Netektyje slypi Velykų aušra
Gražiausi meno kūriniai niekada negalės pakeisti asmeninio žmogaus su Dievu bendravimo. Čia nėra jokio pakaitalo. Be abejo, sakrali kūryba patraukia stebėtojo dėmesį, teikia estetinį pasigėrėjimą ir kelia širdį Dievop. Bet amžinybės atžvilgiu – Dievo akyse – net nuodėmingiausio individo sielos šventovė yra nepalyginti vertesnė už meniškiausią baziliką, pastatytą iš plytų. Juk Jėzus ne už negyvą daiktą atidavė save…
Po Verbų sekmadienio, praėjus keliolikai valandų, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo: Paryžiuje pasaulinės reikšmės architektūros bei meno paminklas – Dievo Motinos katedra – atsidūrė (galbūt dėl restauratorių neatsargumo) viską naikinančios ugnies gniaužtuose. Iš tiesų Dievas yra didis Visagalis; Jis yra pajėgus absoliučiai viską savaip valdyti. Jis duoda impulsą tikslingiems visatos procesams, rūpinasi kiekviena gyvybės forma ir net Jam savaime žinomas kiekvieno žmogaus galvos plaukų skaičius (žr. Lk 12, 7). Kodėl gi Jis leidžia pasaulyje įvykti nelaimėms, jei mums visada linki tik gerų dalykų? Dėl to, kad, pasinaudodamas blogio veikimu, Jis visuomet į mus žiūri iš amžinybės perspektyvos ir kuria tokį tobulą gėrį, kurio vaisiais su mumis dalintis trokšta žemėje ir danguje. Bet kadangi dėl gimtosios nuodėmės padarinių dažnai vadovaujamės savivale bei elgiamės neteisingai, Jis, matydamas, kad kai kurie asmenys ir savo gyvenimo pabaigoje bus labiau egoistiški ir mažai Dievu pasitikintys, leidžia nelaimes, kurios priverčia keisti jų mąstymą bei pasirinkti kitus prioritetus.
Viešpats, norėdamas visiems suteikti platesnį požiūrį, tarsi byloja: „Mano krauju išgelbėtieji, žavėdamiesi Dievo namų išoriniu grožiu neužmirškite mano kančių Golgotoje… Juk didžiausiame praradime slypi ryškiausia Velykų aušra… Kai būsite verti mane išvysti dangiškoje Jeruzalėje, nebegalvosite apie tragedijas, jus ištikusias žemėje. Visi išbandymai jus užgrūdino ir parengė susitikimo Šventei su manimi. Danguje kai kurie net galės dėkoti ir už Notre Dame bažnyčios gaisrą, kuris tapo nauja paskata savyje ieškoti neregimosios šventovės ištakų….“
Taigi iš centrinės Notre Dame katedros navos į dangų nesulaikomai kylančios milžiniškos liepsnos buvo ypatingas Dievo ženklas, liudijantis, kaip toliaregiškai Jis laikino pobūdžio blogį geba perkeisti į dieviško gėrio privalumą. Niekas nekvestionuoja – nelaimė yra visada nelaimė, bet šiuo atveju ji tapo tam tikra visuotinio gėrio apraiška, nes konsoliduoja milijonus žmonių ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje, kad pirmiausia konkrečia malda palaikytume tuos prancūzus, kurie labiausiai sielvartauja dėl jų mylimos Dievo Motinos katedros praradimo. Toks mūsų elgesys – atsiliepimas į popiežiaus Pranciškaus kvietimą: „Šiandien malda vienykimės su prancūzų tauta, tikėdamiesi, kad žalos skausmas virs atstatymo viltimi. Šventoji Marija, mūsų Motina, melski už mus“. Pagaliau ir kai kurie milijardieriai, paveikti minėtos tragedijos, išties dosniai atveria savo pinigines – aukoja šimtus milijonų eurų Notre Dame šventovės atstatymui ir rodo kitiems sektiną pavyzdį bei sulaukia Aukščiausiojo palaiminimų…
Kas yra liturginių Velykų šventimas? Rengimasis amžinosioms Velykoms… Kaip tai darome? Visur bei visada pirmumą stengdamiesi teikti Kristui bei Šventosios Dvasios vedimui. Kai per kasdienį maldingą vadovavimąsi Dievo žodžiu priimame Jo malones, Didžiosios Savaitės liturginės apeigos mums tampa svarbios, nes kasmet mokomės švęsti gyvenimą drauge su Prisikėlusiuoju, primenančiu, kam mes negalime užmiršti ir Jo iš meilės mus atperkančios ant kryžiaus kančios bei mirties nuopelnų. Juk Didysis Penktadienis ir Velykos neegzistuoja vienas be kito.
Panašiai esti ir mūsų gyvenime. Šis laikinas gyvenimas yra mums savotiška kančia ir nesibaigianti šventė. Nepabrėžiame, kad iš atsidavimo Jėzui reikia būtinai ieškoti kentėjimų, kurie mus padarytų panašesnius į Jį. Tik negailėkime pastangų visus savo sunkumus kaskart atiduoti Kristui ir drauge su Juo priimkime įvairius gyvenimo iššūkius. Tada suprasime, kad, būdami Jo malonėje, ką bedarytume, mums visiškai nereikia nerimauti dėl ateities įvykių, nes Jis juose visada yra ir bus.
Nors meniškos bažnyčios, katedros ir koplyčios liudija, kiek daug širdies į savo darbą įdeda įvairių sričių specialistai, bet svarbiausias Dievo namų puošimo bei jų rūpestingo prižiūrėjimo tikslas – garbinti jų tikrąjį Šeimininką – Eucharistijoje esantį Jėzų – ir, aktyviai dalyvaujant Mišiose, reikšti Jam meilę, dėkingumą… Jis yra svarbesnis už viską. Todėl kai įsiplieskė gaisras Notre Dame katedroje, pirmiau negu buvo išnešta brangenybė – Jėzaus erškėčių vainikas, stengtasi iš tabernakulio paimti Eucharistinį Jėzų, esantį konsekruotuose duonos pavidaluose – Ostijose, ir nunešti į saugią vietą. Taigi pirmumas Šventenybei – Dievo Sūnui – ir tik paskui dėmesys daiktams – neįkainojamoms vertybėms.
Kai kas klausia: „Kur buvo Kristus, kai degė minėta Paryžiaus katedra?“ Jis buvo ir bus savuosiuose… Savo malone Jis pakvietė tikinčiuosius ateiti arti prie liepsnojančios katedros, ir jie giedojo Dievo bei Marijos garbei giesmes. Didžiojo Pirmadienio vakare Jis tarytum sakė: „Jūsų mylima katedra dėl nelaimės patyrė didžiulių nuostolių, bet užtat jūsų vidinės šventovės jau dabar atsinaujina… Nors jūsų širdys dar prislėgtos, bet jūs savo giedojimu aplinkiniams skelbiate nepalaužiamą viltį ateitimi bei tikėjimą manimi, kad Aš – Dievo Sūnus – esu gyvas, nes, prisikeldamas iš numirusių, atvėriau jums Dievo Tėvo namų duris, kad, išmušus paskutinei gyvenimo valandai, galėtumėte įžengti į mano ir būsimo savo Prisikėlimo džiaugsmą“.
Taigi Jėzus dega troškimu, kad mes Jį įsileistume į savo širdies šventoves; Jam padedant, iki gyvenimo pabaigos pergalingai kovotume su nuodėme bei siektume dorybių, nes nugalėtojui Jis leis „atsisėsti šalia savęs, savo soste“ (Apr 3, 21).
Kun. Vytenis Vaškelis