II advento sekmadienis C 2018

Kreivos širdys išsitiesins

Jei niekas nesikeistų, nebūtų šventųjų ir nusidėjėlių. Reikia laiko ir laisvės, kuria vieni žmonės piktnaudžiauja, o kiti, priėmę tiesą į savo širdis, sako: „Esu tiek laisvas ir laimingas, kiek pajėgiu įprasminti kasdienybę, darydamas tai, ko iš manęs tikisi Jėzus“.

Advento laiko įprasminimui trūktų esminio dalyko, jei neturėtume šv. Jono Krikštytojo. Kas kitas, be Kristaus, įtaigiau kvietė žmones radikaliai atsiversti, kad pasikeistų jų likimai, jei ne tas dvasios karžygis – Jėzaus pirmtakas, kuris, gyvendamas dykumoje, pasikliovė vien Dievo malone; dvasia tapo tvirtas kaip uola ir subtiliai jautrus net mažam Dvasios vėjo dvelkimui… Jis pirmas pastebėjo ir parodė Mesiją, atėjusį pas mus, „kad savo auka sunaikintų nuodėmę“ (Žyd 9, 26). Šv. Jono Krikštytojo pasiuntinybės tikslas – asmeninio gyvenimo pavyzdžiu bei skelbimo tiesa pradėti griauti žmonių širdyse stūksančias puikybės sienas, kurios yra didžiausias priešas Dievo išgelbėjimui (Lk 3, 6).

Jono Krikštytojo kvietimas tiesinti kelius Kristui, būtų niekinis, jei Dievo Avinėlis nebūtų miręs ir prisikėlęs iš numirusių. Ar turėtume priežastį keisti savo gyvenimą, jei pats Gyvenimas, kybodamas ant kryžiaus, nebūtų savąja mirtimi mūsų mirties geluonio išrovęs… Todėl bet koks hipotetinis svarstymas apie Kristaus neprisikėlimą (1 Kor 15, 13) yra tarsi iš piršto laužtas, nes kai tik įdėmiai skaitome Dievo žodį, Šventoji Dvasia mums primena, kad Jėzus dėl to gimė, kentėjo, mirė ir yra prikeltas, kad mes nebe sau gyventume, o Jam. Taigi tik malonė mus nuolat moko į visus gyvenimo reiškinius įžvalgiai žiūrėti per Kalėdų, Didžiojo Penktadienio ir Velykų įvykių prizmę.

Toks krikščioniškas visų dalykų vertinimas mums teikia ne tik daugiau supratingumo bei kantrybės, kad, pasitikėdami Dievu, ramiau priimtume asmeninius išbandymus, bet skatina nelikti nuošalyje tada, kai,  deja, tenka matyti skausmingą bei nerimą keliantį pedagogų ir aukštų valdžios pareigūnų susipriešinimą. Akivaizdu, kad ne iš gero gyvenimo kilęs mokytojų streikas visai nelauktai sujaukė ir jaunimo mintis, jausmus bei širdis, o kai kuriems, ypač vyresniųjų klasių moksleiviams, besistengiantiems kasdien kryptingai mokytis, kad tinkamai bei laiku pasiruoštų būsimiems egzaminams ir, juos išlaikę, siektų kitų mokslo aukštumų, galėjo suteikti papildomą paskatą samprotauti: „Kai tik baigsiu mokyklą, kuo greičiau mėginsiu įstoti į užsienio universitetą, kur įvairių rangų valdininkai į teisėtus pedagogų prašymus įsiklauso žymiai greičiau ir, kai reikia, prie derybų stalo su mokytojais ieško tinkamų sprendimų sumaniau ir lanksčiau nei mūsų krašte“.

Tebegalioja Evangelijos principas, jog, kai tarpusavio santykiuose iškyla nesusipratimų, pirmiausia ieškoma tiesos ir galimų kompromisų „prie keturių akių“ (Mt 18, 15). Kai nepavyksta susitarti, kreipiamasi į aukštesnio kompetentingumo institucijas… Gera žinia, kad ir mūsų ministras pirmininkas, kaip visai neseniai buvo skelbta, kreipėsi į streikuojančius mokytojus, kviesdamas drauge ieškoti sprendimų ir spręsti problemas, einant dialogo keliu. Iš tiesų geriau nors ir vėliau pradėti ieškoti konkrečių kompromisų negu dar kažko delsti ir leisti minėtam susipriešinimo procesui tapti chaotiškam ir nevaldomam…

Artėjant Kalėdoms, žvelkime į savo gyvenimo kelius, ir pastebėję, kad kai kurie iš jų kreivi ar duobėti, tiesinkime (Lk 3, 5). Kai šiemet pas mus lankėsi popiežius Pranciškus, norėjome, kad jis iš Lietuvos išsivežtų geriausius įspūdžius. Dar labiau stenkimės pasiruošti Atpirkėjo įsikūnijimo šventei. Juk ateina Tas, kuris, būdamas didis Dievas, tampa žindomu berniuku. Visagalis dėl mūsų susimažina, kad galėtume giliau suvokti, kodėl šv. Jonas Krikštytojas sakė: „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).

Origenas apie kreivus žmonių kelius rašė: „Kiekvienas iš mūsų buvo kreivas, o jei buvo ir iki šiol toks neliko, kreivumas buvo ištiesintas Kristui atėjus į mūsų širdį. Juk kas tau iš to, kad Kristus kitados atėjo kūnu, jeigu Jis neatėjo į tavo širdį? Melskimės, kad kasdien mums išsipildytų Jo atėjimas ir galėtume tarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Beje, verta pastebėti, jog kartais skubotai ir paviršutiniškai padaryti mūsų sprendimai, kaip vėliau paaiškėja, dažniausiai būna klaidingi. Todėl melskimės ypač už mūsų jaunus žmones, kad dėl tolimesnių studijų, būtinumo vykti į kitas šalis ar pasilikti gimtinėje, pašaukimo į šeimą ar net dėl atsiliepimo į Kristaus kvietimą: „Sek, mane“, pasirenkant dvasinį, pašvęstąjį Dievui gyvenimą, motyvuoti sprendimai būdų daromi viską ramybėje ir net maldos tyloje apsvarstant, paties Dievo klausiant…

Tegul malonė apšviečia kiekvieno vaikino ir merginos širdis, ir jiems kyla klausimas, kuriame slypi teisingo atsakymo potekstė: „O kas artimoje ateityje taisys kreivus mūsų visuomenės kelius, jei mes visi imtume ir negrįžtamai kas kur išsivaikščiotume?..“

Kun. Vytenis Vaškelis