Dvasios patepimo tikrovė
Ar gamtoje matome vėją? Vienas rašytojas atsako: „Ne, bet žvelgdami į audros blaškomas bangas ar griaunamus namus, švelnaus vakaro vėjelio dvelksmo bučiuojamus gėlių žiedlapius ar nuo rožių vainiklapių nusvyrančius rasos perlus žinote, kad vėjas yra“. Ar matome Dievą Dvasią? Ne, bet Tiesos Dvasia per maldą nematomu būdu ateina į mūsų sielas ir veda į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13). Ji mus moko daugiau nebeklaidžioti savivalės brūzgynuose ir drąsiai sekti Jėzumi… Taigi kai leidžiame Jai veikti, mumyse vykstantys dvasiniai pokyčiai keičia ir mūsų poelgius bei gyvenimo būdą. Argi tai ne stebuklingas keitimasis?
Tačiau gyvename daiktų, pinigų ir geidulių eroje, kai regimieji dalykai užvaldo daugelio protus bei pavergia širdis. Tada sunku žmonėms priimti Gerąją Naujieną, nes jų sąmonė yra apnuodyta kitos žinios – žmogaus laimės koeficientas priklauso grynai nuo medžiaginių gėrybių turėjimo kiekio ir kūniškų malonumų siekių… Apie morališkai degradavusįjį, kartais ne veltui sakoma: „Velniui sielą pardavė“. Akis badantis blogis ne tik piktina bei skaudina, bet ir iškelia žmonių mąstymo įžvalgumą: teisingai suvokiama, kad nesunaikinamą individo substanciją – sielą – apraizgė jo egoizmas ir realiai veikianti piktoji dvasia. Panašiai esti, kai plačios širdies žmogus visada stengiasi kitiems padėti… Apie tokį pagalvojama: „Jis pilnas gerumo dvasios“. Taigi karūnuojamas ne atliktas veiksmas, bet išmintingai besielgiantis žmogus. Matomas vaisius tik liudija nematomų syvų cirkuliacijos būtinybę medžio kamiene…
Kodėl asmuo jaučia savyje troškimą nuolat siekti gėrio, ir tą vidinę nuostatą ištikimai liudija savo kasdieniais darbais? Dėl to, kad šias ir kitas malones jam teikia dosnusis Dievas, ir žmogus Jam dėkodamas suvokia, kad priklausyti Viešpačiui ir daryti tai, ko iš jo tikisi Jis, yra tinkamiausias gyvenimo įprasminimas. Pasišventimo kupina ištikimybė niekada nebūna fragmentiška, nes pats Jėzus yra ištikimybės savo Tėvo valiai etalonas. Kiekvienas, kol drąsiai žengia per gyvenimo bangas, kaip apaštalas Petras, tikėjimo žvilgsnį sufokusavęs į Kristų, niekados nenugarmės į nuodėmingos gėdos bedugnę. Pasitvirtins tiesa, kad Dievas visus savo vaikus myli labiau nei jie save. Reikia tik eiti į priekį, būnant ir pasiliekant Jame.
Šitaip elgėsi Jėzus. Jis ne tik buvo siųstas kitų krikštyti Šventąja Dvasia, bet, kol Nazareto sinagogoje nepaskelbė, kad yra pateptas Dievo Dvasios galybės (žr. Lk 4, 18), negalėjo pradėti viešos žmonijos išganymo veiklos. Buvome tik todėl išgelbėti, kad išvien veikė triasmenis Visagalis: Tėvas siuntė Sūnų, Dvasia, nužengdama ant Jėzaus, patepė Jį, ir atėjo metas, kai dangus galėjo tarti žemei: „Džiaukis, sese, Nukryžiuotasis padarė viską, kad iš mūsų bendrystės santykių su šaknimis būtų išrautas tavo pirmiesiems vaikams mirties prakeikimą užtraukęs suvedžiojusios angies geluonis“. Kaip šėtonas savo aukas suvilioja savižudišku melu, nes jo kerų apgaulė uždega raudoną šviesą jų pomirtinei kelionei į dangų, taip atnaujinantis Šventosios Dvasios patepimo veikimas mus išlaisvina bei suvienija, nes, pasak Vatikano II Susirinkimo, „Viešpats Jėzus, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), visą savo mistinį Kūną įjungia į Dvasios patepimą, kuriuo ir pats yra pateptas“.
Kaip Jėzų Dievas patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kad, darydamas gera, gydytų visus velnio pavergtuosius (Apd 10, 38), taip ir mes esame Patepimo – Dievo Dvasios – mokomi, „nes ir Jis yra tiesa, o ne melas. Ir kaip Jis jus pamokė, taip Jame ir laikykitės“ (1 Jn 2, 27). Taigi laikymasis visų Dievo įsakymų ne tik užtikrina tikinčiųjų sąžinės ramybę, bet žadina iš širdies atsiliepti į Dievo Globėjo įkvepiantį kvietimą Jėzų skelbti bei liudyti visu gyvenimu.
Maldų už visų krikščionių bendruomenių vienybę aštuondienį prisimintinas „Manilos manifestas“, kuris buvo 1989 metais evangelikų paskelbtas II tarptautiniame evangelizacijos kongrese, vykusiame Maniloje, Filipinuose. Jame rašoma: „Šventasis Raštas skelbia, kad Dievas yra pagrindinis evangelistas. Dievo Dvasia yra tiesos, meilės, šventumo ir jėgos Dvasia, ir neįmanoma skelbti Evangelijos be Jos. Ji patepa skelbėją, patvirtina žodį, parengia klausytojus, apkaltina nusidėjėlius, apšviečia akluosius, teikia gyvenimą mirusiems, padeda atgailauti ir įtikėti, suvienija Kristaus Kūną (…), siunčia į pasaulį mus, kaip Kristaus liudytojus. Visa tai Šventoji Dvasia daro tam, kad pašlovintų Jėzų Kristų atskleisdama Jį mums ir ugdydama Jį mumyse“.
Dvasios patepimo tikslas – ne pripildyti mūsų protus tiesų, bet mums suteikti tokį dieviškos jėgos impulsą, kad mumyse įvyktų tam tikras dvasinis lūžis ir mes leistume Dievui savyje veikti taip, kaip Jis nori. Tik tada galės Jis mus daryti teisingus, ir mes vis kaskart laisviau paklusime Tiesai, ištraukiančiai mus iš melo pinklių liekanų ir vedančiai į laisvę tolydžio stipriau mylėti tai, kas pasaulyje yra vertingiausia.
Kun. Vytenis Vaškelis