Artėjant neregimųjų dalykų atodangai
Kai kartą žydai grožėjosi savo Jeruzalės šventykla, Jėzus netikėtai prabilo apie jos būsimą visišką sugriovimą: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“ (Lk 21, 6). Jo žodžiuose glūdi gili potekstė: tai, ką matome, pernelyg nesižavėkime, nes regimieji dalykai gali nustelbti neregimuosius, turinčius antgamtiškų savybių. Jėzaus perspėjimas sukrėtė žydus, nes minėta šventovė buvo jų gyvenimo ašis ir pasaulio centras.
Čia kyla pavojus: kai visas žmonių dėmesys sutelkiamas vien į nuostabiai menišką bei puikiai išpuoštą šventyklą, kurioje ne tik vyko pamaldos, bet ir prekyba (žr. Lk 19, 45), tada, pasak Kristaus, Jo maldos namai buvo paversti plėšikų lindyne (Lk 19, 46). Kai tolygiai garbinamas Dievas ir Mamona, ar įmanoma tikėtis, kad iš tų susiskaldžiusių žmonių širdžių kiltų malonus bei Viešpačiui priimtinas maldų ir gyvenimo darbų kvapsnis? Tokia dviguba tarnystė negalima, nes „kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru“ (žr. Lk 16, 15).
Kai apaštalai Jėzaus klausė, kada Jeruzalės šventykla bus išgriauta (ji buvo sunaikinta 70 metais po Kristaus) ir „koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mt 24, 3), Jis pasakė, kad daugelis, prisidengę Jo vardu ir sakydami: „Aš Mesijas!“, meluos ir daugelį suklaidins (Mt 24, 5). Antai ir šiais moderniais laikais, kiek daug esti netikrų pranašų, apsišaukėlių ekstrasensų, bioenergetikų, suvedžiotojų būrėjų ir panašių šarlatanų, kurie manipuliuoja lengvabūdžių žmonių patiklumu, juos suvedžioja, apkvailina, ir „jiems paskui darosi blogiau negu pirma“ (2 Pt 2, 20).
Įtampa pasieks kulminaciją, nes pasaulyje, prieš Mesijo antrąjį atėjimą, bus ne tik karų, ligų, žemės drebėjimų, badmečių, bet „žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo“ (Lk 21, 25). Ar mūsų planetoje tirpstantys milžiniški ledynai ir šylantis klimatas nėra ženklai, liudijantys daugelio beatodairiškai pelno besivaikančių didžiųjų verslo bei pramonės korporacijų magnatų savivalę ir bet kokią nuosaikumo ribą peržengusią godulystę? Negalime ignoruoti šių mus perspėjančių Jėzaus žodžių: „Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mt 24, 38 – 39). Argi būsimas, viską skandinantis vandenynų perteklius, nesimbolizuoja gyvojo vandens, trykštančio iš Jėzaus Širdies ir sklidinai užliejančio trokštančias dieviškos artimybės tikinčiųjų širdis? Kokia didi žmogui suteikiama privilegija su pasitikinčiu atsidavimu Viešpačiui nerti į Jo beribių malonių versmę, kuri trykšta į amžinąjį gyvenimą! (Jn 4, 14).
Į Gyvenimą kviečiami visi žmonės, nes Išganytojas nori, kad visi būtume išganyti (plg. 1 Tim 2, 4). Todėl tikintieji turi atsargiai, be išankstinio nusistatymo, vertinti tuos asmenis, kurie iš pažiūros atrodo panašūs į pietines voveres skraiduoles, narvelyje nesąmoningai liuoksinčias nuo vienos šakos ant kitos, nes jų gyvenimas sukasi tik vienadienių rūpesčių verpete… Kadangi kiekvienas „žmogus – gelmė, o jo širdis – bedugnė“ (Ps 64, 7), todėl kas iš tiesų slepiasi jo širdies viduje, geriausiai žino tik Dievas. O Jis įvairiais būdais stengiasi į save patraukti ir tuos, kurie dėl tam tikrų priežasčių dar stokoja gyvo bendravimo su Kūrėju bei Atpirkėju.
Vatikano II Susirinkimas byloja: „Visi be kaltės nepažįstantieji Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta širdimi ir besistengią malonės poveikyje įvykdyti savo darbais Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas, gali pasiekti amžinąjį išganymą“. Taigi tikintieji turėtų jausti didelę paguodą, kai viską, ką daro, pirmiausia skiria Jėzui. Tegul mūsų intencijų grynumas taip persipina su konkrečių veiksmų nuoširdumu, jog iš mūsų sielų sklistų vidinė šiluma, ir ją galėtų pajausti aplinkiniai. Tebūna tai mažas mūsų – Viešpaties tarnų – indėlis, atliepiantis didįjį Jo planą: „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).
Visų būsimų išbandymų akivaizdoje esame kviečiami su Kristumi savo ištverme išlaikyti savo gyvybę (Lk 21, 19). Tautų apaštalas Paulius sakė: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 22). Bent kažkuo padėdami mažiausiajam, pačiam Kristui teikiame garbę. Vienas rašytojas klausia ir atsako: „Ar žinai, koks Kristaus džiaugsmas apima išgelbėtą nusidėjėlį? Tai – tas džiaugsmas, kuriuo mes džiaugsimės danguje. (…) Tu su Juo triūsei ir kentėjai, o dabar su Juo ir karaliausi. Tavo veidu, kaip ir Jo, tekėjo prakaitas; dabar tavo veidas – kaip ir Jo – nušvis dangišku spindesiu, o tavo siela bus pripildyta palaimingo džiaugsmo“.
Kun. Vytenis Vaškelis