Drąsus nuolankumas – tarnystės tiesai džiaugsmas

Kai ką nors paviršutiniškai pažindami darome skubotus sprendimus, klystame, nes visą savo dėmesį sutelkiame tik į vieną dalyko pusę. Daugelis nesupranta nuolankumo prasmės dėl to, kad šią dorybę sieja su tam tikru silpnadvasiškumu ir orumo niekinimu. Tačiau nuolankiaširdis Jėzus nusižemino iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8) ir šiuo pasiaukojimu atliko ne tik žmonijos istorijoje, bet ir visoje Visatoje svarbiausią bei didingiausią žygdarbį. Kad mus galėtų išgelbėti iš klaikaus pragaro ir atvertų neregėto grožio dangaus skliautą, Nekalčiausiajam reikėjo net susinaikinti – kančiose mirti ant kryžiaus.

Vienintelė ir esminė šios Jėzaus aukos priežastis – meilė mums. Nors pirmųjų žmonių neklusnumo Dievui nuodėmė sugriovė pirmąjį planą nuo jų sukūrimo momento būti su Juo Rojaus artimiausios vienybės palaimoje, bet absoliučiai nekintanti Jo meilė negalėjo jų nublokšti į amžinos nevilties paribius, kur žmogui tapti žmogumi nebėra jokių galimybių… Dievo Sūnus godžiai nesilaikė lygybės su Dievu (Fil 2, 6) ir tapo dieviško nusižeminimo įsikūnijimu – bejėgiu kūdikiu, kad, mus atpirkęs, sugrąžintų Dievu Tėvui, viešpataujančiam nebe Edeno sode, bet su tėvišku ilgesiu mūsų laukiančiam Danguje…

Ėjimas pas Viešpatį vyksta mums grįžtant į savo būties šaknis, kai, malonei veikiant, Kristaus nukryžiavimą priimame kaip Dievo kvailybę, kurios išmintis yra nepalyginti didesnė už žmonių išmintį (žr. 1 Kor 1, 25). Be proto nuolankumo ir mūsų tikėjimą stiprinančios malonės neįmanoma pripažinti, kad Kristaus kryžius yra didžiausias žmonijos lobis. Niekada negalėsime teisingai suvokti net begalinės dieviškos meilės dalelės, kol bergždžiai į Išganymo paslaptį  mėginsime žiūrėti tik per savo riboto žmogiško supratimo prizmę.

Visada mums atsiveria reali galimybė pažinti bei pamilti Kristų ir visu gyvenimu Jam tarnauti, kai, atmesdami bet kokią puikybę, kovojančią prieš Dievo pažinimą, kiekvieną savo mintį stengsimės pajungti Jėzaus mokslo išminčiai (plg. 2 Kor 10, 5). Taip elgėsi karmelitų vienuolis Lorensas, gyvenęs XVII amžiuje. Kai nusižengdavo, tardavo Dievui: „Ir kitą kartą nesugebėsiu pasielgti kitaip, jei viskas priklausys tik nuo manęs. Tavo valioje yra sulaikyti mane nuo suklydimo ir ištaisyti tai, ką kas neteisinga“. Taigi nuolankus pasitikėjimas Viešpačiu bei Jo gailestingumu – stipriausias gydantis sielą vaistas, padedantis tolydžio panašėti į patį Jėzų.

Šv. Teresė Akvilietė rašė: „Nuolankumas privalo dirbti savo darbą kaip bitė, nešanti medų į avilį“. Kai Jo tiesos apšviesti pastebėsime, jog nenuorama savigaila, verčianti mus graužtis dėl apmąstomų savo trūkumų, pradeda mažėti, nes mumyse veikianti malonė viską skatina vertinti pozityviai, imsimės išradingai ieškoti tinkamų išeičių, ir mūsų gyvenimo minusai taps pliusais.

„Tu turi didžiulę baisią nosį? Mylėk šią nosį, tai darydamas pamilsi kiekvieną nosį pasaulyje. Džimis Durantė (Jimmy Durante) padarė neįtikėtiną karjerą vien dėl to, kad mylėjo savo nosį. Ji tapo mėgstamiausia jo kūno dalimi, jo parašu. Jeigu nueisi į Holivude esantį „Mano“ („Manno“) kino teatrą, pamatysi Durantės profilį ir jo didžiulį „šnipą“, įspaustą į cementą. Jei Džimis būtų nekentęs savo nosies ir būtų slėpęsis už savo gėdos, būtų praleidęs visą gyvenimą paslapčia nekęsdamas visų žmonių už jų gražias nosis, gražius veidus bei sėkmingus gyvenimus. Tai tapo įrankiu pasiekti ir paliesti kitų žmonių gyvenimus, prajuokinti“, – rašė Maikas Masonas (Mike Mason) knygoje „Žmonių akivaizdoje“.

Nuolankumas yra išdidumo priešnuodis, nes moko su išradingu lankstumu kitų žmonių gerąsias savybes bei įpročius pritaikyti savo gyvenimo taisymui. Atviraširdis žmogus, matydamas kito gerus darbus, ne tik bus apsaugotas nuo pavydo nuodų nelygindamas savęs su tuo asmeniu, kuris, pavyzdžiui, yra apdovanotas komunikabilumo talentu, bet paprasčiausiai supras, jog jam Dievas suteikė galimybę pasimokyti, kaip kito teigiamas bendravimo savybes būtų galima savaip pritaikyti sau.

Nors be Dievo būtume niekas, bet su Juo ir Jame esame Jo brangenybės, nes Kristus mus atpirko, pašventino ir suteikė šventumo troškimą. Todėl kai bendraujame su žmonėmis, Jėzus mus moko visada vadovautis pagarbiu nuolankumu ir vieni kitiems pagal galimybes patarnauti… Ne veltui Ralfas Emersonas (Ralph Emerson) rašė: „Žmogus – niekingai mažas dydis, kol jis dirba savaime arba pats sau, tačiau kai jis skelbia meilės ir teisingumo įstatymus, tampa panašus į Dievą“.

Panašumo į Viešpatį esmė – ramus klusnumas Jo žodžio vykdymui. Kai Jėzus mus moko prie vestuvių stalo sėstis į paskutinę vietą (žr. Lk 14, 10), visuomet už nuolankų paklusnumą mus nori apdovanoti. Kai nusižemini ir žinai, kad už tai būsi tikrai paaukštintas, verta sėstis ten, nors ne visada norisi… Jėzus juk irgi gyveno ne savo malonumui; atėjo pas mus, kad ne Jam būtų tarnaujama, o pats taptų visų tarnu.

Kun. Vytenis Vaškelis