V Velykų sekmadienis C 2019

Be meilės viskas yra niekas

„Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12, 18). Tai – nekintantis pagarbios meilės kiekvienam žmogui principas, įsišaknijęs Dievą mylinčių ir Jam tarnaujančių širdyse. Kai vadovaujamės Jėzaus mokslu, tada viską stengiamės daryti su meile (žr. 1 Kor 16, 14) ir, kaip apaštalas Paulius moko, saugomės, kad nepapiktintume aplinkinių (žr. 1 Kor 8, 13).

Neseniai vykusiame Lietuvos vyskupų konferencijos posėdyje buvo dar kartą priminta, kad, remiantis Katalikų Bažnyčios kanonų teise, dvasininkai ir vienuoliai aktyviai nedalyvautų politikoje bei politinių partijų veikloje, išskyrus tuos atvejus, kai Ordinarai dėl bendro visuomenės gėrio nuspręstų kitaip. Šią tiesą patvirtina ir sveikas protas. Jei kas nors iš kunigų ar vienuolių, prieš Prezidento rinkimus, pradėtų viešai palaikyti vieną ar kitą kandidatą (deja, taip įvyko), būtų supriešinti tie rinkėjai, kurie yra įsitikinę, kad reikia balsuoti už kitą kandidatą… Tad kelioms dienoms belikus iki minėtų rinkimų, kasdien savo maldose prisiminkime abu kandidatus bei rinkėjus, kad, veikiant malonei, ramiai atliktume savo pilietinę pareigą – atiduotume balsą už savo pasirinktą kandidatą ir taip įvykdytume Aukščiausiojo valią.

Žmogui būdinga daryti gera laukiant tam tikro įvertinimo. Kai jo jautri sąžinė pritaria tinkamai atliktam veiksmui, ypač  patarnaujant kitiems, jis iš karto patiria vidinę ramybę ir supranta, kad net maži, bet teisingi individų poelgiai yra visuotinio Dievo kūrybos plano sudedamoji dalis, žmonijai tolydžio keliaujant namo. Ne vien asmens sąžinės balsas yra gerų darbų skatintojas. Kai   žmogui, nuoširdžiai atlikusiam darbą, paprasčiausiai padėkojama, tai jam gali tapti nauja paskata tobulėti ir kitose gyvenimo srityse… Beje, kas be kruopelytės pavydo sugeba pasidalinti kito asmens džiaugsmu ir net moka taikliu žodžiu jį pagirti, kad gerai atliko darbą, išreiškia savo nesuinteresuotą meilę artimui bei duoda sektiną pavyzdį.

Pastebime, kad dažnai yra lengviau su liūdinčiais jų skausmu pasidalinti, nes natūraliai norisi širdies gėlą išgyvenančiam padėti… O kai, pavyzdžiui, mūsų kolega, patyręs tam tikrą sėkmę, tarsi visa savo esybe ima skleisti džiaugsmo šviesą, ne visada skubame jo džiaugsmu persiimti, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik jam asmeniškai suteikta duotybė. Kartais reikia mums patiems turėti daugiau kilnaus atviraširdiškumo, drąsaus paprastumo ir proto nuolankumo, kad, į savo širdį iš karto įsileidę kito žmogaus džiaugsmo bangą, galėtume sakyti: „Džiaugtis su besidžiaugiančiuoju (Rom 12, 15) yra didi malonė bei artimo meilės išraiška, stiprinanti džiaugsmo pastovumą Viešpatyje (Fil 4, 4)“.

Vis dėlto turime budėti, kad, išgirdę padėkos žodį, nejučiomis nepradėtume apie save manyti geriau nei dera, užmiršdami už pasiektus rezultatus padėkoti Dievui. Taigi Jėzaus įsakymas mylėti Viešpatį bei artimą darosi vis lengviau pritaikomas gyvenime, kai dažnai prisimename, kad visa, ką turime bei gauname, į mūsų gyvenimus liejasi iš Jo širdies lobyno. Tai – geriausias Dievo ir žmogaus abipusio ryšio įprasminimas. Ką Jis duoda, mes dėkodami priimame ir altruistiškai dalinamės ne tik su aplinkiniais… Kai tai tęsime, Jo gerumo perteklius palaipsniui įsilies į mūsų gyvenimus (drauge su neišvengiamais išbandymais, kurie yra tos pačios dieviškos meilės vaisiai, bet jų „saldumas“ kitoks, labiau grūdinantis mūsų charakterį, kad meilė Dievui būtų išgryninta taip, kaip Jis nori, o ne kaip mes).

Jėzaus meilės veikimas remiasi tikėjimu. Kai, pavyzdžiui, su malda širdyje skaitydami Bibliją, užtinkame žodžius: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs“ (1 Kor 4, 7), malonės apšviestas mūsų protas pirmiausia net nustemba, suvokęs šios tiesos tikrumą bei gelmę. O mumyse veikiantis tikėjimas iš karto skatina sielą nuoširdžiai padėkoti Dievui, kad būtent Jis atvėrė mūsų mąstymo galią, nes suvokiame, jog Biblijos tiesos, kai jas su malda įsileidžiame į širdį, keičia mūsų gyvenimus. Tada dėkojame Dievui už Jo žodžių suvokimo džiaugsmą, ir suprantame, jog šiame dėkojime glūdi meilė Jėzui, kuri netrukus, kai tik atsiras galimybė, pasireikš konkrečiais Jį garbinančiais artimo meilės veiksmais.

Daryti gera artimui, kad būtų nuolat garbinamas Neregimasis, yra tolygu mylėti Jį. Šiuo atveju Jėzaus meilės įsakymas tarsi praranda prasmę, nes kai iš meilės Dievui tarnaujame kitiems, laikomės ne įstatymo raidės, o Dievo Dvasios, kuri teikia gyvybę (2 Kor 3, 6). Nors meilė yra viskas, nes ji svarbesnė už tikėjimą (juk tikėjimas be meilės yra niekas; plg. 1 Kor 13, 2), bet pirmiau esti tikėjimas, iš kurio kyla meilė.

Kai dėl budrumo praradimo atsiduriame vienadienių pasaulio vilionių sūkuryje, kartais tenka su širdies skausmu pripažinti, kad klydome, nes pernelyg plačiai savo širdis atvėrėme pagundų tuštybei, o Jėzų pamiršome… Kai tik suprantame savo  klaidą, iš karto atsiprašome, kad įžeidėme Jį, susitaikome, atgauname prarastą ramybę ir vėl atnaujiname draugystės ryšį su Esančiuoju…

Nors nuodėmingi suklupimai mus pažemina ir mažina savivertę, bet dėl to Jo meilė mums, užuot mažėjus, tik didėja. Kodėl? Dievo charakteris skiriasi nuo mūsų kaip ir Jo mintys nuo mūsų minčių (žr. Iz 55, 8). Jis dėl mūsų galutinio išganymo padarys viską, kad, įvairiausiais būdais mus kviesdamas nutraukti visus saitus su nuodėme, galėtų mus užvaldyti savo malone. Jis geriau už mus žino, kaip mus nuvesti pas savo bei mūsų Tėvą. Kai kartais žmogus labiau užsispiria nei ožys, Jis leis įvykti nelaimėms, kurios savaip supurtytų klystančiojo sielą, atvestų į protą ir išgelbėtų nuo amžinosios gėdos. Ir tai daro Meilė – Jėzus, nes Dievas negali savęs išsiginti (2 Tim 2, 13). Jis savo apreikštam žodžiui yra ištikimas labiau, nei mes linkę manyti…

Tegu Jo meilė tampa tiltu, jungiančiu mūsų žodžius ir veiksmus.

Kun. Vytenis Vaškelis