plačią širdį, viską stengiasi daryti Dievo garbei, tarnaudamas artimui. Jo naujas gyvenimas remiasi malda, kuri, veikiant Šventajai Dvasiai, kaip degtukas įžiebia negęstančią meilę Trejybei. Toks tikinčiojo vidinis užsidegimas gali būti Viešpačiui nepalyginti priimtinesnis, nei tų, kurie, pavyzdžiui, studijavo teologiją, bet vėliau, deja, jų tikėjimo darbų uolumo ugnelė nepateisinamai išblėso…

Kodėl kartais sakome: „Myliu Tave, Jėzau, o iš tikrųjų Jo mums dovanojamo laiko daugiau skiriame sau, o ne Jam?“ Dėl to, kad magnetinis regimųjų dalykų patrauklumas užvaldo mūsų dėmesį, mąstymą bei jausmus, ir tada neregimieji dalykai, nors savyje turi palaimingesnio gyvenimo užtaisą, atsiduria tarsi už mūsų egzistencijos ribų. Kas myli pasaulį tarnaudamas tik sau, savavališkai sukeičia vertybes, nes viskam, kas regima, skiria pirmą vietą, o Mylintysis paliekamas nuošalyje… Kai kurie tikintieji sakys: „Mes stengiamės mylėti Dievą: bendraujame su Juo, lankomės bažnyčioje, darome gerus darbus…“ Tai labai gerai. Bet būkime visiškai atviri sau. Jei sąžinės tyrimo maldoje pastebime, kad pasielgėme egoistiškai, tada nusižengėme neištikimybe Jėzui. Net ir mažuose dalykuose tarnavimas dviem skirtingiems šeimininkams (žr. Mt 6, 24) yra nepateisinamas, nes nuliūdiname Dievo Dvasią ir patys Jos meilės augimui statome barjerus.

Ateiname pas Tave, Viešpatie, ir sakome: „Dieve, prisipažįstame, kad mūsų širdys buvo suteptos mažų, bet vis tiek Tau nekenčiamų nuodėmių, nes esi absoliutaus šventumo Saulė, nuo kurios šviesmečiais nutolusi net mikroskopinio dydžio nedorybė… Šventoji Dvasia, ką darytume be Tavęs ir be Tavo malonės. Maldaujame: „Apšviesk mūsų protus bei širdis, kad pamatytume net mažus savo prieraišumus kūriniams, blokuojantiems pasaulio Atpirkėjo pažinimą bei atsiduodančią meilę Jam. Žinome, kad dėl žmogiškos prigimties silpnumo, dar ne kartą suklysime ir Tave, Trejybe, įžeisime. Bet tegul tose nuodėmėse nebus nė kruopelytės blogos mūsų valios apraiškų…“

Neįmanoma įvertinti Šventosios Dvasios šviesos, kurioje kaskart aiškiau suvokiame Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymą, nors dalinai atskleidžiantį didingiausią Trejybės paslaptį. Pasak teologo Marko Ivano Rupniko (Marko Ivan Rupnik), „teisūs tie, kurie tvirtina, kad Jėzus Kristus pradėjo Dievo, kaip Trejybės, supratimo erą. Tai – Šventosios Dvasios era, nes Šventoji Dvasia žmogui apreiškia dieviškąsias paslaptis. Dievo Dvasia žmogui apreiškia laisvą dieviškųjų Asmenų buvimą drauge. Tiktai Šventojoje Dvasioje žmogus gali pažinti Dievą kaip Tėvą, o Jėzų Kristų – kaip savo Viešpatį. Tik apsireiškus Šventajai Dvasiai žmogus suvokia Vieną ir trijuose Asmenyse esantį Dievą“.

Tačiau, kad Viešpaties Dvasia galėtų mums plačiau atverti meile degančią trivienio Dievo Širdį ir joje padėti atrasti mums dovanojamą Trejybės artimumo džiaugsmą, verta prisiminti Mariją iš Betanijos, kuri, viską palikusi, atsisėdo prie Jėzaus kojų ir klausėsi Jo žodžių (žr. Lk 10, 39). Anuomet Jėzus ne darbštuolę Mortą pagyrė, bet jos seserį Mariją, nes ji išsirinko geriausiąją dalį, kurioje slypi kiekvieno individo pašaukimas tapti tikru žmogumi, vertu visų Kristaus pažadų išsipildymo… Jei Marija būtų nepaklausiusi Dvasios vedimo ir puolusi padėti Mortai, kad jos abi greičiau paruoštų vaišių stalą Jėzui ir vėliau klausytųsi Mokytojo žodžių, neturėtume įkvėpiančio bei padrąsinančio pavyzdžio, mokančio, jog Jam buvimas ir bendravimas su mumis šiame gyvenime ir būsimajame yra vienas svarbiausių  dalykų.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad stengdamiesi pagal galimybes daugiau laiko skirti maldingai meditacijai, netenkame savo laisvės. Iš tiesų dėl Jėzaus asmeninės nepriklausomybės savanoriškas apribojimas – tikrosios savo tapatybės Jame suradimas, nes kai mumyse ima viešpatauti Tiesa, vis plačiau atsiveria Laisvės durys, pro kurias žengdami kasdien artėjame prie mums Dievo Apvaizdos iš anksto numatytų, bet dar neregėtų gyvenimo pilnatvės šaltinių…

Rašytojas M. I. Rupnikas, remdamasis Bažnyčios Tėvais, aukština Trejybės meilę žmogui: “Žmogaus buvimas Dievo paveikslu yra realus buvimas Dieve: žmogus – ne Dievas, jis tiktai radikaliai Sūnuje ir per Sūnų kreipiamas į Trejybės Dievą, kaip savąjį prototipą. Šį realų buvimą per Sūnų trejybinėje meilėje įmanomą daro Šventoji Dvasia, kuri mūsų širdyse išliedama Tėvo meilę be perstojo ją kuria, nuolat mumyse šaukdama „Arba, Tėve!“

Jėzau, iš meilės parodęs mums Tėvą, trokšti, kad Jį ir Tave mylėtume Šventosios Dvasios meilės apstume. Šventoji Dvasia, vesk mus visus per Sūnų pas Tėvą!

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content