Savanoriškai nukryžiuota Meilė
Didysis paradoksas. Kai įsikūnijusi Meilė – Dievo Sūnus – darė stebuklus: gydė ligonius ir prikeldavo mirusius, žydai ėmė Jį pripažinti Mesiju. O kai Jis prikaltas ant kryžiaus, negalėdamas nė krustelti, numirė ir prisikėlė iš numirusių, nematomomis savo širdies rankomis atliko svarbiausią visatoje darbą – atpirko visą žmoniją.
Maldingai apmąstydami Didžiosios Savaitės įvykius ruošiamės Velykų šventėms. Įdėmiai žiūrime į Kenčiantįjį ant kryžiaus, kuris tarsi byloja: „Negaiškite veltui nė minutės ir priimkite Evangeliją į savo širdis, laikykitės jos tiesų, nes „dienos yra piktos“ (Ef 5, 16) bei limituotos“. Tik veikiant Dvasiai, galime ryžtingiau priimti tuos kasdienius išbandymus, kurie danguje taps mūsų niekuo kitu nepakeičiamu dorybių bilietu. Kiek žemėje įstengsime atsisakyti asmeninės nepriklausomybės iš klusnumo Kristui, tiek ten išsiskleis tikroji mūsų tapatybė Jame, nes visiškai priklausyti Dievui – tai amžinai skendėti Jo Širdies ramybėje bei laisvėje.
Verbų sekmadienį žiūrime į suimtą Kristų, atvestą tardymui pas Pilotą, ir matome beatodairišką tamsybių pasaulio valdovų (Ef 6, 12) siautėjimą. Prisiminame, kad Dievo Sūnus nėra padaręs nė mažiausios nuodėmės, nes Jo prigimtis yra dieviška, absoliučiai neturinti jokių sąsajų su galimybe nusidėti. Taip pat ir Jo kūnas yra šventas, prigimtinės nuodėmės nepažeistas… Nors Jis yra kaltinamas nebūtais dalykais, bet savanoriškai ir tik iš meilės mums prisiėmė visas mūsų nuodėmes bei savo kūne užnešė jas ant kryžiaus (1 Pt 2, 24). Tai buvo švenčiausias Išganytojo poelgis, nulėmęs mūsų galutinį likimą.
Piktosioms dvasioms buvo leista apnikti žydų seniūnų sukurstytą minią, kuri nesavu balsu ėmė šaukti: „Ant kryžiaus Jį!“ Šie žodžiai – geriausias pavyzdys, liudijantis, jog žmonijai gyvybiškai čia ir dabar reikėjo Atpirkimo, antraip ji būtų beviltiškai nugrimzdusi į susinaikinimo gelmes… Žmonių, praradusių protą, klyksmas: „Mirtis Šitam!“ (Lk 23, 18), Jėzui buvo skaudžiausias priminimas, kad Jis tikrai turės mirti kančių agonijoje… Jeigu Jis nebūtų žinojęs, kad prisikels iš numirusių, Jo merdėjimas būtų paženklintas tam tikra beprasmybės nuojauta. Juk jei mirtis triumfuoja, pats Gyvenimas praranda tikrumo prasmę. Tada net kiltų klausimas: „Ar Dievas iš tikrųjų yra Dievas?“
Į viską žvelgdami per neprilygstamo Viešpaties Jėzaus iš numirusių prisikėlimo prizmę, sakome: „Dievas visada yra didingesnis už visų mūsų apie Jį suvokimo įvaizdžius“. Todėl su nuolankiu protu pripažįstame Jo visagalybę ir lenkiamės prieš Kryžių, kuris mus kviečia ne tiek stebėtis begaline Dievo Tėvo meile savo vaikams, bet ragina besąlygiškai paklusti Tam, prieš kurį priklaupia kiekvienas kelis danguje ir žemėje (Fil 2, 10).
Neatgailaujantis nusikaltėlis Barabas (tam tikra prasme blogio prototipas) buvo nevertai išleistas į laisvę, o pati laisvės pilnatvė – Viešpats Jėzus – netrukus, kai bus prikaltas ant kryžiaus, taps bejėgiškumo įsikūnijimu, liudijančiu, kad tikroji laisvė yra ne tik ištikimiausia pasiaukojančios meilės sesuo, bet ir jos tarnaitė. Taigi tiek esame laisvi Kristuje, kiek savo laisvę veikti skiriame aplinkinių gerovei. Bet tarnystė kitiems – ne palankumo bei išskirtinio dėmesio sau ieškojimas, o dvasinio gyvenimo ugdymas, kasdien stiprinant savo charakterio savybes. Čia be apmirimo savo ego neįmanoma dvasinė pažanga.
Tenka tik pritarti škotų kilmės dvasininkui Osvaldui Čambersui (Oswald Chambers), įžvalgiai rašiusiam: „Mes esame tik tai, kas esame, kai mūsų niekas nemato. Visa kita tėra reputacija. Dievui vertinga tėra tik tai, kas esame vienumoje – mūsų širdies mintys, ką įsivaizduojame mintyse, mūsų kūno įpročiai“. Taigi vienuma yra mūsų gyvenimo būdo objektyviausias indikatorius. Sąžinės tyrimo maldoje kiekvienas galime sau atvirai pasakyti, kokia mūsų tikroji bendrystės su Viešpačiu amplitudė…
Gerai, kai, nenorėdami, kad mus aplinkiniai girtų, darome gerus darbus. Tai – sektinas pavyzdys kitiems. Kai mūsų kantrybė bei atsidavimas Viešpačiui esti išbandomi, kitiems nežinant – užvis geriausia. Tada pasirodo, kas iš tiesų yra mūsų širdyse bei galvose. Kas išlieka ištikimas Kristui bei savo sąžinės balsui, kai būna vienumoje, tas ir viešumoje mokės bei turės drąsos pirmumą teikti Tiesai, nes jam rūpės ne tiek asmeninės reputacijos įvaizdis, o teisingi sprendimai, liudijantys, jog, malonei veikiant, savaime stengiamės paklūsti Šventosios Dvasios įkvėpiančiam vedimui.
Nors kenčiantis ant kryžiaus Teisusis agonijos valandą buvo prislėgtas pasaulio blogio naštos ir šaukėsi savojo Tėvo (Mk 15, 34), bet Jis nebuvo vienas. Jis ir gyvendamas, ir mirdamas buvo didžiojoje Dievo Tėvo artimybės paslaptyje. Juk Jėzui mirštant ištarti Jo žodžiai: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46), reiškia, kad Jis visada buvo Tėve ir Tėvas Jame (žr. Jn 10, 30). Taip pat šioje Kristaus kančioje bei nuolatiniame Tėvo ir Sūnaus santykyje esti ir Šventoji, nes Švč. Trejybė neišskiriama.
Giliau žvelgdami į Ecce Homo – Štai Žmogus, dėkojame Jam už Jo kančią, mirtį bei prisikėlimą. Prisikėlusysis mus net skatina su džiaugsmu dalyvauti Jo kentėjimuose, nes toks mūsų nesugriaunamas nusistatymas pritraukia ir būsimą Jo apsireiškimo šlovę (žr. 1 Pt 4, 13).
Kun. Vytenis Vaškelis