Pagauk gyvenimą
Jėzaus sakykla – ne tik sinagoga, kalnuota vietovė, dykuma ar paežerė. Visur, kur susirinkdavo žmonės Jo pasiklausyti, buvo skelbiama svarbioji Naujiena apie žemės gyventojams prisiartinusią Dievo Karalystę (žr. Mk 1, 15).
Viena iš įsimintiniausių Biblijos ištraukų byloja, kad žydų „minios veržėsi prie Jėzus klausytis Dievo žodžio“ (Lk 5, 1). Kai išgirdę ar perskaitę Dievo žodį, jį priimame gilyn į širdį, tada mumyse auga tikėjimas, kuriuo Jėzus mus kaip žuvis gaudo savo išganymo tinklais. Antai apaštalas Paulius, verždamasis į dvasinio gyvenimo aukštumas, leidosi Jėzaus malonės pagaunamas (Fil 3, 12), ir todėl kiekvienam iš mūsų jis gali duoti pamokymą: „Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas“ (1 Tim 6, 12).
Kai Jėzus, būdamas valtyje (prie Genezareto ežero pakrantės), baigė skelbti Gerąją Žinią, Simonui paliepė dar kartą plaukti žvejoti. Jis iš karto ėmėsi darbo, nes Mokytojo paskelbtas Dievo žodis jo širdyje jau buvo įleidęs klusnumo šaknis (žr. Lk 5, 5). Beje, Simonas galėjo ir paprieštarauti: „Jėzau, esu žvejys – profesionalas – kaip savo penkis pirštus pažįstu šį ežerą. Nieko nepagavome kiaurą naktį vargę, juolab nieko nepešime dabar…“ Jei Jėzus, išgirdęs suirzusį jo balsą ir „logišką“ pasiaiškinimą, būtų taręs: „Simonai, šiais savo žodžiais išbaidei visas žuvis… Negalėsi tapti geru sielų žveju. Teks ieškoti kito žvejo, kuris Tiesai paklus greičiau nei tu…“, Simonas nebūtų pagerbtas nesugriaunamos Uolos titulu…
Jėzus iš daugybės žmonių išsirinko tinkamiausius mokinius. Ar iš tiesų? Juk kai kurie iš jų buvo beraščiai (Apd 4, 13). Šis Mokytojas yra ypatingas – nedaro klaidų. Kas iš to, jei Jis būtų pasirinkęs gabiausius intelektualus, kurie dievina tik protą. Mąstymo suabsoliutinimas žmogaus pažinimą nesveikai išpučia ir tik meilė tinkamiausiai ugdo (žr. 1 Kor 8, 1). Nepriešiname proto ir meilės veiklos. Geriausias dalykas – širdies bei proto derinys. Pavyzdžiui, šiomis ir kitomis savybėmis pasižymėjo ne tik šv. Augustinas, šv. Bonaventūra, šv. Tomas Akvinietis, šv. Jonas Paulius II, Simone Weil, bet ir daugelis kitų…
Vis dėlto anuomet Jėzui reikėjo tokių mokinių, kurių sveika prigimtis bei žmogiško ribotumo pasireiškimai būtų ta sudedamoji dieviškos malonės tešlos dalis, kuri pradėtų rūgti ne dėl individualios apaštalų veiklos, bet dėl Jo kenozės… Čia žmogaus indėlis – minimalus. Kuo greičiau kūrinys paklūsta Kūrėjui, tuo labiau prisideda prie Dievo Karalystės kūrimo žemėje. Klusnumas Dievui yra tobula žmogaus kūrybingumo versmė. Kurdamas gėrį Dieve, tikintysis atranda augančią laimę savyje. Būdamas su Dievu bei išvien su Juo veikdamas, net apdovanotas tik vienu talentu, žmogus yra įsitikinęs, kad, kai jo širdyje gyvena Jėzus, tada net visos pasaulio duotybės neprilygsta Tam, be kurio jos tėra nulis.
Prisimintinas teologo Karlo Ranerio (Karl Rahner) pastebėjimas: „Ateities krikščionis bus arba mistikas, arba visai juo nebus“. Dabartyje auganti gėrio ir blogio jėgų įtampa kiekvienam tikinčiajam dažnai kelia iššūkių tarp įvairių galimybių rinktis tik tokius sprendimus, kurie visiškai atitiktų jo krikščioniškas nuostatas. Net ir menkas pataikavimas daromam kompromisui, kuriam sąžinė priešinasi, yra vidinio žmogaus (žr. Rom 7, 22) pozicijų silpninimas, vedantis į niekur…
Kad krikščionys galėtų Kristui padėti Jo išganymo tinklais gaudyti sielas (žr. Lk 5, 10), patys turi, pasinaudodami dvasinėmis lavybomis, kasdien irtis į gilumą – tolydžio stiprinti bendrystę su tikruoju sielų Žveju. Kad ir kokiame dvasinio gyvenimo lygyje būtume, visada galioja Jėzaus kvietimas: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34). Šie žodžiai turi tiesioginį ryšį su knygos „Kristaus sekimas“ (autorius – Tomas Kempietis) posakiu: „Padarysi tik tiek pažangos, kiek save priversi“. Kai su malda bei tikėjimu širdyje kasdien pasiryžtame motyvuotai, nors ir mažais žingsniais, bet eiti tik pirmyn, daryti viską, kas mums priklauso vykdyti, sulaukę vakaro, džiaugsimės, kad diena praėjo ne veltui…
Kai tai išradingai kartosime kiekvieną dieną, malonė įsišaknys mūsų charakteryje, ir nebegalėsime gyventi vien sau. Asmeninė mūsų dvasinio gyvenimo pažanga sužadins troškimą pirmiausia melstis už aplinkinius, kad ir jie greičiau atrastų Kristų ir savo tikrą pašaukimą bei gyvenimo prasmę Jame.
Kun. Vytenis Vaškelis