VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2019

Jam nereikia auksinio medalio

Jėzus yra tobulas žmogus ir tobulas Dievas. Jis – auksas be priemaišų; saulė, be vakaro prieblandos; tiesos pilnuma, be melo šešėlio; meilė, „įsiskverbusi“ į Kryžių, kuriame slypi galutinė Jo bei mūsų pergalė…

Ar ruošiamės Kristaus Dangun Žengimą šiemet švęsti su didesniu vidinio džiaugsmo polėkiu nei pernai? Kasmet, turtėdami Jėzaus mokymo pažinimu, uoliau taisome savo klaidas, išgryniname požiūrius, nuosekliau bei nuoširdžiau savo mintis kreipiame į Jį, kad mūsų daromi sprendimai vis labiau atitiktų Jo planus…

Didi malonė yra spontaniškai su tikėjimu atsiliepti į  Šventosios Dvasios įkvėpimus. Kai, apmąstę Dievo žodį, laisviau leidžiamės Jos vedami, ne savo pastangų dėka, o tik Jos apšviesti daugelį dalykų geriau suprantame, įžvalgiau vertiname, su tvirtesniu įsitikinimu drąsiau elgiamės ir, kai reikia, asmeninius reikalus atidėję, kitiems padėti skubame… Todėl kviečiame Dvasią, širdžių Valdovę, kad Ji su šviežiu malonės dvelksmu naujaip atvertų mūsų protus bei širdis, ir mes dar kartą padėkotume Jėzui, kad Jo žengimas dangun ir Dvasios atsiuntimas neegzistuoja vienas be kito. Nėra Sekminių be Šeštinių. Jei Jėzus nebūtų įžengęs į Dangų, nebūtų pas mus atėjusi Šventoji Dvasia, ir mes tebeklaidžiotume savo vienadienių minčių bei įnoringų troškimų labirintuose….

Jėzus savo mokiniams atvėrė protus (žr. Lk 24, 45), kad jie suprastų Raštus; lauktų per juos žmoniją perkeičiančios Sekminių galybės išsiliejimo, ir, matydami stulbinantį reginį – į dangų kylantį Viešpatį – labiau tikėjimu, o ne regėjimu vertintų Jį, nuo jų tolstantį, bet jų vienų niekada nepaliekantį… Jis trokšta, kad ir mes suvoktume: užvis svarbiau ne visa esatimi įsikibti į praeinančius dalykus, bet visada pirmumą teikti Tam, kuris mus sukūrė, atpirko ir dangaus vartus savo plačiojoje Širdyje atvėrė. Jis daugiau nieko negalėjo padaryti, kad susilauktų daugiau mūsų dėmesio negu visi Jo kūriniai. Pernelyg susifokusuoti į save – pakliūti į ego pinkles ir nuliūdinti Dievo Dvasią, įvairiais būdais primenančią, jog esame pašaukti kasdien sava gyvenimo raiška drauge su Kristumi „repetuoti“ kilimą dangun. Tik nusigręždami nuo nuodėmės klastos grįžtame prie dorybių praktikos, nes didžiausioji iš jų – meilė – išliks, net kai elementai iš karščio sutirps (2 Pt 3, 12).

Jėzaus Auka iš šaknų pakeitė žmonijos likimą. Todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad visos mūsų pastangos bei darbai Jo Išganymo vandenyne yra kaip bereikšmis lašas. Nors Dievas visada yra savo laimės pilnatvėje, ir kaip Bažnyčia moko, kai Jį maldomis aukštiname, Jis netampa didingesnis, bet mums patiems savu gyvenimu Viešpaties garbinimas yra išganingas, nes, pasak Raniero Kantalamesos (Raniero Cantalamessa), „kadangi didžiausia nuodėmė yra atsisakymas šlovinti Dievą ir Jam dėkoti, tuomet jai priešinga būtent šlovinimas. Jis pakerta ir numarina žmogaus puikybę“. Kai savo širdyse leidžiame veikti Visagaliui: būsimus reikalus, susitikimus su kitais (…), absoliučiai viską kaskart patikime Jam, Jis ne tik mus įkvepia pirmiausia melsti tų dalykų, kurie stiprina su Juo mūsų draugystę, bet net sužadina mintį Jam iš anksto dėkoti, kad ko malonės paliesti prašysime, iš tiesų anksčiau ar vėliau sulauksime.

Šeštinės mums primena būsimą mūsų malonės lobį, kurį regėsime Prisikėlusiajame (žr. Ef 2, 5 – 7). O kol gyvename žemėje, mums skirta sekti Jį, žengiant siauru keliu, vengiant pataikavimo savo užmačioms…  Žmogaus apmirimas sau – ne kviečio grūdo laidotuvės, o gyvybe alsuojančio daigo – tikinčiojo – garbingiausias pašaukimas paveldėti amžiną negendamybę (žr. 1 Kor 15, 54). Tai – gyvenimas tikėjimu, kai su įsitikinimu sakome: „Mano kūnas turi paklusti mano dvasiai, apgaubtai jėga iš aukštybių, kad ji maldos sparnais galėtų vis veržtis aukštyn… Tikiu, kad, atėjus galutinio išsipildymo valandai, ne dėl asmeninių nuopelnų galėsiu grįžti namo, bet dėl Jėzaus įvykdyto Atpirkimo būsiu išgelbėtas, nes parašyta: „Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties“ (Apr 2, 11).

Dievo žodžio skelbėjas ir rašytojas Čarlzas Sperdženas (Charles Spurgeon) apie į dangų Žengusįjį rašė: „Jo jėga gali patraukti kiekvieną. Senas ir jaunas, turtingas ir vargšas, neišprusęs ir išsilavinęs, nuodėmingasis ir šventasis – visi pajus Jo žavinčią jėgą. Jėzus – vienintelis magnetas. (…) Kaip Viešpaties darbininkai, keliaujantys Jo keliu, grokite Jo stygomis. Artėkite prie Kristaus, skelbkite Jį, ir tuomet Jis trauks per jus kitus“.

Tad su džiaugsmingu dėkingumu palydime Jėzų, keliaujantį pas Tėvą (Jn 14, 28). Jis tarsi sportininkas baigė nelengvą bėgimą. Nors yra nugalėtojas, bet Jam nereikia auksinio medalio, žmonių rankomis pagaminto. Jam reikia mūsų širdžių, nes jos – tikroji Jo karūna, simbolizuojanti, kad Šventojo kraujas neveltui tekėjo Golgotoje…  Todėl ir mes pagarbiai lenktyniaukime vienas kitiems tarnaudami, nes Tėvas jau laukia mūsų danguje, kad kiekvienam galėtų ne tik įteikti nevystantį vainiką, bet ir iš visos širdies apglėbti ir pabučiuoti…

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content