Kiek bus išgelbėtų? „Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus“ (Lk 13, 22) tarsi per visą pasaulį, nes Jam priklauso žemė, dangūs ir visa, kas egzistuoja (plg. Ps 89, 12). Kelionės tikslas – Jeruzalė. Kai Jį ten nukryžiuos, bus pasiektas galutinis tikslas – žmonijai atsivers „Dievo miesto, dangaus Jeruzalės“ (Žyd 12, 22) vartai. Jei Jėzus,
Palaimingiau imti negu duoti Didžiausia pasauliui dovana – Dievas, kurio įvairios pastangos mus užkalbinti ir patraukti mūsų gyvenimus savęsp visada yra tam tikri ženklai kuriuos turime priimti, maldoje įvertinti bei tinkamais veiksmais atsiliepti. Labiausiai Jam dėkojame už tai, kad ta pačia meile, kuria Tėvas myli savo Sūnų, Sūnus myli mus (Jn 15, 9). O kadangi
Meilė sau – artimo meilės sąlyga? Iš pirmo žvilgsnio meilė sau yra egoistiška, kai pataikaujame kūno poreikiams, kaip stabui lenkiamės savimeilei. Tai – ne meilė sau, o vergystė nuodėmei. Kaip neįmanoma tarnauti Dievui ir mamonai, taip negalime mylėti nuodėmės ir širdyje turėti ramybę. Kas stengiasi suderinti minėtus dalykus, aukštyn kojomis apverčia nekintančius gyvenimo principus ir
Plati širdis – geriausias masalas Jėzus, prisiimdamas žmogaus kūną ir apribodamas savo dievišką veikimą jame, turėjo specialų planą. Dievo Karalystę Jis norėjo skelbti ir plėsti per savo pasiuntinius, kurie Jo klauso, Juo pasitiki ir Jį myli. Kai žmogaus pradinis Dievo pažinimas kaskart auga ir pasiekia tokį tikėjimo lygį, jog Jėzaus asmuo ir Jo darbai tampa
Kilniausia Jėzaus kvietimo malonė „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Kai kuriuose vertimuose rašoma, jog Jis nukreipė savo žingsnius… Šiuo atveju „veidas“ ir „žingsniai“ esmės nekeičia: Jėzaus judėjimo kryptis vienintelė – ėjo į Jeruzalę (Judėjos karalystės sostinę) kentėti ir mirti, kad mes galėtume su Juo susitikti dangiškoje Jeruzalėje. Vis dėlto čia
Trejybės paslaptis atsiveria mylintiems Nors pažinimas išpučia (1 Kor 8, 1), bet be jo žūna tautos (žr. Oz 4, 6). Tad kur yra „paslėptas“ dieviškų dalykų pažinimo raktas? Dievo veikime, kai Biblijos tiesas, įsileidžiame į savo esatį… Pavyzdžiui, žmogus, malonės paliestas, atsiverčia, įtiki Kristų, ir, turėdamas ne tik tikėjimo pažinimo pradmenis, bet ir plačią širdį,
Dvasia – gyvoji meilės liepsna Velykos – didžiausias visagalio Dievo Sūnaus šlovės apsireiškimas. Įvyko kardinalūs pasikeitimai: į šipulius sudaužyta neįveikiama mirties tvirtovė, neleidusi mums įžengti į Gyvenimą; ant menčių paguldyta nuodėmė, nebeturinti pražūtingų galių, kai atsisakome egoizmo ir siekiame dorybių; amžinai užsklęstos pragaro durys tiems, kurie dėl Dievo garbės, užmiršdami save, tarnauja kitiems. Tačiau, kad
ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) C 2019 Skaityti daugiau »
Jam nereikia auksinio medalio Jėzus yra tobulas žmogus ir tobulas Dievas. Jis – auksas be priemaišų; saulė, be vakaro prieblandos; tiesos pilnuma, be melo šešėlio; meilė, „įsiskverbusi“ į Kryžių, kuriame slypi galutinė Jo bei mūsų pergalė… Ar ruošiamės Kristaus Dangun Žengimą šiemet švęsti su didesniu vidinio džiaugsmo polėkiu nei pernai? Kasmet, turtėdami Jėzaus mokymo pažinimu,
VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2019 Skaityti daugiau »
Kūnui – deguonis, o sielai – meilė „Ne kvėpuodamas, bet mylėdamas aš gyvenu“, – įžvalgiai sakė poetas Robertas Southwellas. Iš pirmo žvilgsnio šis posakis nelogiškas. Yra žinoma, kad žmogaus organizmui vidutiniškai kasdien reikia net 40 kg deguonies. Per dieną įkvepiame net apie 10000 litrų oro. Taigi ne meilė, o deguonis užtikrina žmogaus gyvybines funkcijas. Tačiau
Be meilės viskas yra niekas „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12, 18). Tai – nekintantis pagarbios meilės kiekvienam žmogui principas, įsišaknijęs Dievą mylinčių ir Jam tarnaujančių širdyse. Kai vadovaujamės Jėzaus mokslu, tada viską stengiamės daryti su meile (žr. 1 Kor 16, 14) ir, kaip apaštalas Paulius moko,
Dievo Avinėlis – ne avių, o žmonių Ganytojas Gerojo Ganytojo sekmadienį prisimename Jėzų, kuris pasitelkdamas avių ganytojo metaforą, byloja apie save, žengiantį per šį gyvenimą į kitą, ir savo stebinančia asmenybės kilnumo šviesa, skatinantį Juo sekti visus, pažįstančius Jo balsą (Jn 10, 4). Jėzaus dvasinio patrauklumo žavesys – ne hipnozės reiškinys, o begalinio gailestingumo proveržis
Motinų Motina Kontempliatyvus amžinybėje išaukštintos Mergelės Marijos žvilgsnis, malonei veikiant, aprėpia esminius dalykus. Ji geriau už mus suvokia galutinę mūsų paskirtį, todėl Jos tikslas – užtarti bei laiminti visus žmones, ypač tuos, kurie kreipiasi į Ją maldose ir kuriems labiausiai reikia širdis perkeičiančio Dievo gailestingumo. Minėdami Motinos dieną kreipiamės į Mariją: „Tu esi viso pasaulio
III Velykų sekmadienis C 2019. Motinos diena Skaityti daugiau »
Jėzaus pasirodymai – ne žmonių ekstazės fenomenai Pirmiausia Prisikėlusysis pasirodė moterims (Mt 28, 9). Pasak vieno teologo, „moterys, gyvybės įsčios, ateina prie kapo, mirties nasrų motinos žemės, kurią maitina tai, ką ji pagimdė“. Vėliau Jis pasirodė apaštalams „ir iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“ (1 Kor 15, 6). Kristaus pasirodymai mokiniams, įrodantys Jo iš
Netektyje slypi Velykų aušra Gražiausi meno kūriniai niekada negalės pakeisti asmeninio žmogaus su Dievu bendravimo. Čia nėra jokio pakaitalo. Be abejo, sakrali kūryba patraukia stebėtojo dėmesį, teikia estetinį pasigėrėjimą ir kelia širdį Dievop. Bet amžinybės atžvilgiu – Dievo akyse – net nuodėmingiausio individo sielos šventovė yra nepalyginti vertesnė už meniškiausią baziliką, pastatytą iš plytų. Juk
Savanoriškai nukryžiuota Meilė Didysis paradoksas. Kai įsikūnijusi Meilė – Dievo Sūnus – darė stebuklus: gydė ligonius ir prikeldavo mirusius, žydai ėmė Jį pripažinti Mesiju. O kai Jis prikaltas ant kryžiaus, negalėdamas nė krustelti, numirė ir prisikėlė iš numirusių, nematomomis savo širdies rankomis atliko svarbiausią visatoje darbą – atpirko visą žmoniją. Maldingai apmąstydami Didžiosios Savaitės įvykius
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS C 2019 Skaityti daugiau »
Apnuoginti melą ir suteikti viltį gyventi Kai žmonės siekia blogio, pasinaudodami bloga priemone, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad blogis triumfuoja. Neseniai Rašto aiškintojai Jėzų kaltino žmonių suvedžiojimu (žr. Jn 7, 47), o dabar pas Jį atveda santuokos pažeidėją (žr. Jn 8, 3), kad Jis atliktų teisėjo vaidmenį. Jie norėjo apkaltinti Jėzų ir nubausti svetimautoją, bet
Sugrįžkime nevėluodami Evangelijoje minimas tėvas (Lk 15, 11) yra visuotinės Dievo Tėvo meilės provaizdis. Jo jaunėlis sūnus atstovauja žmonijos klystančiuosius, kurie atsiverčia… O tėvo vyresnysis sūnus – dvasiškai aklas žmogus, kuriam malonėje atgimusiųjų džiaugsmas yra „terra incognita“ (lot. nesuprantamas dalykas). Toliaregiškai įžvalgus yra mūsų Dievas Tėvas. Jis leidžia savo vaikams braidžioti po nuodėmių klanus ir
Neužtarnautas atsivertimas Atsivertimas – Dievo prerogatyva. Jis pirmiausia beldžiasi į kiekvieno širdį ir suteikia jai troškimą keistis. Žmogus tik tada tampa tikru žmogumi, kai jis konkrečiais veiksmais atsiliepia į Jėzaus kvietimą priimti Jį – pasaulio šviesą (Jn 8, 12). Šį Gavėnios sekmadienį skelbiama Evangelija vienus kviečia kardinaliai keisti gyvenimo būdą, o kitus – jį taisyti.
Velykų galybės ženklas 1966 metais UNESCO Alpamajo kalną (aukštis 5947 m), stūgstantį Peru Andų kalnuose, paskelbė gražiausiu pasaulio kalnu. 2012 metais lietuvis alpinistas Aivaras Sajus įkopė į minėtą kalno viršūnę ir, žavėdamasis gamtos erdvinėmis perspektyvomis, sakė: „Neapsakomas grožis!“ Kristaus atsimainymas įvyko ant tradiciškai laikomo Taboro kalno Galilėjoje. Šiuos kalnus tam tikra prasme galime palyginti. Gamtos
Širdies tuštumų pripildymas Dievas viską daro dėl mūsų. Jis geriau už mus supranta, kad mes, būdami be Jo, esame niekinės dulkės. Kokie laimingi pirmieji žmonės buvo Edeno sode prieš savo nuopuolį, kai betarpiška bendrystė su Viešpačiu jiems leido suvokti, kaip kardinaliai jie skiriasi nuo visų kitų gyvūnų..! Biblijos liudijimas apie Dievo ir žmonių priešą –
Akys kaktoje – širdis Dieve Jėzaus palyginimuose visada slypi gilesnė potekstė. Kai Jis kalbėjo apie du akluosius, kurie įkrenta į duobę (žr. Lk 6, 39), turėjo mintyse visus, kurie neturi akių savo kaktoje. Akys kaktoje? Taip, nes „išmintingasis turi akis kaktoje, bet kvailasis grabaliojasi tamsoje“ (Koh 2, 14). Šv. Grigalius Nysietis komentuoja: „Jei kas „turi
Kaip pamilti savo priešus? Priešų meilės esmę atskleidžia krikščionybė. Neturinti analogų Jėzaus mirties bei prisikėlimo iš numirusių dovana yra skirta visiems, ypač labiausiai užkietėjusiems žmonijos piktadariams. Tereikia ją priimti…. Pirmasis kankinys Steponas bei daugybė tikinčiųjų, atidavusių savo gyvybę dėl kitų atsivertimo, paliudijo, kad įmanoma viską ištverti, kai silpnas žmogaus jėgas sustiprina dangus. Mylėti priešus –
Nuosaikumas – aukso vidurys Kas yra žmonės, kuriems Jėzus sako: „Esate palaiminti“ (Lk 6, 22). Tie, kurie ieško Dievo ir atranda; įsileidžia Jį į savo vidų ir sako: „Neįsivaizduoju, kaip iki šiol galėjau gyventi be Jo“. O ką reiškia kiti Jo žodžiai: „Vargas jums“. Kai žmonės stengiasi suderinti nesuderinamus dalykus – tarnystę Dievui ir Mamonai
Pagauk gyvenimą Jėzaus sakykla – ne tik sinagoga, kalnuota vietovė, dykuma ar paežerė. Visur, kur susirinkdavo žmonės Jo pasiklausyti, buvo skelbiama svarbioji Naujiena apie žemės gyventojams prisiartinusią Dievo Karalystę (žr. Mk 1, 15). Viena iš įsimintiniausių Biblijos ištraukų byloja, kad žydų „minios veržėsi prie Jėzus klausytis Dievo žodžio“ (Lk 5, 1). Kai išgirdę ar perskaitę
Ne tik dailidė Filme „Kristaus kančia“ (režisierius M. Gibsonas) yra išskirtinė scena, kurioje Jėzus prie ką tik vienam turtuoliui pagaminto stalo šmaikščiai pritupia ir, Motinai Marijai matant, apsimeta, kad atsisėdo ant kėdės. Paskui Jis plauna rankas žaismingai vandeniu aptaškydamas Mariją, kuri, atsiliepdama į Jo linksmumą, Jam dovanoja nuoširdžią šypseną… Tai – meniškas epizodas, vaizduojantis Jėzų,
Dvasios patepimo tikrovė Ar gamtoje matome vėją? Vienas rašytojas atsako: „Ne, bet žvelgdami į audros blaškomas bangas ar griaunamus namus, švelnaus vakaro vėjelio dvelksmo bučiuojamus gėlių žiedlapius ar nuo rožių vainiklapių nusvyrančius rasos perlus žinote, kad vėjas yra“. Ar matome Dievą Dvasią? Ne, bet Tiesos Dvasia per maldą nematomu būdu ateina į mūsų sielas ir
Geriausias vynas „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais (…). Jis visiems laikams sunaikins mirtį“ (žr. Iz 25, 6 – 8). Šis kalnas – Sionas, dangiškosios Jeruzalės simbolis. Galilėjos Kanoje vykusiose vestuvėse Jėzus, prašomas savo Motinos, padarė stebuklų pradžią – vandenį pavertė vynu. Biblijoje šis alkoholinis gėrimas
Atgimimo krikštas Viešpaties rankų darbas – tiesa ir teisingumas (Ps 111, 7). Jo minčių bei žodžių ištakose slypi mus perkeičiantys gyvojo vandens šaltiniai. Kai širdimis prie jų prisiliečiame, Dievo Dvasia mums padeda suprasti, kodėl Kristus ne tik krikštijosi… Atėjusiajam iš pašaknų pakeisti pasaulį reikėjo ne atgailos krikšto, o Šventosios Dvasios nužengimo. Jėzus buvo pakrikštytas Jordano
Kristaus Krikštas ir Sausio 13-oji, C 2019 Skaityti daugiau »
Rytojus priklauso nuo šiandienos Pirmosios šeimos – Adomo ir Ievos – moralinis nuopolis liudija, kad mes negalime gyventi be Dievo. Nepaklusdami Jam jie užsitraukė gėdą, kuri privertė juos slėptis tarp Edeno sodo medžių. Užuot prašę Jo atleidimo ir susigrąžinę prarastą dieviško kilnumo tapatybę, bėgo tolyn nuo gyvojo Dievo ir tikrosios savasties – nuo savo būties
Jis buvo 2 mm ilgio gemalu Dievo Sūnus, ateidamas pas mus iš kitos tikrovės ir susimažindamas iki plika akimi nematomos ląstelės, apsigyveno naujuose „namuose“ – Mergelės Marijos įsčių tamsoje. Jis tapo gemalu, kad žmonijos istorijos vairas būtų pasuktas kita linkme… Garbingoji Marija, ne iš kūno ir vyro norų (žr. Jn 1, 13), o dėl Dievo
Atgimti iš aukštybės Viešpaties Dvasia – Meilės Dvasia. Ji ieško žmonių, kurie priimtų Ją į savo širdis ir leistųsi uždegami tos antgamtinės ugnies, kuri naikina nuodėmę bei suteikia nieku kitu nepakeičiamą Dievo pažinimo alkį… Šventoji Dvasia taip palaipsniui keitė Jono Krikštytojo charakterį ir gyvenimą, kad jis savo gyvenimo darbais bei Gerosios Žinios skelbimu liudijo, jog
Kreivos širdys išsitiesins Jei niekas nesikeistų, nebūtų šventųjų ir nusidėjėlių. Reikia laiko ir laisvės, kuria vieni žmonės piktnaudžiauja, o kiti, priėmę tiesą į savo širdis, sako: „Esu tiek laisvas ir laimingas, kiek pajėgiu įprasminti kasdienybę, darydamas tai, ko iš manęs tikisi Jėzus“. Advento laiko įprasminimui trūktų esminio dalyko, jei neturėtume šv. Jono Krikštytojo. Kas kitas,
Ateikime pas Ateinantįjį Viskas prasidėjo nuo Dievo Tėvo gailestingumo. Jis matė, kad žmonija istorijos vairą pasuko lemtingos savivalės kryptimi, vedančia į fiasko… Viena ji niekada nebūtų išsigelbėjusi. Reikėjo kito. Ir Dievas mums siuntė Tą, kuris tapo žemę su dangumi sutaikinančia Auka… Kai girdime pirmojo Advento sekmadienio Evangeliją, bylojančią apie Jėzaus antrąjį atėjimą, kurio metu kai
Karalius yra Tarnas Absoliuti protingo kūrinio harmonija su Dievu, savimi ir dovanotu gyvenimu. Tai – neužtarnauta duotybė, kai žmogus laisvai, besąlygiškai bei kūrybingai priima neturintį analogų Kūrėjo planą valdyti žemę ir viešpatauti kūrinijai (Pr 1, 28). Tik dėl savo išskirtinai begalinio dosnumo Dievas pirmiesiems žmonėms suteikė dalį savosios tapatybės – malonę karaliauti kitiems vilkint meilės
Skaityti laiko ženklus Šaltas ir ramus lapkričio rytas. Šį rudenį pirmą kartą alyvos meta lapus, kurie, nukritę ant žemės, riečiasi į viršų ir primena kūdikius, spurdančius iškeltomis kojomis bei rankutėmis ir savo kūno poza bylojančius: „Padėkite mums, juk matote, kad mes esame silpni“. Kaip savo rūbą keičianti gamta skelbia: „Vyksta neišvengiamos permainos“, taip ir žmonės,
Danguje ne tik vedybos neberūpės Jėzaus antgamtiškas visų dalykų vertinimas griauna perdėm racionalius, pragmatiškus ir stereotipinius žmonių požiūrius ir mūsų vidinį žvilgsnį kreipia į neaprėpiamus malonės horizontus… Jis aiškiai sako, kad amžinybėje nei vyras, nei moteris nebeprisiekinės vienas kitam ištikimai gyventi, nes Santuokos sakramento institucija nebeteks galių (Lk 20, 34). Ten absoliučiai viskas bus tiesiogiai
Nesiliauti trokšti, pažinti, mylėti… Žemaūgis muitininkas Zachiejus, sužinojęs, jog Jėzus eina per Jericho miestą, tapo neklaužada vaiku, nes, nuvijęs šalin baimę dėl aplinkinių požiūrio į jį, įsiropštė į šilkmedį, pamatė Jėzų, ir jų žvilgsniai bei likimai susitiko… Dievo Sūnus nusileido iš dangaus, kad, tapęs žmogumi, paliudytų, jog nuo šiol kiekvienas, kuris, ieškodamas Jo, „lips“ į
Tikime Ateisiančiuoju? Kodėl Jėzus, bylodamas apie savo antrąjį atėjimą, esminį dėmesį skiria tikėjimui? Dėl to, kad tikėjimas yra tiesiausias kelias į Dievo širdį, iš kurios trykšta malonė, suteikianti tikinčiajam amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 47). Kai šitas gyvenimas pasibaigs, tikintysis išlieka ramus, nes tvirtai tiki kito gyvenimo egzistencija, kurioje akis į akį regės dabar pridengtą praeinančios
Leiskime suklysti Sekmadienio Evangelija byloja apie sūnų palaidūną ir jo tėvo gerumą. Į jų bendravimo santykį pažvelkime kiek kitu kampu. Kai jaunesnysis sūnus pareikalavo savosios palikimo dalies, tėvas, iš anksto nujausdamas, kad jo sprendimas yra lengvapėdiškas, neišreiškė nepasitenkinimo, ir nedelsdamas padarė tai, ko pareikalavo jo mylimas sūnus (Lk 15, 11 – 12). Daugelis tėvų šioje
Pirmenybė Žodžiui Kai Jėzus iš savo sekėjų reikalauja nuoseklaus radikalumo sekant Jį, tai mūsų negali stebinti, nes suprantame, kad nuo Jo gailestingumo malonės priklauso viskas – kiekvieno žmogaus nematomo širdies tvinksnio tąsa ir, paskutiniam jos dūžiui nuskambėjus kaip varpui, kviečiančiam į kelionę, jo ateitis amžinybėje. Kaip sprūstantys smėlio grūdeliai iš saujos, dienos, išbarstytos nerūpestingo gyvenimo
Nusižemindami save išaukštiname Jėzus sakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Užuot ėmę stebėtis Jo sparnuotu posakiu, prašom malonės teisingai suvokti jo prasmę, kad norėtume ir galėtume jį pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui… Tikroji žmogaus vertė ir orumas kyla iš begalinio gailestingumo. Pirmiesiems žmonėms, prieš jiems nupuolant,
Saule apsigobusi Jei tik prieš kelis dešimtmečius Bažnyčia paskelbė apie Marijos išaukštinimą danguje, kaip nekvestionuojamą dalyką, gal iki tol palaimintuoju Marijos Ėmimu į dangų katalikai abejojo? Anaiptol. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių vyravo įsitikinimas, jog dėl to, kad joks kitas žmogus nepatyrė tokio Jėzaus artumo kaip Marija (nes Ji buvo Aukščiausiojo išrinkta pagimdyti patį Dievo Sūnų),
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) C 2016 Skaityti daugiau »
Tikrasis nuolankumas – neabejotina vertybė Dievo Sūnus visatos mastu ir įsikūnijimo metu tapo tarsi nematoma molekule – žmogumi, kad mes taptume tikrais žmonėmis – Jo didingo kilnumo švyturėliais. Tai nėra perdėtas vertinimas, nes Jis dėl mūsų tapo tarnu, kad mes Jame galėtume apsisiausti mylimųjų Jo karalystės vaikų malone žėrinčiu apsiaustu. Viešpaties nuolankumo viršūnė yra nusižeminimo
Kantrybė – kertinė brandžios motyvacijos atrama Viešpats yra mums kantrybės įsikūnijimas. Kai Jis visiškai paniekintas merdėjo prikaltas ant kryžiaus, iki pat dugno išgėrė kokčiausių pažeminimų ir žmonėms iki galo nesuvokiamų kančių taurę. Jis turėjo kantrybę, kurios pasaulis negali duoti. Kankinamas Jis rėmėsi nepalaužiamu tikėjimu: „Ši baisi kančia tikrai baigsis, ir aš, atidavęs savo dvasią Tėvui,
Meilės surogatai neverti Mylinčiojo Evangelijoje minima atgailaujanti nusidėjėlė, kuri, kol nepažino Jėzaus, kaip ir daugelis vaikėsi netikros meilės miražų. Kiekviena netvarkingo prieraišumo praktika veda individą į slegiančią ir jo laisvę paralyžiuojančią priklausomybę, nes perdėta meilė kūriniams juos visada iškelia aukščiau Kūrėjo. O Jis yra pavydus Dievas (Iš 34, 14), nes tik dėl Jo gailestingumo mes
Keistis – tolygu prisikelti iš numirusių Visai nepastebimas naujos gyvybės impulsas, kaip strėlė smingantis į numirėlio širdį, ir jis atgyja, ir, atsisėdęs, didžiausiai jį matančiųjų nuostabai, prabyla… Čia nėra jokio specialaus vaidybinio efekto, be kurio neapseina „Holivudo“ filmų kūrėjai. Tai – vienintelio Dievo, galinčio akimirksniu mirtį perkeisti į gyvenimą, viską apimančio gailestingumo prerogatyva. Tai –
Klausytis kito užmirštant save Tikėjimo šviesoje gyvenimo ištakų apmąstymas įprasmina dabarties momentą ir tiesia taką ateičiai. Pasaulio sukūrimo priešistorė byloja, kad Dievas, prieš pradėdamas kurti dangų ir žemę, pirmiausia savyje amžinai turėjo pasidalinimo dieviškąja meile su tais, kurie bus sukurti, idėją. Ji tapo kūnu, kai Kūrėjas savo gerumu nebūčiai „išaugino“ gyvybės sparnus tardamas: „Tebūna…“ (Per
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Dievas Parakletas Neregėtas Dievo Dvasios išsiliejimas ant apaštalų, Bažnyčios gimimas ir jos išskirtinė pasiuntinybė vesti į išganymą žmoniją – Sekminių pradžia, kuriai, kol žemė alsuoja gyvybe, nebus užsklandos. Kai prašome: „Dvasia, Viešpatie, nuženk“, – Ji nedelsia, ateina, nes būtent Ji pati mums įkvepia troškimus Ją kviesti, Jos ilgėtis ir ramiai paklusti Jos vedimui… Taigi dar
ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Žengiantysis Šeštinės „įsikomponuoja“ tarp Velykų ir Sekminių. Jėzus prisikėlė iš numirusių, pasirodė mokiniams ir, atvėręs jiems protą, kad suprastų Biblijos pirmenybę (Lk 24, 45) jų visos egzistencijos perkeitimui ir pašventinimui, prabilo apie Šventosios Dvasios atsiuntimą, be kurios neįmanomas sekimas Juo, tinkamas Jo gyvenimo bei darbų liudijimas, net, jei reikėtų, atiduodant savo gyvybę už Jį. Paskutinės
VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Meilės kalba Mylint Dievą neįmanoma nemylėti artimo ir savęs. Jei kas nors sakytų, kad tarp meilės Dievui ir artimui kartais esti takoskyra, klystų, nes kai mylintysis savąja būtimi glaudžiasi prie mylimo Viešpaties, tampa perkeistas, tolydžio įgyja vidinės laisvės užtaisą, kuris, malonei veikiant ir atsiradus progai, susprogdina įvairių jo žmogiškų silpnybių bei neryžtingumo užtvaras, ir, Jo
Avinėlio avys Ganytojas ir 7, 3 milijardo Jo krauju atpirktų sielų – avių. Kaip jas visas sveikas nuvesti ten, kur jos atras tikrąją žmogišką savivertę ir tapatybę Dieve? Ganytojas ir avys – tai tam tikra prasme vaizdinga antropologinė metafora, liudijanti apie neatšaukiamą Dievo ir visų žmonių santykį, nuo kurio priklauso kiekvieno žmogaus egzistencija po mirties.
Velykos neturi vakaro Viskas žemėje turi pradžią ir pabaigą, bet Velykų pergalei neuždegsime raudonos šviesos, nes šio įvykio šerdis – Prisikėlusysis – yra pats visko Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis, gyvasis Dievas (Apr 22, 13). Po Jo prisikėlimo iš numirusių tapome amžina Jo nuosavybe, nes tai, kas įvyko Golgotoje yra liudijimas, kad mes nebesame
Jo ritmu įsisukti į šokį Švenčiame per Velykas mums Viešpaties Jėzaus padovanotą gilia ramybe pripildytą malonės gyvenimą, nes Jo linkėjimas: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19) yra skiriami tiems, kurie Jį bei Jo žodžius su tikėjimu priėmė į savo širdį ir todėl tapo kūnu. Kristaus prisikėlimas iš numirusių tam tikra prasme neįmanomas be mūsų prisikėlimo, nes
Jis prisikėlė. O mes? Iki Kristaus prisikėlimo iš numirusių Jį matėme iškankintą ant kryžiaus, pasruvusį kraujyje, numirusį ir palaidotą kapo rūsyje. Po Jo prisikėlimo viskas pasikeitė – buvusi akivaizdi Jo nukryžiavimo regimybė užleido vietą tikėjimui, nes tik tikėdami ir pasitikėdami mes galime džiaugtis tuščiu kapu ir Jo kūno pradingimu. Kodėl ir kaip šis kapas pasidarė
Jį aukština, atmeta ir vėl priima Verbų sekmadienio liturgijos pradžia – kulminacinis šlovingo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę momentas, kai žydų minia, prisimindama visa, ką Jis padarė, šaukė „Osana“ (hebrajiškai „Išgelbėk mus“) ir iš didžiausios pagarbos lenkėsi prieš savąjį Kūrėją ir Atpirkėją, o tolimesnė jos šventimo dalis yra skausmingai sukrečianti žmogaus būtį, paženklinta didžiausiu žmonių elgesio
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS C 2016 Skaityti daugiau »
Baudžia ne Dievo meilė, o daromos nuodėmės Viena iš svarbiausių Šventojo Rašto tiesų yra ta, kad suverenus Dievas siuntė savo Sūnų į šį pasaulį ne jo pasmerkti, bet jį išgelbėti iš vergovės nuodėmėms (Jn 3, 17). Žmonijos atpirkimas įvykdytas, ir todėl kiekvieno žmogaus atsakas į iki galo nesuvokiamą dievišką gailestingumą tegali būti vienintelis teisingas sprendimas,
Skelbti tiesą ir ja gyventi Jėzus, kalbėdamas apie galilėjiečius, kurie buvo nužudyti prefekto Poncijaus Piloto įsakymu (Lk 13, 1), tai liudija ir istorikas Juozapas Flavijus, pabrėžė, kad tų žuvusiųjų asmeninės kaltės nubuvo didesnės už visų kitų galilėjiečių nuodėmes. Taigi įvykusių nelaimių apimtys nėra tiesiogiai proporcingos nuo jų nukentėjusiųjų moralinio nuosmukio lygiui. Visiems esminė Jėzaus žinia
Be pagundų nėra išganymo Tik gundymų atmetimas arba jų priėmimas parodo, ko iš tiesų yra vertas žmogus. Jei jis savo netikrajam „aš“ visada sakytų „taip“, ilgainiui savo viduje leidęs užvaldyti visoms nedorybėms, jose rastų savąjį galutinį bei nebepakeičiamą fiasko, nes blogio užvaldytas asmuo susitapatina su šėtonu. O žmogus, kuris visuomet mintimis ir savo sprendimų vykdymu
Jėzus – visados „šiandien“ Jėzus, Nazareto sinagogoje perskaitęs pranašo Izaijo ištrauką, kuri bylojo apie Šventosios Dvasios buvimą su Juo, tarė žodžius, skelbiančius minėtos pranašystės įvykdymą (Lk 4, 21) – žmonių Mesijo laukimo lūkesčiai išsipildė su pertekliumi, nes Jis ne tik Gerąją Naujieną užantspauduos neregėto gailestingumo darbais, bet Jo gerumo viršūnė bus Atpirkimas ant kryžiaus. Tačiau
Šventoji Dvasia, nuženk! Jėzus, užgrūdintas ilgų dienų pasninko, atmetęs visus šėtono gundymus, grįžta į Nazaretą, kad pradėtų vykdyti pasiuntinybę, kuriai pasaulyje nebus analogų. Sinagogoje Jėzaus skaitytą pranašo Izaijo knygos ištrauką apie Šventosios Dvasios veikimo universalumą (Lk 4, 18) galime ir šitaip išreikšti: „Aš, Jėzus, ateinu gelbėti pasaulį ne vienas, nes su manimi yra Dievo Dvasia,
Pripildyti ne indus, o save pačius Kur ateina Jėzus, ten ateina Gyvenimo pilnuma. Kur Jis būna ir ką daro, viską skiria Tėvo šlovei bei žmonių antgamtinei gerovei. Jėzus yra naujasis Adomas, o Jo motina Marija – naujoji Ieva. Jiedu dalyvavo Galilėjos Kanos vestuvėse, kad savuoju buvimu visiems paliudytų: nuo šiol kuriama naujoji santuokinės meilės civilizacija,
Visuomenės pūliniai ir Kristus Kai šį sekmadienį švenčiant Jėzaus Krikšto šventę Evangelija byloja apie atsivėrusį dangaus skliautą, iš kurio pasigirsta aukščiausiojo Dievo balsas (Lk 3, 22), skelbiantis, jog niekas taip nemyli Sūnaus, tik Tėvas (be abejo, ir Šventoji Dvasia vainikuoja šią vienintelio Dievo – trijų Asmenų – meilę), girdime žiniasklaidos balsus, liudijančius, kad daugelis mūsų
Laiko vagims – „ne“, o jo įprasminimui – „taip“ Kai maestro Virgilijus Noreika įspūdingai dainuoja apie laiką, kurio „nesustabdysi, laiko neatsuksi atgal, prieš laiką lygūs visi, laikas visagalis”, atrodo, jog kaip prieš vėją nepučiama, taip ir prieš laiką nesispyriojama – jis kaip nugalėtojas per pasaulį eina nesustabdomu ritmu. Akivaizdu, jog viskas laike keičiasi, tačiau pats
Gimė mūsų Viešpats Dievo Sūnaus gimimas buvo kitoks nei mūsų. Prieš keliasdešimt metų mus skyrė tam tikra riba: mūsų šiame pasaulyje nebuvo, bet paskui savuoju gimimo krykštavimu pažadinome egzistencijos aušrą. Dievui Sūnui gimti būtinybės nebuvo, nes Jo egzistavimas bei viską tobulai kuriantis veikimas neturi pradžios ir pabaigos krantų. Antra vertus, Jis negalėjo negimti, nes vidinis
Kalėdų preliudija Stebuklo esmė – ne Dievo malonių priėmimas, bet davimas, nes jei nebūtų Davėjo, nebūtų ir gavėjo. Tas, kuriam pavaldi visa kūrinija, panoro su mumis dalytis pačiu savimi. Iš Švč. Trejybės Širdies gelmės išsiveržė viską keičianti Naujiena: žemę aplankys Tas, kuriam Jonas Krikštytojas jautėsi nevertas atrišti kurpių dirželį. Kodėl? Čia „kaltas“ ne tik mastelių
Durys į tikrąją laisvę Durys simbolizuoja perėjimo laisvę iš vienos erdvės į kitą. Galime rinktis: peržengti durų slenkstį ir atsidurti naujus įspūdžius žadančioje aplinkoje arba pasilikti toje, kuri mums yra labiau pažįstama, artimesnė ir teikianti tam tikrą saugumo bei ramaus gyvenimo garantiją. Kai durys atviros, tarp skirtingų patalpų atsiranda jungiamoji gija, kuri simbolizuoja tam tikrą
Jo gailestingumas mums Gailestingumą pažįstame pagal jo vaisius. Jei kas nors, užmiršęs savo poreikius, pavyzdžiui, išklauso įvairių gyvenimo bėdų prispaustą besiskundžiantįjį, kai gali, dalykiškai jam pataria, jei reikia, sušelpia ir bet kuriuo atveju jį palydi su malda, toks žmogus turi niekada nenykstančio gailestingumo lobio dalį savo viduje ir palankumą Viešpaties artumoje. Tikintysis, nesigirdamas savo gerais
Neišvengiamas susitikimas Kosminiai kataklizmai, eschatologinė laikų pabaiga ir Žmogaus Sūnaus atėjimas – neišvengiami dalykai, kurie vienus žmones ves į stipriausią ir iki šiol nepatirtą jų gyvenime griausmingą vidinį supurtymą, o kitiems tai bus nepakartojama galimybė išlikti dvasinėje pusiausvyroje, pakelti galvas aukštyn ir išvysti Tą, kurio niekas antrą kartą ateinančio tokio garbingo ir didingo (Lk 21,
Gyvenimas – tarsi logiškas žaidimas Visatos Karaliaus šventės proga Evangelija, užuot visiškai atitraukusi uždangą nuo žmogiškais žodžiais neišreiškiamu bei iki galo nesuvokiamu antgamtiškumu spinduliuojančio Prisikėlusiojo veido, Jį vaizduoja kruviną ir negailestingai paniekintą, nepanašų į Tą, išaukštintą danguje… Negali būti dviejų Atpirkėjų, nes yra nedalomas Kristus, kuris, atiduodamas paskutines jėgas, „užvilko“ mūsų nuodėmių naštą ant kryžiaus,
Išsaugota ištikimybė – nuoseklumo vaisius Nuo virtuvėje tvarkingai panaudotos pašluostės padėjimo iki aukštojo tikėjimo vertybių siekio pilotažo – štai tokia plati mūsų prasmingos Kristuje egzistencijos amplitudė. Žmonių gyvenimo audinys dažniausiai mezgamas iš vos pastebimų kasdienių sprendimų darymo siūlelių. Tvarkingai ir nuosekliai jų atliekami maži veiksmai suponuoja būsimo svarbesnio apsisprendimo sėkmę. Ir atvirkščiai, jei kas ką
Gyvenimo virsmas Šio sekmadienio Evangelija byloja apie anapusybę, kuri yra visų mūsų neišvengiamybė. Pasak Viešpaties Jėzaus, kas bus vertas įsitraukti į garbingiausios amžinybės kiekvieną esybę kilniausios malonės būdu pašvenčiantį procesą, niekada nebeišgyvens skausmingiausių išbandymų akimirkų ir nebegalvos apie tai, kas susiję su žemiškųjų vertybių laikinumu, nes bus pagauti transcendentinių dalykų stulbinančios traukos jėgos (žr. Lk
Moteris ir vyras atranda save tik Jame Vyras ir moteris, Dievo sukurti kaip lygiaverčiai žmonės, buvo pašaukti įvykdyti esminį Jo planą – dauginimosi būdu pripildyti žemę palikuonių ir valdyti visus žemės kūrinius, kad kūrybingai įsitrauktų Visatoje į visuotinį dieviškosios harmonijos įsiviešpatavimą (žr. Pr 1, 28). Dėl neklusnumo Aukščiausiajam pirmieji žmonės spalvingiausio Edeno sodo ūksmėje suardė
Esame Nenugalėtojo nuosavybė Mūsų pagrindinis pašaukimas – atrasti didingiausią dovaną – Kristų – ir gyventi kilnaus orumo prisodrintą tarnystės gyvenimą Jame. Kadangi esame Dievo Avinėlio krauju atpirktos žmonijos vaikai, todėl bet koks vertybių skalėje žemiausiųjų individų prigimtinių poreikių perdėtas sureikšminimas bei iškėlimas (kaip nenutrūkstamas tęstinumas) aukščiau už dieviškų dalykų ieškojimą bei nenuilstamą jų siekimą bei
XXIX eilinis (Misijų ) sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Šeimos kelias Besiplečiant sekuliariam bei vartotojiškam visuomenės gyvenimo būdui, kai daugelio jos narių protuose ir širdyse vyksta moralinė vertybių devalvacija, kiekvienos krikščioniškos šeimos puoselėjama dvasinė branda įgyja vis didesnę svarbą. Kas gali labiau padėti namiškiams ar pažįstamiems, kurie dėl įvairių priežasčių yra atsiriboję nuo tikėjimo į Kristų, jei ne tie šeimų nariai, kurie pirmiausia malda
Turtingi Jame Evangelijos palyginimo apie turtuolį bei elgetą Lozorių priešprieša sulaužo laiko tėkmės rėmus ir atveria transcendentinės tikrovės duris. Be paliovos augantis ekscentriškas turtuolio šykštumas ne tik paniekina paliegusio skurdžiaus viduje gyvenantį Kristų, bet jį patį veda susinaikinimo keliu, nes, sąmoningai būdamas be Jo, žmogus išvaisto visus dovanoto prigimtinio gyvenimo išteklius ir, po mirties atsidūręs
Malda, Šiluva ir pal. Jonas Paulius II Malda yra tarsi statūs aukšto bokšto laiptai, kuriais lipdami aukštyn ir retkarčiais pažvelgdami pro siaurus jo langelius žemyn, negalvojame, kiek dar liko pakopų iki viršūnės, bet dėkojame Dievui už tai, kad Jis mums leidžia matyti vis plačiau atsiveriančią gamtovaizdžio panoramą, kuri mums primena, jog, į viską žvelgiant iš
Mokomės, kad teisingai gyventume Pažįstame protu tiesą, ir plūsteli į mūsų širdis laisvės džiaugsmo gūsis. Laviname savo mąstymą suvokdami, kad nuo teisingų ar rafinuoto melo minčių įsišaknijimo priklausys mūsų galutinė lemtis. Mokomės iš klaidų, bet daugiausia išminties semiamės gyvojo vandens šulinyje. Mokomės, kad prasmingai gyventume, ir gyvename, kad pažintų tiesų šviesa nuolat mums šviestų kelią
Išlaisvinanti gyvenimo drausmė Kai kartą Jėzų – didįjį gyvenimo piligrimą – kažkas paklausė: „Ar daug bus išgelbėtųjų (žr. Lk 13, 23), kurie pasieks savo aukščiausią egzistencijos tikslą?“, išgirdo Jo atsakymą: „Eikite tik pro ankštus vartus. Daug bus tokių, kurie eis, bet neįstengs“ (žr. Lk 13, 24). Išganytojas nori aiškiai pasakyti, kad galutinio išganymo dovana yra
Marija Danguje ir su mumis Mes švenčiame Švč. M. Marijos išaukštinimo Dieve viršūnę – Jos su kūnu ir siela paėmimą tiesiog į dangų. Kai su savo Viešpačiu pasiekusi aukščiausią susivienijimo meilės brandos momentą, Nekaltai Pradėtoji jau daugiau pradėjo priklausyti anapusybės dėsniams, o ne šio pasaulio tvarkai, tada, veikiant Aukščiausiojo galybei, Ji tarsi paukštė giesmininkė išskrido
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) C 2013 Skaityti daugiau »
Klausymas svarbiau nei kalbėjimas Viskas prasidėjo nuo Lozoriaus, kurį Kristus buvo prikėlęs iš numirusiųjų, sesers Mortos iniciatyvos. Kai Jėzus su mokiniais keliavo iš vieno kaimo į kitą, ne kas kitas, o būtent nuoširdžiu paslaugumu garsėjanti Morta (beje, jos vardas aramajų kalboje reiškia „namų šeimininkė, ponia”), pakvietė Jį paviešėti į savo namus. Jos vardo prasmė atitiko
Žodis, tikėjimas ir gailestingumas – gyvenimo pokyčių šerdis Visko pradžia ir pilnuma yra Žodis (Jn, 1 – 1), kuris iš beribio gerumo pašaukė iš nieko į buvimą daiktus (plg. Rom 4, 17), o žmonėms suteikė kilniausių savojo panašumo savybių (plg. Pr 1, 27). Nors pirmapradė kaltė žmonių vidų užliejo griaunančios destrukcijos tvanu, bet Dievo Sūnaus
Keliauju kaip džiugus piligrimas Žmonių pašaukimo žemėje misija tęsiama, nes jų pradėti darbai reikalauja tęsinio ir pabaigos, idant galutinai paaiškėtų, koks buvo jų tikrasis santykis su Dievu, artimu bei savimi. Būsime teisiami ar amžinai palaiminti neatsižvelgiant į įvairių svajonių „kolekcionavimo“ skaičių. Viską lems mūsų pastangos, kurios kilnias, subrandintas mintis (kartais ir spontaniškai kilusias) įkūnija kasdienybėje,
Proto vadovas – tiesa Mintys yra proto veikimo vaisius. Kaip žmogus mąsto, taip ir elgiasi. Mintys formuoja jo gyvenimo būdą, kuris vėliau nulems jo likimą. Savo mąstymo galia jis yra panašus į aukščiausiąjį Dievą, kurio mintys yra visada kupinos viską tobulai kuriančios meilės. Vis dėlto savo mąstymu žmogus gali panašėti į beprotį, nes, vadovaudamasis vien
Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis Šventasis Antanai Paduvieti, būtų nepaprastas įvykis, jei, Dievui leidus, mums XXI amžiaus laikiniems piligrimams, modernių technologijų kerais susižavėjusiems ir minintiems tavo gimimą Dangui, prisistatytum tardamas: „Aš esu šv. Pranciškaus Neturtėlio amžininkas, nes gimiau XII amžiuje, kai dar niekam nereikėjo sukti galvą, kaip efektyviau atnaujinti antivirusines programas. Kai buvau
Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis C 2013 Skaityti daugiau »
Nerimstantis sąžinės balsas Žmogaus dvasinį turtingumą ir skurdumą apibūdina jo sąžinės lygmuo. Ne veltui sakoma: sąžiningas žmogus ir asmuo – be sąžinės. Tiesa, nereikia suprasti, kad jei individas elgiasi nesąžiningai, tai tarsi jam Kūrėjas būtų pašykštėjęs tos intuityvios prigimtinės duotybės, kurios veikiamas gali daryti konkrečius moralinius sprendimus. Nors kiekvienas žmogus apdovanotas sąžinės vidiniu balsu, kuris
Kad duotume – turėkime Tėvo dieną vaikai, savo mamų ar kitų namiškių pamokyti, kai kurie net pasišokinėdami įskuodžia į kambarį, pakšteli mylimam tėčiui į skruostą, įteikia jam gėlelę ar savo piešinuką ir pasveikina, kaip sugeba. Tėvo širdis sušvelnėja ir neseniai tvyrojęs jo viduje pyktis dėl neklaužados sūnaus padarytų eibių susitraukia iki vos įžiūrimo nykštuko silueto.
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2013 Skaityti daugiau »
Švč. Trejybė ir Jos paveikslas – žmogus Kai pasaulio sukūrimo priešistorėje Dievo aukščiausiame prote ir meile perpildytoje širdyje nuo amžių glūdinti mintis – „Tegul iš nebūties gilumų atsiranda būties, gyvybės ir gyvenimo simfonija“ – tapo regimu bei apčiuopiamu kūrinijos egzistencijos pradu, šiame nepakartojamos kūrybos procese dalyvavo ne trys skirtingi dievai, bet vienintelė, nesukurta ir amžinai
Šventosios Dvasios ugnis – užsiliepsnojimui Sekminių dienos stebuklas – netikėtas, stulbinantis, neturintis žmonijos istorijoje analogų ir žmogaus prigimtį išaukštinantis įvykis. Tiesa, iki didingojo Šventosios Dvasios atėjimo izraelitai Sekmines šventė kaip Derliaus ir Įstatymo dovanos šventę, prisimindami, kaip Dievas ant Sinajaus kalno per Mozę sudarė sandorą su savo tauta. Bet ši Senojo Testamento šventė nė iš
ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) C 2013 Skaityti daugiau »
Žengsime ten, kur žengė Jis Paskutiniai Jėzaus žodžiai, prieš Jam regimu ir visiškai netikėtu būdu atsiskiriant nuo mokinių, patvirtino esminę tiesą, kad Jis yra daugiau negu pranašas, nes viskas, ką Jis sakė apie savo kančią bei prisikėlimą, visuotinį Evangelijos skelbimą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą, ne tik išsipildė, bet šie ir kiti dalykai pasieks kulminacinį tašką
VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2013 Skaityti daugiau »
Motinų maldomis vaikai gimsta iš aukštybių „Paukšte baltasparne, ankstyvą rytą skelbianti, neužmiršk mūsų, likusių pavydo, kivirčų ir išdavysčių balose. (…) O ant kalno, kur girios ošia, kur vilties papartis augina žiedą, ne kiekvienas užlips, bet Tu giesmėmis vis šauk rytą ir vakarą, kad neatsiliktume, kad nepamestume kelio į Širdį“, – tokiomis eilėmis, skirtomis motinai, išliejo
Gyvenimas pranoksta mirtį Kai Paskutinės vakarienės metu Judas Iskarijotas, nebedvejodamas pasuko Kristaus išdavystės keliu ir, atverdamas širdį šėtonui, sudegino savojo išganymo vilties tiltą, jungiantį žmogaus ir Dievo širdžių krantus, prabilo tiesakalbis Jėzus, asmeniniu pavyzdžiu paliudydamas, kad nevalia kiaulėms mesti perlų, nes jų turinys gali būti šventvagiškai paniekintas (plg. Mt 7, 6). Akivaizdu, kad piktoji dvasia,
Žvejoti Jo tinklais Kad tvirtai stovėtų ant žemės ir galėtų širdies ilgesio siūlais austi juostą, jungiančią jį su antgamtybe, iš kurios atėjo ir į kurią sugrįžo Dievo Sūnus, žmogaus kūnui reikia juodos duonos, o sielai – Viešpaties tiesos žodžio. Natūralu, kad ir po Kristaus prisikėlimo Jo mokiniai vėl grįžo į įprastus užsiėmimus: veido prakaitu bei
Prisikėlusiojo pasirodymų akivaizdumas Ne užantspauduotas akmuo, aklinai uždengęs visą rūsio kapo angą, ne drobulė, siautusi Jėzaus kūną, kuri, jei tik būtų apdovanota atmintimi bei gebėjimu prabilti, paliudytų, būtent kaip Jis prisikėlė iš numirusių, ir net ne Dievo angelo žodžiai, tarti žydėms moterims, kad Jo gyvybė yra atgijusi (nes vien žodžiai, kol jie netapo faktišku įrodymu,
Prisikeliama mirštant sau Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas. Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės
Savavališkai išėjus laiku grįžti Pagrindinis žmogaus tikslas yra Dievas, nes Jame yra viskas, kas svarbiausia ir ko labiausiai reikia sielai. Atsižadėti Jo – pjauti tiesos šaką, ant kurios sėdime. Ieškoti ir atrasti Jį – perkalti savo nuodėmės pjūklą į tikėjimo skydą, kuriuo sutrupintume piktojo nuodingas strėles, ir, pakėlę galvas aukštyn, sakytume: „Aš tik dėl to
Žmogaus širdis – Švč. Trejybės šventovė Būk pašlovintas didingasis Dieve, kuris prieš daugybę metų sukūrei Rojų ir pirmuosius jo gyventojus. Viešpatie, viską apžvelgęs, gėrėjaisi savo kūryba, nes Tavo kūrinijai niekas negali prilygti (Pr 1, 31). Vienintelis Viešpatie, Adomą ir Ievą buvai apdovanojęs išskirtine meilės malone: jie ir Tu tarp savęs laisvai bendravote kupinoje harmoningos meilės,
Tikrasis dėkingumas priešpriešose Jėzus, keliaudamas į Jeruzalę, prie vieno kaimo sutiko dešimt tais laikais nepagydoma raupsų liga sergančių vyrų (devynis žydus ir vieną samarietį). Išganytojas kaip visada spinduliavo meile visai kūrinijai ir todėl, išgirdęs kaip desperatiškai tie sunkūs ligoniai šaukėsi Jo pagalbos (Jį vadino net Mokytoju), negalėjo jų nepasigailėti. Jėzus jiems nesakė: „Stiprus jūsų tikėjimas,
Tikėjimo vaisiai – geriausi dalykai Gerai, kad šį sekmadienį iš Evangelijos puslapių prabylantis Kristus vėl mūsų mintis kelia aukštyn. Kilnios mintys išplečia žmogaus širdį, gaivina tikėjimą, teikia anapusybės tikroviškumo pajautą ir drąsina mus ryžtis ant savo kūno, pasak šv. Pranciškaus Asyžiečio, brolio asilo užmauti drausminančios malonės apynasrį, idant kūnas nedelsiant paklustų Dievo Dvasios apšviesto proto
Tėvo diena ir Devintinės Su kokiu žiburiu perdėm vartotojiškoje visuomenėje reikia ieškoti tėvo, kuris savo namiškiams yra ramybės užutekiu ir nepriekaištinga šeimos galva? Negęstantis žiburys yra Dievo žodis, ir kas juo pasišviečia tarsi žibintuvėliu savo gyvenimo taką, tas „nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Kad tėvai trokštų ieškoti šį jų laikinąjį gyvenimą
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2010 Skaityti daugiau »
Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis Šventasis Antanai Paduvieti, būtų nepaprastas įvykis, jei, Dievui leidus, mums XXI amžiaus laikiniems piligrimams, modernių technologijų kerais susižavėjusiems ir minintiems tavo gimimą Dangui, prisistatytum tardamas: „Aš esu šv. Pranciškaus Neturtėlio amžininkas, nes gimiau XII amžiuje, kai dar niekam nereikėjo sukti galvą, kaip efektyviau atnaujinti ativirusines programas. Kai buvau