XV eilinis sekmadienis C 2019

Meilė sau – artimo meilės sąlyga?

Iš pirmo žvilgsnio meilė sau yra egoistiška, kai pataikaujame kūno poreikiams, kaip stabui lenkiamės savimeilei. Tai – ne meilė sau, o vergystė nuodėmei. Kaip neįmanoma tarnauti Dievui ir mamonai, taip negalime mylėti nuodėmės ir širdyje turėti ramybę. Kas stengiasi suderinti minėtus dalykus, aukštyn kojomis apverčia nekintančius gyvenimo principus ir patiria sąžinės priekaištus. Netikra meilė yra didžioji Dievo meilės priešingybė, nes rūpestis vien kūno reikalais veda į mirtį, o Dvasios siekimai – į gyvenimą ir ramybę (Rom 8, 6).

Mylėti save – rūpintis savo sielos išganymu. Kad tai darytume, pirmiausia turime pažinti Dievą, Jį tikėti ir mylėti. Didžioji iniciatyva mylėti Dievą kyla ne iš mūsų, bet iš Jo, nes meilės esmę sudaro Jėzaus atsiuntimas pasiaukojančia mirtimi mus išgelbėti iš nuodėmių nelaisvės (žr. 1 Jn 4, 10). Taigi meilė – gyvenimas tikėjimu, priimant Jėzų į savo širdį ir visas mintis kreipiant į Jo išmintį, kuri apšviečia mūsų protą. Tada mylėdami Dievą, esantį mumyse, mylėsime ir save Dieve, ir artimą Jame. Kiek mylėsime save, leisdami Dievui veikti mumyse, tiek kiti mylės Jį, matydami mūsų meilę Jam.

Esame sukurti pagal Jo panašumą, todėl kaip naktiniai drugeliai iš prigimties kviečiami veržtis į meile liepsnojančią Dievo Širdies ugnį. Tačiau įvairūs mūsų prieraišumai prie sukurtų vertybių išblaško mūsų dėmesį ir, užuot kasdienybėje dažniau prisimindami Viešpatį ir Jam siųsdami padėkos bei garbinimo žodžius, dažnai lengvabūdiškai savyje leidžiame silpnėti Dievo troškimui… Kai mūsų laisvę išlikti laisviems Viešpatyje nustelbia kitos gėrybės, pritraukiame pagundas, vedančias į nuodėmes, kurios  negailestingai mažina mūsų uolumą tarnauti Jam ir kitiems.

Teologas dominikonas Žanas Mari Giojetas (Jean Marie Gueullette) rašė: „Didžiausia dvasinio gyvenimo bėda yra užimtas plotas, – jeigu jau kas nors yra, niekas kitas nebegalės ten patekti. Jei mūsų širdis ir gyvenimas jau yra užpildyti, jei mūsų užrašų knygutė pilnutėlė – ten nebus vietos Dievui. Nieko nebeįpilsime į vazą, kuri sklidina vandens“. Žmonės gali sakyti, kad myli Dievą, bet konkretūs jų sprendimai liudija, jog Jį užmiršta ir apie Jį retai pagalvoja, nes prioritetą (dažnai iš įpročio) skiria įvairiausiems užsiėmimams, pomėgiams bei kitiems dalykams, bet tik ne Jam. Kai visą žmogaus širdį valdo pasaulis, joje nebelieka Tėvo meilės (1 Jn 2, 15).

Net apaštalas Paulius – vienas žinomiausių Išganytojo mylėtojų – atvirumo valandą turėjo pripažinti savo ribotumą: „Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu“ (Rom 7, 22 – 23). Taigi jam, kaip kiekvienam mirtingajam, didysis Dievo meilės įsakymas (žr. Lk 10, 27) buvo viso gyvenimo siekiamybė ir idealas. Tačiau šv. Paulius visada mums yra didžiausio pasišventimo Jėzų pažinti, Jį skelbti bei iki paskutinio atodūsio liudyti, pavyzdys. Kadangi jis visa esybe veržėsi prie Dievo, Jėzaus meilė jį visiems laikams pagavo (žr. Fil 3, 12) ir nebepaleido. Kai žmogus leidžia Dievui karaliauti jo širdyje, tada ji tampa nuodėmei neįveikiama tvirtove, ir ji sugėdinta priversta trauktis…

Negalime stabdyti savo veržimosi prie Dievo, matydami savo žmogiškąjį ribotumą bei nuodėmingumą. Nepaisant savo silpnybių, kaskart Jam vis paveskime visus savo reikalus ir atsiduokime Jam. Atsidavimas Dievui yra nuodėmių priešnuodis, nes, būdami vis artimesniame su Juo tikėjimo ir maldos santykyje, greičiau pastebime savo klaidas, nuoširdžiau dėl jų gailimės ir, malonei veikiant, ryžtingiau jų atsisakome. Imame vis aiškiau suvokti, kokie būtume   bejėgiai, likę be Dievo. Toks vidinis praregėjimas veda į galutinę dažnai atnaujinamo apsisprendimo pergalę – mylėti Dievą šią valandėlę, kad galėtume Juo gerėtis per visą amžinybę.

Ž. M. Giojetui netrūksta įžvalgumo: „Jis apnuogina tave, kad vengtum pasitikėjimo kūriniais, kurie negali išgelbėti, ir kad sukliudytų tau eiti klystkeliu, ieškant saugumo tame, kas nėra patikima. Taigi iš meilės, o ne dėl kažkokio pavydo Dievas tą, kurį myli, skatina dėti viltis į Jį vieną ir tikėtis, kad būsi saugus. Bet koks kitas kelias būtų klystkelis“.

Tad rūpinkimės savo meilės augimu, nes kaip mylėsime save, būdami Dieve, taip mylėsime ir kitus, su kuriais neatsitiktinai susitinkame bei bendraujame. Tik patyrę Jėzaus ramybę, gailestingumą ir džiaugsmą, šiomis bei kitomis dorybėmis galėsime  dalintis su kitais. Šventas egoizmas, – kad kažką gero duotume kitiems, pirmiausia gaukime patys, nes „iš neturinčio bus atimta ir tai, kas jis tariasi turįs“ (Lk 8, 18).

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content