Neužtarnautas atsivertimas
Atsivertimas – Dievo prerogatyva. Jis pirmiausia beldžiasi į kiekvieno širdį ir suteikia jai troškimą keistis. Žmogus tik tada tampa tikru žmogumi, kai jis konkrečiais veiksmais atsiliepia į Jėzaus kvietimą priimti Jį – pasaulio šviesą (Jn 8, 12).
Šį Gavėnios sekmadienį skelbiama Evangelija vienus kviečia kardinaliai keisti gyvenimo būdą, o kitus – jį taisyti. „Jei neatsiversite (…), pražūsite“ (žr. Lk 13). Šie Jėzaus žodžiai – testas mūsų protui, patikrinantis mūsų tikėjimo santykį su Juo. Jei žodis pražūsite kam nors dar kelia tam tikrą nepasitenkinimą, verta klausti: „Jėzau, ar iš tiesų aš pažįstu Tave, besąlygiškai tikiu Tavimi ir vadovaujuosi visu Tavo mokymu?“ Gilesnis Biblijos tiesų pažinimas, su Jėzumi bei Šventąja Dvasia artimesnis bendravimas ir prisiminimai, kaip dangiškasis Tėvas mus – savo vaikus – globoja, apipildamas malonėmis, ir kaip Jis per įvairius išmėginimus veda mus į savo Karalystę, yra kasdienio atsivertimo Kristuje varomoji jėga.
Kartais žmonės paviršutiniškai galvoja, jog, pavyzdžiui, tragiškos mirtys yra Dievo bausmė žuvusiems… Jėzus primindamas nelaimę, kai prie Siloamo tvenkinio sugriuvo bokštas ir užmušė aštuoniolika gyventojų, pastebi, kad jie nebuvo kaltesni už kitus Jeruzalės žydus. Net ne gyvybės netektis, o neatsivertimas – didžioji tragedija (žr. Lk 13, 4 – 5).
Viename JAV leidinyje buvo publikuotas tekstas apie porą, kuri anksti išėjo į pensiją. Gyvendami Floridoje jie puoselėjo vienintelę svajonę – visą likusį savo gyvenimą skirti vien pramogoms: plaukioti savo jachta, žaisti mažąjį beisbolą ir rinkti kriaukles. Įsivaizduokime, ką Paskutinio teismo dieną šie žmonės pasakys Kristui: „Tik pažiūrėk, Viešpatie, į mūsų darbščias rankas, kiek daug kriauklių jos surinko!“ Deja, jei tos rankos buvo skirtos vien patogumų ieškojimams bei gyvenimo išvaistymui, ar atsivers minėtai porai geresniojo gyvenimo durys?.. Šiuo atveju rizika netekti dangaus yra pernelyg didelė.
Visiškai kitokia iliustracija. 2000 metų balandį Kamerūne (Vakarų Afrika) žuvo Rubi Elaison (Ruby Eliason) ir Lora Edvards (Lora Edwards). Rubi buvo per 80 metų. Visą gyvenimą (netekėjusi) ji paaukojo vienam didingam tikslui – skelbti Evangeliją jos negirdėjusiems, vargšams ir ligoniams. Lora buvo truputį jaunesnė, našlė, gydytoja ir, kiek tik leido jėgos, tarnavo vienoje Kamerūno ligoninių. Kai kartą jos važiavo automobiliu, nesuveikė stabdžiai, mašina nuriedėjo nuo skardžio, ir jos iš karto mirė. Tai – nepataisoma tragedija? Šių dviejų moterų gyvenimai, inspiruojami nuostabios aistros iš visų jėgų tarnauti sieloms ir viską skirti Viešpaties garbei, nėra tragedija. Tai – šlovė. Kasdienis mirimas sau (žr. 1 Kor 15, 31) dėl kitų gerovės – nuolatinio atsivertimo Kristuje apoteozė.
Atsiversti – leisti taip Dievo Sūnui užvaldyti mūsų esybę, kad pirmiausia kiekvieno žmogaus proto veikla būtų paimta į Jo nelaisvę (žr. 2 Kor 10, 5). Juk visa, kas pasaulyje yra geriausia bei svarbiausia, prasidėjo nuo dieviškos iniciatyvos… Taigi Dievo amžinajame meilės projekte, Jo širdyje, mes visados buvome ir būsime mylimi. Todėl esame pašaukti veikti ne kaip Jo užprogramuoti bedvasiai robotai, bet kaip savarankiškos bei kūrybingos asmenybės. Mūsų pašaukimas – ne pasidaryti Kristaus kopijomis, bet tapti Jo meilės atnaujintais žmonėmis, kasdien gyvenimu liudijančiais dieviškosios laisvės džiaugsmą.
Vidinis džiaugsmas bei gili ramybė yra niekuo kitu nepakeičiami atsivertimo Jėzuje dėmenys. Kuo labiau skaitydami bei apmąstydami Dievo žodį savo mąstymą kreipiame tiesos link, tuo stipriau bei laisviau per mus veikia pati Tiesa – Kristus. Tada net atlikdami paprasčiausią darbą galime patirti Jo mistinį prisilietimą, kuris įkvepia kaskart vis nuoširdžiau šlovinti Esantįjį. Viena moteris liudijo: „Šįryt anksti išėjau ravėti už namo. Klūpojau purve prie tvarto, prisijuosusi prijuostę, o prakaitas tekėjo per nugarą. Rankove šluostydama veidą ir siekdama kastuvėlio, staiga pagalvojau: „Kodėl būtent šią valandėlę esu visiškai laiminga?..“ Mergaitės (kaimynės) pianino gama liejosi pro jos langą. Žolėje zvimbė musė, ir aš pamačiau, jog klūpau ant šios nuostabios, mažos, žalios planetos. Man nerūpi, kas dar gali atsitikti, aš išgyvenau šį momentą. Jis priklauso man“. Netikėtai į jautraus žmogaus sielą dvelktelėjusi malonė leidžia ne tik kibų purvą pamiršti, bet net žaliuojančią planetą išvysti…
Universalus Šventosios Dvasios veikimas savitai pasireiškia kiekvienam tikinčiam, ypač turinčiam klusnaus mažo vaiko savybių. Jėzus ne veltui mažutėliams pirmiesiems nutiesė kelius į dangų (žr. Mt 18, 3). Jie, daug nesvarstę, paklūsta savo tėvų nurodymams ir paprasčiausiai visada stengiasi daryti, kas jiems sakoma… Taigi teisingas elgesys – pasilikimo Kristuje garantija.
Pasak Simone Weil, „jeigu nukreipiame protą į gėrį, į jį neišvengiamai bus pamažu patraukta visa siela, norėtų ji to ar ne“. Taigi su tikėjimu, savo mintis bei širdį kreipkime į aukščiausią gėrį – Jėzų. Ši maldingo dėmesingumo koncentracija duos nuolatinio atsivertimo vaisių: būsime pagauti Jo malonės, ir tada, Jo Patepimas mus išmokys visko (1 Jn 2, 27), ypač kaip vieni kitiems turime padėti nešti gyvenimo naštas…
Kun. Vytenis Vaškelis