Akys kaktoje – širdis Dieve
Jėzaus palyginimuose visada slypi gilesnė potekstė. Kai Jis kalbėjo apie du akluosius, kurie įkrenta į duobę (žr. Lk 6, 39), turėjo mintyse visus, kurie neturi akių savo kaktoje. Akys kaktoje? Taip, nes „išmintingasis turi akis kaktoje, bet kvailasis grabaliojasi tamsoje“ (Koh 2, 14). Šv. Grigalius Nysietis komentuoja: „Jei kas „turi akis kaktoje“, o galvą aš suprantu kaip visatos pradmenį, tas turi akis nukreiptas į visokias dorybes (mat Kristus yra visiškai tobula dorybė): į tiesą, į teisingumą, į negendamybę, į visa, kas gera. (…) Kas nestato žiburio į žibintuvą, bet pakiša jį po lova, tas savo šviesą paverčia tamsybe“.
Vidinis aklumas – akimis matyti daiktus bei žmones, bet protu bei širdimi nenorėti matyti jų esminės Priežasties – Dievo – ir numoti ranka į Jo priesakų vykdymą. Tikėjimu viską vertinti – pranokti savo žmogišką ribotumą, maldoje priimant Tą, kuris mums atiduoda save, kad mes mąstytume ir mylėtume taip, kaip Jėzus. Tik drauge su Kristumi išvengiame bedugnių ir išgirstame Jo žodį: „Myliu!“
Žmogaus akį sudaro 107 milijonai ląstelių. Per akis į smegenis patenka didžiausi žinių srautai. Žmogaus mąstymas, poelgiai ir likimas priklauso nuo sielos galias formuojančios informacijos turinio. Jėzus sako: „Kūno žiburys yra akis“ (Mt 6, 22). Pasak šv. Augustino, čia „akis yra žmogaus ketinimai. Jei jie teisingi, tada ir visi jo darbai geri“. Tačiau per akis mus pasiekiantys, pavyzdžiui, netinkami vaizdai gali gundyti nusidėti. Jėzus moko laikytis radikalumo: verčiau griežtai apriboti savo gyvenime netvarkingus polinkius negu po savo mirties prarasti visą gyvenimą (žr. Mt 5, 29).
Žinomas teologas ir filosofas Džinas Lukas Marionas (Jean Luc Marion) rašė: „Norint nelikti aklam – apsėstam atkaklaus mūsų akis užmerkiančio sustingusių atvaizdų srauto – norint išsilaisvinti iš purvinos regimybės tironijos, reikia melstis – eiti nusiplauti akis Siloamo tvenkinyje. Siųstojo tvenkinyje, kuris kaip tik dėl to ir buvo pasiųstas: tam, kad sugrąžintų neregimybės regėjimą“. Nusiplauti akis – visam laikui atsukti nugarą blogio chimerai ir atsigręžti į Neregimąjį, kad jau dabar repetuotume būsimąjį susitikimą su Tuo, kurio „akys – tarsi ugnies liepsna“ (Apr 1, 14). Tada nuo mūsų akių bus nušluostytos paskutinės ašaros, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo (plg. Apr 21, 4).
Jėzus pateikė alegoriją apie gerą medį ir blogą. Kaip medžių vaisiai atskleidžia, kokia jų tikroji vertė, taip ir žmonių darbai liudija, ar iš jų širdžių sklinda moralinis tvaikas, ar jos dorybėmis panašėja į Jėzaus širdį. „Medžio vaisiai atskleidžia, kaip juo buvo rūpintasi, žmogaus kalba parodo jo širdies polinkius“ (Sir 27, 6). Nors asmens kalba neprilygsta jo gyvenimo būdui, bet ji yra neatskiriama saviraiškos forma, parodanti, kokios jam rūpi vertybės, nes „burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45).
Artėja Gavėnia. Bažnyčia vėl mus pakvies pasninkauti, pradedant susilaikymu nuo mėsiškų valgių (abstinencijos), atsakingesnio laiko vertinimo iki karitatyvinio bei socialinio pobūdžio darbų, ypač stengiantis padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Pasninko esmė bei tikroji prasmė – Dievo valios vykdymas. Pirmiausia visos dvasinės pratybos, savidrausmės praktikos ir gerieji darbai tebūna skiriama Viešpaties garbei, artimo labui ir mūsų vidiniam atsinaujinimui. Juk atsiriboti nuo rafinuotų pasaulio tuštybių, atveriant plačiau savo širdį Jėzui – pritraukti Jo žvilgsnį bei palankumą. Ne veltui Jis visiškai atsižadėjo savęs, kad, iškeltas ant kryžiaus ir prisikėlimu nugalėjęs mirtį, galėtų nuolatos mus kviesti į artimą su Juo draugystę.
Krikščioniškai pasninkauti – priimti dabarties iššūkius ir atsiteisimo intenciją. Neseniai Vatikane baigėsi beprecedentinis popiežiaus Pranciškaus ir vyskupų susitikimas dėl nepilnamečių apsaugos. Diskusijų pabaigoje Šventasis Tėvas sakė: „Bažnyčia padarys viską, ką gali, kad kiekvienas nusikaltėlis būtų nubaustas“. Jis priminė dvasinės kovos priemones dėl nesąžiningų Dievo tarnų padarytų nusikaltimų. Popiežius Pranciškus sakė, kad „kovai su šiuo blogiu Bažnyčioje, yra nusižeminimas, savo kalčių išpažinimas, malda ir atgaila“. Taigi mūsų įvairios maldos, Švč. Sakramento adoracija, labdaringos aukos stokojantiems, su atgaila atliekami kasdieniai darbai ir panašūs dalykai gali nors iš dalies atsiteisti už tas baisias nepilnamečių išnaudojimo nuodėmes bei pasekmes…
Esminis dalykas, kurio turime prašyti, – melsti Dievą tiesos, kuri vienintelė išvaduoja iš visų šėtoniško melo žabangų, į kuriuos (dėl širdžių užkietėjimo) įkliūva ir Bažnyčios atstovai. Žodis yra Jėzus (Jn 1, 1) ir Jo žodis yra tiesa. Kai priimame į savo protą ir širdį Dievo Sūnų ir Jo žodį, iš šaknų keičiamės, nes elgiamės ir gyvename taip, kaip Jis nori… Šėtonui nelieka vietos tikinčiuose, kurie iš tiesų trokšta, kad Kristaus meilė amžinai valdytų juos (plg. 2 Kor 5, 14).
Kun. Vytenis Vaškelis